Pajūrio naujienos
Help
2022 Spalis
Pi 310172431
An 4111825
Tr 5121926
Ke 6132027
Pe 7142128
Še18152229
Se29162330
Komentarų topas

Ar vertėtų atkurti Dimitravo muziejų

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2022-09-16
Pasak muziejininkės Eleonoros Ranciuvienės, prieš 85-erius metus atidarytoje Dimitravo priverčiamųjų darbų stovykloje įkalinti žmonės vežė iš laukų akmenis, skaldė juos ir patys išgrindė taką, vedantį į kalėjimą.

Tarp Kretingos ir Darbėnų įsikūrusį, prieškario Lietuvos ir II pasaulinio karo istoriją menantį kaimą žmonės vis dar vadina Dimitravu, nors yra atkurtas jo tikrasis pavadinimas – Tarvydai. Tačiau Dimitravas tebėra žinomas ne tik rajone, bet ir šalyje, nes Smetonos laikais čia veikė priverčiamųjų darbų stovykla, kurią vėliau vokiečiai pavertė konclageriu: čia buvo kankinami ir žudomi žmonės. Deja, ši vieta, nepriklausomybės pradžioje atimta iš muziejininkų, šiandieną merdi.

Dvarą pardavė Lietuvos vyriausybei

Tarvydų kaimas, kitapus Tūbausių, buvo žinomas nuo XVI a., o Dimitravu tapo tik XIX pradžioje, kai palivarką čia įkūrė grafai Zubovai ir pavadino jo savininko Dmitrijaus Zubovo vardu. Už skolas šis nedidelis dvaras su statiniais atiteko Kretingos valdytojui grafui Juozapui Tiškevičiui, kurį jis užrašė dukteriai Marijai Tiškevičiūtei.

Tarpukariu valdžiai ieškant vietos priverčiamųjų darbų stovyklai įrengti, šis dvaras su 80 ha žemės buvo parduotas Lietuvos vyriausybei, kuri 1937-aisiais čia įrengė Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo filialą – priverčiamųjų darbų įstaigą, veikusią iki 1940 metų.

Pasak Kretingos muziejaus istoriko Juliaus Kanarsko, apskričių viršininkai ir karo komendantai vieneriems metams į priverčiamuosius darbus Dimitrave – skaldyti apylinkėse surinktus akmenis – siųsdavo administracine tvarka nubaustus piliečius. Įkalintieji gabendavosi akmenis į buvusiame kumetyne atidarytą akmenskaldę. Skaldė juos keturkampiais gabalais. Greta Dimitravo nutiestu geležinkeliu akmenys buvo išgabenami ir jais klojami prieškario Lietuvos keliai, gatvės, grindžiamos aikštės, manoma, buvo panaudoti ir Tūbausių bažnyčiai statyti.

Tačiau pagrindinis stovyklos kontingentas buvo antivalstybine veikla užsiiminėję komunistinio pogrindžio veikėjai, tarp jų – Antanas Sniečkus, Justas Paleckis, Motiejus Šumauskas, kalėjo ir kriminaliniai nusikaltėliai.

Viename palivarko ūkinių pastatų buvo įrengtas karceris. Jo liekanos šiandien.

Dvaras–kalėjimas–mokykla ir muziejus

1941–1944 m. Dimitravas virto žmonių gyvenimų ir likimų mėsmale: čia ketverius metus veikė koncentracijos stovykla. O netoli Dimitravo, apie 3 km nuo buvusios stovyklos, miške, ant Alkos kaln, buvo šaudomi ir į vieną didelę duobę verčiami žmonės, dažniausiai – žydų tautybės. Remiantis istoriniais šaltiniais, Dimitrave ir jo apylinkėse per karą buvo nužudyta 1 tūkst. 770 žmonių.

Nacistinės okupacijos pradžioje Dimitrave buvo laikomos nespėjusios pasitraukti sovietų karininkų šeimos, okupantai suimdavo ir uždarydavo į stovyklą prievolių laiku nepristatydavusius vietos ūkininkus.

Pokariu dvaro palivarko rūmuose-kalėjimo administracijos pastate buvo įkurdinta pagrindinė mokykla, kultūros namai, biblioteka, o 1964 m. atidarytas Kretingos muziejaus filialas, veikęs iki nepriklausomybės pradžios.

Dimitravo muziejuje 18 metų – nuo 1977-ųjų iki 1995-ųjų – jaunesniąja moksline bendradarbe dirbo Tarvyduose gyvenanti dabar Kretingos muziejuje dirbanti 68-erių Eleonora Ranciuvienė.

„Sovietmečiu Dimitravo muziejaus teritorija buvo gerai prižiūrima, atvykdavo daug ekskursantų, mokinių. Buvo išsaugoti dvaro sodybos-kalėjimo pastatai ar jų liekanos, pastatyta skulptoriaus Antano Dimžlio skulptūra, vaizduojanti tris iškankintus kalinius, o žudynių vietoje – ąžuolo stulpai su varpais. Tačiau prasidėjus permainoms, valdžia įsakė muziejų uždaryti. Nors oficialiai jis veikė iki 1991 metų, bet dar užtruko, kol perdavėme eksponatus Kretingos muziejui“, – pasakojo ji.

1930 m. statyti dvaro rūmai, vėliau – administracinis kalėjimo pastatas priklauso Savivaldybei, joje įrengti 4 būstai.

Kaimą sukrėtė dar viena tragedija

E. Ranciuvienė pasakojo Tarvyduose gimusi ir augusi, tėviškėje ir su savo šeima pasilikusi gyventi. „Mano tėvai Stefanija ir Vincas Pliuškiai susituokė 1950-aisiais, pirmieji statėsi namus kaime. Ligi tol vos viena kita troba stovėjo, atsimenu, kaip į kaimą vedė elektrą“, – pasakojo prisimindama, kad dar ilgai jų kaime ir apylinkėse buvo juntami praūžusio karo aidai.

Manoma, kad gretiname miške buvęs vokiečių amunicijos sandėlis, kurio atsitraukdami vokiečiai nespėję, o gal ir nesiekę susprogdinti. „Traukė tas miškas vaikus, paaugliai dviračiais atvažiuodavo iš miesto ieškoti parako, sprogmenų. Buvau paties žiauriausio mūsų kaime įvykio pirmoji liudininkė, kai kaimynų Mineikių kieme, už mūsų tvoros, būrys paauglių kaitino ant ugnies sprogmenis. Tik išgirdau baisingą sprogimą: pirma mintis – kur mano vaikai? Įpuoliau į Mineikių kiemą, akyse tebestovi: du Mineikių vaikai, 15 ir 16 metų, guli: Alfonsėliui žarnos išvirtę, o Kazelei pažeista pagrindinė arterija kirkšnyje, kol sulaukė greitosios, nukraujavo. Didelę tragediją ne tik kaimynų šeima, bet visas kaimas tąsyk išgyveno. Dar susižeidė keli vaikai, ilgai jie buvo gydomi ligoninėse“, – šiurpią tragediją prisiminė tarvydiškė.

Jos žodžiais, dar ir šiandien aplinkinių vietovių žmonės, išėję grybauti, aptinka sprogmenų ir kviečia išminuotojus.

Buvusi akmenskaldė, sugėrusi daug kalinių prakaito, po nepriklausomybės buvo privatizuota – išdalinta pajininkams. Dabar siekiama paskelbti statinį bešeimininkiu ir jį parduoti.

Vieni privatizuoti, kiti – Savivaldybės

Šiandien retai žmonės belanko Dimitravą. Tačiau pakalbintas buvusioje kolūkio parduotuvėje, priešais palivarką, prieš tris dešimtmečius įsikūręs E. Ranciuvienės giminaitis Liudvikas Rancius sakė vasarą matąs būriais užsukant baikerių, o tam tikromis progomis atvyksta žydų ir rusų tautybės žmonių, jie uždega žvakių prie skulptūros, gėlių padeda.

Vedžiodama po buvusią Dimitravo muziejaus teritoriją, E. Ranciuvienė rodė joje išlikusius dvaro svirno-kalėjimo pamatus, apgriuvusį dvaro rūsį-karcerį, dvaro kumetyną-akmenskaldę, dvaro rūmus-kalėjimo administracinį ir kitus statinius.

Jos žodžiais, dalis pastatų – privatizuoti: ūkininkas Laimutis Cirtautas nusipirko karvidę, bet kadangi ji – paveldosauginėje teritorijoje, dideli ribojimai veiklai; akmenskaldę už pajus kažkada nusipirko kone visas kaimas, tačiau ji neprižiūrima ir griūva.

Kretingos rajono savivaldybės paminklotvarkininkė Meda Skersienė patikino, kad iš visų Dimitravo palivarko pastatų būtent akmenskaldės pastatas kelia didžiausią rūpestį, todėl nuo šio pavasario vyksta procedūra, kad akmenskaldė būtų pripažinta bešeimininkiu statiniu ir kad, teismui tai pripažinus, Savivaldybė galėtų šį statinį parduoti.

Buvę dvaro rūmai, arba kalėjimo administracinis pastatas, yra Savivaldybės nuosavybė, jame įrengti 4 būstai, šiuo metu užimti 2. Kretingos seniūnijos seniūnė Sigita Riepšaitė sakė, kad yra paskelbtas aukcionas išnuomoti 2 laisvus būstus – iš viso 180 kv. m – antrame šio pastato aukšte.

Masinių žudynių vietą Dimitrave mena paminklinis akmuo, o Vytauto Lukošiūno kompozicija „Varpas“ – kalinių darbo zoną.

Įkurtų Grūto parko analogą

Prie A. Dimžlio skulptūros matyti žvakių duženos, nuvytusios gėlės. S. Riepšaitė sakė, kad seniūnija prižiūri atmintiną vietą ties kalėjimu ir skulptūra, žudynių vietą: kai šienauja teritoriją, aprenka ir šiukšles.

M. Skersienė, apeliuodama į istorinio atminimo išsaugojimą per žmonių sąmoningumą, mano, kad tokių lankytinų vietų priežiūra turėtų būti ir kaimo bendruomenės rūpestis.

O E. Ranciuvienė prisiminė, kaip Kretingos muziejus apgailestavo, kad pakluso valdžios reikalavimui ir išsikraustė iš šios vietos: „O galėjome pajūryje turėti antrąjį Grūto parką.“

Kretingos muziejaus vadovė Vida Kanapkienė prisiminė: „Kai vyko pertvarka, 1988–1989-aisiais metais, prašėme, kad paliktų Dimitravo filialą, bet visi bijojo raudonos spalvos ir sovietinės ideologijos – atėmė, kaip ir Vyskupo Motiejaus Valančiaus muziejų. Norėjome į Dimitravą sukelti visus sovietinius reliktus – lenteles, biustus, bareljefus. Norėjome įrengti jį kaip Grūto parką. Buvome sutvarkę aplinką, žudynių vietą. Ten vykdavo Klojimo teatrų šventės, spektaklius statydavo režisūros studijų studentai.“

Paklausta, ar įmanoma būtų šią dramatiškus istorijos įvykius menančią vietą paversti turizmo traukos vieta, V. Kanapkienė atsakė: „Labai greiti esame viską sunaikinti, bet atkurti nelengva. Gaila, kad griaunama ir statoma pagal politikų ambicijas, o ne pagal istorijos ir kultūros specialistų patarimus. Šiandieną reikėtų rajono politikų sprendimo: turime nemažai eksponatų, galėtume atkurti šią vietą, kad tarybinę kultūrą priešpastatytume etnokultūrai, kad jaunimas galėtų lengviau suvokti netolimą praeitį.“

---

Pranciškonų gimnazijos pedagogo istoriko Vaido Kuprelio komentaras:

– Kalbant apie galimybę atkurti Dimitravo sovietinę ekspoziciją, mano supratimu, jau šaukštai po pietų, nes dauguma sovietinio laikotarpio eksponatų nuimti ar sunaikinti. Grūto parkas buvo įkurtas laiku ir tinkamoje vietoje, o mes daug dalykų esame pražiūrėję. Be to, sovietiniams paminklams Dimitravas nebūtų pati tinkamiausia vieta, nes istorija persipina – tai buvo ir fašistinės Vokietijos žmonių įkalinimo ir žudymo vieta.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas