Pajūrio naujienos
Help
2022 Lapkritis
Pi 7142128
An18152229
Tr29162330
Ke3101724
Pe4111825
Še5121926
Se6132027
Apklausa

Ar prieš senajam Kretingos parkui siūlant suteikti B. Burneikio vardą reikėjo viešos diskusijos?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas
Iš Salantų kilusi Džina Donauskaitė šiuo metu vadovauja Lietuvos žurnalistikos centrui.

Iš Salantų kilusi, ten augusi ir mokslo skonį pajutusi Džina Donauskaitė šiandien yra Vilniaus universiteto socialinių mokslų daktarė ir didžiulę patirtį turinti žurnalistė, jau 6 metus vadovaujanti Lietuvos žurnalistikos centrui.

Kelias iki to buvo ilgas ir nenuspėjamas, tačiau salantiškė prisipažino, kad jis buvo nulemtas gana anksti – meilė skaityti ir domėtis pasauliu įsiplieskė ankstyvoje vaikystėje.

„Kai buvau maža, mano tėvai dirbo Klaipėdos turguje ir kiekvieną vakarą jie parveždavo namo naujų laikraščių ir žurnalų. Prisimenu, kad skaitalų laukdavau labiau negu jų pačių sugrįžtančių. Nuo pat tada man viskas buvo labai įdomu: žiūrėjau žinias, skaičiau, domėjausi žmonėmis ir norėjau sieti savo gyvenimą su žurnalistika“, – pasakojo Dž. Donauskaitė.

– Ar netrūko Salantuose galimybių ugdyti savo talentus ir siekti tikslų?

– Nepasakyčiau. Tuo metu Salantų gimnazija dar nebuvo įgavusi gimnazijos statuso ir labai siekė jo, todėl mokymas buvo kokybiškas, turėjau daug puikių mokytojų, kurie mane motyvavo ir skatino būti aktyvia. Vyko daugybė kūrybinių akcijų, turėjau daug vietos pasižymėti. Buvau tais laikais leidžiamo gimnazijos laikraščio „Avilys“ vyriausioji redaktorė. Rašiau apie renginius, naujienas, aktualijas ir labai tuo mėgavausi. Apskritai, Salantai, kaip miestelis, man labai patiko. Nuostabi gamta, jauki aplinka, po pamokų galėdavau eiti prie upelio ar į parką, ir tai visad būdavo tikra atgaiva. Vilniuje man trūksta tos ramybės.

– Kaip darbas ir atsakomybė už mokyklos laikraštį padėjo išsiugdyti savo gebėjimus?

– Padėjo išlavinti asmeninį organizuotumą. Turėjau labai daug darbo, kadangi nemokėjau dirbti su komanda, dalintis pareigomis, tad kroviau viską ant savo pečių, bet dažniausiai viską ir suspėdavau. Dabar jau suprantu, kaip svarbu paskirstyti atsakomybę, bet tai atėjo tik po kelerių metų patirties ir labai daug klaidų. Rašymas taip pat gerokai patobulėjo, bet svarbesnis buvo bendradarbiavimas su vietiniais laikraščiais. Labai patiko bendrauti su patyrusiais žurnalistais, rašytojais, bendradarbiavau ir su „Pajūrio naujienomis“. Iš viso to tikrai daug patirties susižėriau, įgavau disciplinos ir dar geriau supratau, kad toliau gyvenime sieksiu žurnalistės karjeros.

Baigusi Salantų vidurinę mokyklą, įstojau į Vilniaus universitetą, studijavau žurnalistiką.

Visą jaunystę žiūrėjau žinias, stebėjau įvairias pokalbių ir naujienų laidas ir man labai patiko Audrius Siaurusevičius, jis buvo vienas mano autoritetų. Taigi, kai aš stojau į žurnalistiką, dar buvo stojamasis egzaminas, rimtesnė atranka į studijas. Kai reikėjo prisistatyti ir pakalbėti, aš atsinešiau kelis „Avilio“ numerius, kad parodyčiau, ką sugebu ir ką esu padariusi. Įėjusi pamačiau, kad mane vertinančios komisijos pirmininkas buvo pats A. Siaurusevičius. Išpylė prakaitas, susijaudinau ir visiškai pamiršau apie tuos savo laikraštukus. Laimė, kad net mano šedevrų nepamačiusi, komisija mane priėmė.

– Kaip sekėsi studijos?

– Puikiai. Jos buvo šiek tiek kitokios, negu dabar, iš žurnalistų dabar tikimasi daugiau universalumo, todėl ir studijos yra masiškesnės. Tačiau tai nereiškia, kad prastesnės. Man jos puikiai tiko, turėjau daug laisvės ieškoti savęs, jeigu punktualiai atlikdavau darbus, turėjau daug laiko vykti į įvairias konferencijas, papildomas paskaitas. Tos studijos įplieskė manyje didžiulį norą sužinoti viską, ką tik galiu, ir išmokti kuo daugiau. Gavau labai daug progų išbandyti save praktikoje, išbandžiau savo jėgas radijuje, tačiau supratau, kad man daug labiau prie širdies buvo spauda. Man patinka prie darbų šiek tiek ilgiau prisėsti, juos gerai apmąstyti ir sudėlioti būtent taip, kaip aš noriu. Studijos man atvėrė daugelį durų, tad aš save išbandžiau visur, kur galėjau. Tapau sertifikuota socialinių mokslų daktare ir išbandžiau savo jėgas kaip Vilniaus universiteto dėstytoja.

– Koks jausmas būti dėstytoja?

– Dėstyti universitete – labai įdomi patirtis. Pati studijavau lygiai tą patį, neseniai sėdėjau studentės vietoje, ir staiga aš esu ta, kuri dėsto, ta, kuri išmano šį mokslą. Iš pradžių buvo sunku, tačiau įdomu – kai esi lektorius, privalai sugebėti sudominti publiką, kad ji tavęs išklausytų pusantros valandos, todėl išmokau įtaigiau kalbėti, stipriau formuluoti savo mintis ir, aišku, niekad nenustojau pati gilinti savo žinių žurnalistikoje.

Ir studentų būna visokių: vieni labai atsakingi, noriai mokosi ir jiems dėstyti – vienas malonumas, o kiti – visiškai be motyvacijos, nesidomintys ir kartais net trukdo kitiems. Kažkaip reikia prisitaikyti prie visų, kitiems ir asmeniškai padėti, nes tokia dėstytojo pareiga. Toks darbas mane išsekina, todėl nebedėstau tiek daug, kiek prieš kelerius metus.

– Dabar Jūsų pagrindinis užsiėmimas – Lietuvos žurnalistikos centras?

– Dabar diena iš dienos dirbu čia. Mane visada labai domino organizavimo darbai: renginių organizavimas, darbas su profesionalia komanda, vadovavimas jai ir taip toliau. Buvimas LŽC vadove, duoda šansą man būtent tokiais dalykais ir užsiimti. Dabar, kartu su „Transparency International“ (tarptautinė nevyriausybinė organizacija, kuri kovoja prieš korupciją), organizuoju „Žurnalistų pusryčius“, kuriuose seniau dalyvaudavau kaip žiūrovė. Tai labai puiki akcija, kur jauni žurnalistai gali susitikti su labiau patyrusiais žiniasklaidos veikėjais, iš jų mokytis ir susikurti ilgalaikius ryšius.

Su Lietuvos žurnalistikos centru mes rengiame ir įvairiausius mokymus, mentorystės kursus. Važinėjame po Lietuvą, mokyklas, rengiame paskaitas, padedame mokykloms kurti jų laikraščius ar kitas žiniasklaidos imitacijas. Visi šie dalykai labai svarbūs, ir man tuo užsiimti labai patinka. Mėgstu dirbti su profesionalia komanda, su bendraminčiais ir vadovauti puikioms akcijoms. Šiuo metu man geriausia vieta – čia.

– Žurnalistiniu darbu dar užsiimate?

– Ne taip dažnai, bet, kai pamatau kokią nors man įdomią ir aktualią temą, kai pajaučiu, kad reikia apie kažką pakalbėti, kažką panagrinėti – aš imu ir darau. Kartais ir tie vadybiniai darbai atsibosta, tad turėti galimybę grįžti prie seniai pamiltos žurnalistikos yra puiku. Dirbu tarptautiniuose žurnalistikos projektuose, kartais užsiimu rimtais tyrimais.

– Ar žurnalistikos krizė regionuose yra rimta problema?

– Žurnalistų regionuose, provincijose šiuo metu tikrai trūksta. Kai kuriems laikraščiams jau net teko visiškai nutraukti savo veiklą, nes nebėra perspektyvos. Ir ši problema nėra išskirtinė žurnalistikai – tai didžiulė visos regioninės politikos problema. Žmonės nenori grįžti į regionus, ypač jauni žmonės nemato ten perspektyvos, o jei užaugo kaime ar miestelyje, tai dažniausiai taip pat nori kuo greičiau dumti į miestą.

Reikia neapleisti provincijų. Tikrai įmanoma parodyti, kad ten galima gyventi ir gyventi gerai, siekti to, ko nori. Reikia plėtros, stiprios regioninės politikos, kuri pritrauktų žmones pasilikti savo kaimeliuose, miesteliuose ar į juos net sugrįžti gyventi.

Vygantas TUZAS

Vilniaus universitetas


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas