Pajūrio naujienos
Help
2022 Lapkritis
Pi 7142128
An18152229
Tr29162330
Ke3101724
Pe4111825
Še5121926
Se6132027
Apklausa

Ar praneštumėte tarnyboms, jei kaimynystėje kūrenama kenksmingomis atliekomis.

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas
Gelbėtojas O. Borodavka pavežė 35 metų senumo „Žiguliais“ su neveikiančiais stabdžiais.

Keliauti autostopu po neseniai iš okupantų išvaduotas Ukrainos teritorijas yra gan rizikingas dalykas, tačiau suteikia galimybę kelyje sutikti įdomių žmonių. Antrą kartą vykstant iš Charkovo į Iziumą per Balaklėją mane pavėžino trys vairuotojai, ir visi jie buvo labai įdomūs pašnekovai.

Pirmi sustojo geodezininkai iš Poltavos miesto – Jurijus ir Oksana. Mergina papasakojo, kad jiedu abu dirba privačioje firmoje, kuri pasirašė sutartį su Gynybos ministerija, tad vyksta į Balaklėją atlikti matavimų prie bombų apgriauto tilto, kad šį būtų galima suremontuoti.

„Mes vykstame para vėliau negu išminuotojai, nes savo darbus galėsime pradėti tik tada, kai teritoriją apie tiltą patikrins išminuotojai. Ką tik su jais telefonu kalbėjau – sakė, kad jau rado kelias minas bei granatas su nuo jų nutiestomis virvutėmis – jei tokią virvutę eidamas užkliūsi, granata sprogs, ir liksi be kojos arba žūsi“, – sakė Oksana.

Kai privažiavome šį tiltą Balaklėjoje, mergina parodė pievoje įbestus kuoliukus su pririštomis medžiagos skiautėmis, nužymėjusius išminuotą lauko dalį. „Tie niekšai visur primėtė daugybę minų ir granatų, todėl gyventojams yra uždrausta eiti į miškus grybauti, vesti ganytis gyvulius, o laukuose liko nenuimti kviečiai“, – sakė geodezininkė.

Tilto viduryje, dešinėje pusėje, žiojėjo dvi sprogimų padarytos maždaug pusės metro platumo skylės, prie kurių buvo padėti specialūs užtvarai. Per tiltą mašinoms važiuoti vis dėlto buvo leidžiama, nes sprogimas nepažeidė atraminių konstrukcijų. Pokalbį su geodezininke turėjau nutraukti, nes prie tilto mano stabdoma sustojo kita mašina – senutėlis „Žiguliukas“, leidžiantis didelį dūmų debesį. Džiaugiausi, kad mašina sustojo, nes jų čia važiavo labai mažai, tačiau suabejojau, ar bus saugu važiuoti. Vairuotojas netrukus paprašė neišsigąsti to, kad jo mašinai 35 metai, kad variklis dirba netolygiai ir neveikia stabdžiai. „Per okupaciją nedirbo jokios autodalių parduotuvės, o paštas ėmė veikti tik nuo šios savaitės, tad tik vakar stabdžių kaladėles internetu užsisakiau. Dėl stabdžių nesijaudinkit, tris mėnesius važinėju be jų ir nieko, aš šiuos kelius atmintinai žinau, tad žinau, kur prilėtinti greitį, o kur panaudoti rankinį stabdį“, – pasigyrė 42 metų Olehas Borodavka.

Kaimuose daug kur yra užrašyti perspėjimai apie užminuotas teritorijas ir laukus.

Vyras pasisakė, kad Balaklėjoje dirba gelbėtoju, o dabar vyksta namo į Savintsi gyvenvietę. Sužinojęs, kad aš žurnalistas, gelbėtojas pažadėjo papildomai mane pavėžinti dešimt kilometrų iki sankryžos, kur susikerta keliai į Iziumą, ir važiuoja daugiau mašinų.

„Prieš karą Balaklėjoje dirbome 54 gelbėtojai, o atėjus okupantams likome 16, nes kiti su šeimomis pasitraukė į Ukrainą“, – pasakojo O. Borodavka. Vyro teigimu, okupantai nei jų, nei medikų nelietė, ir nekonfiskavo nei darbinių, nei asmeninių mašinų. Tačiau elektrikus ir dujininkus esą vertė dirbti grasindami, kad priešingu atveju bus areštuoti.

„Mes vykome gaisrų gesinti ir per didžiausius bombardavimus, kartais tekdavo dirbti net po keturias paras be poilsio, niekas nebuvome skeveldrų sužeistas, nors, tiesa, gesindamas ugnį žuvo kolega, 36 metų Igoris Verbickis“, – sakė vyras.

„Mudu su žmona vaikų neturime, tad nusprendėme nebėgti, be to, iš savo algos per okupaciją maitinau tris šeimas – savo, tėvų ir senelių“, – pasakojo vyras. Gelbėtojas į savo sodybą skubiai atsivežė senelius ir tetą, nes buvo įsirengęs krosnį, o šių butai buvo šildomi dujomis, kurių tiekimas nutrūko. Be to, vyrias turėjo dyzelinu varomą generatorių, tad jo namuose buvo ir elektra. „Dyzelino savo sodyboje aš turėjau pusantros tonos ir beveik pusę išnaudojau, nes daviau broliui ir tėvams, kuriems nuvežiau ir generatorius, jaučiau, kad gali šių prisireikti ir buvau įsigijęs“, – pasakojo O. Borodavka. Su gelbėtoju trumpam sustojome Borodojarsko kaime, kur gyvena jo tėvai, ir kuriems šis vežė Balaklėjoje nupirktų maisto produktų.

„Mano mama labai geros širdies, ji prieš karą laikė tris šunis, o dabar kieme šių net šešiolika, nes mama priglaudė visus, kuriuos pabėgę kaimynai paliko be priežiūros, tad aš šunims vežu atliekų iš kariškių valgyklos“, – sakė gelbėtojas.

Iš savo mašinos išlipę minuotojai fotografuotis nepanoro.

O. Borodavka apgailestavo, kad į tuos žmones, kurie pasiliko gyventi okupuotose teritorijose, dabar žiūrima įtariai, tarsi į kolaborantus. Karinė žvalgyba esą jau apklausė ir melo detektoriumi tikrino jų viršininką, o netrukus kvies apklausai ir juos. „Labiausiai sunervino gyvenvietės seniūnas, kuris per okupaciją pabėgo į Lvovą, o dabar grįžęs pravardžiuoja mus kolaborantais ir priekaištauja, kad nebėgome kartu su juo. Nesupranta, kad senyvi žmonės nenorėjo palikti savo namų ir gyvulių, o mes, jaunesni, nenorėjome palikti be priežiūros ligotų tėvų ir senelių, be to, neturime giminių Vakarų Ukrainoje, tad neturėjome, kur bėgti“, – paaiškino O. Borodavka.

Trečias mane pavėžėjęs vairuotojas buvo jauniausias – Bohdano vardu prisistatęs artileristas išsidavė, jog jam vos 22 metai. Vaikinas pasisakė, kad dabar grįžta į savo dalinį šalia Iziumo iš pašto Balaklėjoje, kur vyko paimti sau ir keliems kitiems kariams iš namų atėjusius siuntinius, mat iki pamatų sugriautame Iziume pašto nėra.

Vaikinas gimė ir užaugo Chmelnyckio mieste Vakarų Ukrainoje, kur baigęs mokyklą dirbo statybos firmoje, o į frontą užsirašė jau pirmą karo dieną. Patekęs į artileristų kuopą buvo pasiųstas į Donecko regioną, kur daugiausiai laiko praleido kovose Lisičansko miesto apylinkėse.

Ukrainai perėjus į kontrpuolimą Bohdanui teko vaduoti Balaklėją, Iziumą, Kupianską, Ševčenkovą, o prieš kelias dienas dalyvavo išlaisvinant Limano miestą. Prie Lisičansko Bohdanas buvo kontūzytas, kai priešų bomba sprogo greta patrankos ir sudarkė dviejų jo bendražygių kūnus.

„Man pasisekė, laikinai buvau praradęs sąmonę, atgaivintas tris dienas nieko negirdėjau abiem ausimis, o viena atsigavo tik po dviejų savaičių. Galva kartais paskauda ir dabar, bet niekis, kiti su rimtesniais sužeidimais liko kovoti“, – sakė vaikinas. Bohdanas nebuvo šnekus ir į beveik visus klausimus atsakinėjo trumpais sakiniais, taupiais žodžiais. Prasitaręs, kad iš viso jau žuvo vienuolika kovos draugų, Bohdanas keistai ėmė mirkčioti akimis ir nusisuko, o aš kiek ilgesnį laiką nebedrįsau jo klausinėti. Karys kiek kalbesnis tapo tik pasidomėjus apie tai, kokia technika kovoja prieš okupantus.

Artileristas Bohdanas fronte neteko vienuolikos draugų, pats buvo kontūzytas.

„Dabar šaudome iš amerikietiškų haubicų M777, tai labai naujoviškos patrankos – gerokai lengvesnės, nes pagamintos iš titano, todėl jas lengviau pervežti, o aptarnauti užtenka 6–8 žmonių“, – pasakojo Bohdanas. Anot vaikino, amerikietiškos haubicos greitai perdirba iš oro skraidyklių siunčiamą informaciją, ir sviediniai tiesiai į taikinį lekia net 40 km su vos dešimties metrų paklaida.

„Mus visus gavo skubiai apmokyti, kaip jomis naudotis. Tai nuostabus ginklas, reikia mums tokių patrankų kuo daugiau, kad greičiau atsikovotume visas savo žemes“,– išpyškino karys. Tai pasakęs Bohdanas staiga parodė į kairėje dangaus pusėję esantį nedidelį dūmų kamuoliuką ir pasakė, kad ką tik ukrainiečių kariai numušė priešo paleistą raketą. Kadangi mašinoje skambėjo muzika, negirdėjau jokio sprogimo atgarsio ir būčiau nepastebėjęs netoli numuštos raketos, tačiau žvitri artileristo akis iš karto pamatė.

„Balaklėjoje užėjau į kavinę pavalgyti – tokia galimybė pasitaikė pirmą kartą nuo karo pradžios. Buvo skanu, bet jaučiausi gan keistai sėdėdamas tarp atsipalaidavusių žmonių“,– toliau kalbėjo Bohdanas. Vaikinas sakė šiuo momentu nekuriantis jokių ateities planų, o visos jo mintys – apie būsimas kovas.

„Aišku, norisi išlikti gyvam, grįžti pas mamą, tėvą, brolį, kuriam už kelių mėnesių bus aštuoniolika, labai nenorėčiau, kad brolį paimtų į frontą, čia labai rizikinga, o jis toks vaikiškas. Meldžiuosi, kad karas netrukus baigtųsi, ir broliui netektų kariauti“, – sakė karys prieš mane išlaipindamas.

Artileristas sutiko, kad jį porą kartų nufotografuočiau, o po akimirkos įšoko į mašiną pareiškęs, kad privalo ruoštis rytojaus kelionei į naują fronto ruožą, į naują mūšį. Vos pradėjęs važiuoti, Bohdanas staiga sustojo, pradarė langą ir sušuko: „Padėkok Lietuvai už paramą, jūs šaunuoliai!“

Eldoradas BUTRIMAS

Specialiai iš Charkovo

Ukraina


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas