Pajūrio naujienos
Help
2022 Spalis
Pi 310172431
An 4111825
Tr 5121926
Ke 6132027
Pe 7142128
Še18152229
Se29162330
Komentarų topas
Meilė Marija Kudarauskaitė tvirtino sugrąžinusi gimtiesiems Klausgalvams jų tikrąjį vardą.

Iš Klausgalvų kaimo kilusi, Vilniuje gyvenanti kraštietė poetė, aktorė, pedagogė, Kretingos rajono garbės pilietė Marija Meilė Kudarauskaitė, gimusi per pačią Žolinę – rugpjūčio 15-ąją, šiemet minėjo savo gyvenimo brandos – 90-mečio – jubiliejų. „Nė pati nepajutau, kaip atstraksėjau į 90-metį, jaučiuosi taip pat, kaip ir ankstesniais metais“, – šmaikštavo vis dar guvi ir energinga, stipriu humoro jausmu apdovanota pašnekovė.

– Kaip savo gimtadienį pasitikote Jūs pati? Kokia Jūsų kasdienybė?

– Gal arogantiškai nuskambės, bet dabar jaučiuosi netgi geriau, kaip visą gyvenimą, kai priklausiau nuo kitų žmonių, jų emocijų. Dabar viskas nutolę, gyvenu sau – niekas nekontroliuoja, niekam nereikia atsiskaityti. Tik per karantiną vieną rytą pajutau, kad esu 90 laipsnių sukumpusi – negaliu ištiesti nugaros. Ji skauda, bet natūralu – vadinasi, gyvenu. Nusipirkau lazdelę ir dabar vaikštau sau kaip grafienė. Išsimiegu, ir vėl gyvenu, nesuprantu, kodėl žmonės tiek pykstasi, vargsta... Bendrauju su šeima: mano dukrai Nomedai Saukienei 65-eri, šiandien ji – žinoma dailininkė. Sūnus Vytautas – jau 10 metų po žeme, su juo išleidome bendrą knygą „Lėto laiko glėbyje“. Šiandieną džiaugiuosi 5 anūkais ir 3 proanūkiais.

– Jūsų kūrybos kraitis – itin turtingas: esate parašiusi ir išleidusi 24 knygas vaikams ir poezijos rinkinius, parengėte ir išleidote adaptuotą lietuvių kalbos vadovėlį „Kalbos balso lavinimas“, pagal Jūsų tekstus yra sukurta dainų. Ar plunksna vis dar vilioja?

– Rašau, kada rašosi, esu tarsi vėjo nešamas pūkelis – veikla susijusi su tam tikra emocine būsena. Kai prisėdu, prisiminimai virsta į sovietinių laikų esė: visi tie aprašomi nuotykiai šių dienų kontekste skamba kaip didžiausias paradoksas – gyvenimas šitaip pasikeitęs. Na, tarkim, buvo toks, kaip sakydavome, vienas geriausias rašytojas tarp daktarų, bet prasčiausias tarp rašytojų. Sykį jis nutvėrė mane ir klausia: iš kur gavai tuos batus, kokiu būdu – lytiniu ar politiniu? Nes gerą daiktą galima gauti tik dviem būdais. Argi šiandien ne juokingai atrodo, kad trūkdavo daiktų, nuo kurių lūžta lentynos...

2018-aisiais išleidau knygą „Istorijos iš pastalės“, rašiau ją ilgai ir sau – apie vaikystę, Žemaitiją. Žadėjo paramą, bet, jos nesulaukusi, išleidau už savo lėšas. O kai atėjo parama, ši nuėjo leidėjams – ir jie išleido antrąjį leidimą. Bet kas iš to? Knygynai jų nepriima, o bibliotekoms nereikia. Sykį pasiūlė – atvežkit, bet kuo – ar karučiu? Jeigu manote, kad visų 24 knygų leidimai pas mane nedūli, netiesa. Ir jei mano gyvenime būta nesusipratimų, tai didžiausias turbūt dėl šito. Tačiau nesigraušiu ir savo grožio dėl to negadinsiu. Mano vaikams būtų didelės išlaidos, jei pageidaučiau, kad jas visas ant mano karsto suverstų (smagiai kvatojosi – aut. past.).

– Jūsų gyvenime viena šalia kitos ėjo trys mūzos: be poezijos, dar – aktorystė ir pedagogika. Kuri jų paliko ryškiausią įspaudą?

– Gyvenime nebuvau įsitvirtinusi aktorystėje: ji davė man gyvenimo kryptį, išvadavo iš stalininistinės universiteto rutinos. Gyvenime ateina ir išeina įvykiai bei žmonės, kurie nėra svarbūs. Baigusią aktorystės studijas, mane pasiliko Vilniaus akademinis teatras. Bet pasikeitė režisieriai ir naujasis režisierius Juozas Rudzinskas „metė bobas iš teatro“ – atleido 7 moteris, tik į Kazimierą Kymantaitę neįkibo, nes šios liežuvis buvo per kietas. Pakvietė į Kauną: ten 5-erius metus vaidinau. Iš viso scenai atidaviau 7-erius metus.

Labai sunkiai atsisveikinau su teatru, bet, kai Dievas užveria duris, atidaro langus. Mano laimingiausi metai – jų buvo net 40! – nuo 1970 iki 2012-ųjų – prabėgo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Operos katedroje. Tai buvo kūrybinio darbo sintezė, kai imi dėstyti literatūros interpretacijas, reikia visko – fonetikos, dikcijos, kalbos skambėjimo, literatūros teorijos, istorijos, filosofijos, estetikos. Niekada nežinai, ko tavęs studentas paklaus. Teko būti žinių skrynele, atsidarančia jaunam žmogui. Nepaprastai gabūs studentai buvo: Ieva Prudnikovaitė, Jonas Sakalauskas, dabartinis Nacionalinio operos ir baleto teatro direktorius, ir jo žmona Agnė. Itin įsiminė Violeta Urmanavičiūtė, dabartinė pasaulinė operos žvaigždė Urmana, tuomet paprasta kukli mergaitė nutįsusiu megztiniu.

Sergejų Lariną, pasaulinio garso tenorą, teko mokyti scenos kalbos. Jis atvyko į Vilnių pas Virgilijų Noreiką, uždainavo ir išsyk jį priėmė. Lietuvių kalbos nemokėjo visai, repetavom kiekvieną žodį, net linksnį. Turėdamas absoliučią klausą, puikiai išmoko lietuviškai ir po kelerių mėnesių jau deklamavo J. Marcinkevičiaus „Pažinimo medį”. Turėjau laimės bendrauti su jaunais talentais. Jie dar atsimena, paskambina, susitikę apsikabiname. Mes mylime vienas kitą, nes, nagrinėdamas dvasios dalykus, negali nemylėti.

– Esate kilusi iš mūsų krašto, kiek dažnai aplankote gimtinę? Kokie prisiminimai atgyja?

– Mano tėvas – dzūkas, o mama – aukštaitė, bet likimas taip lėmė, kad gimiau Žemaitijoje. Esu čia įžeminta, puikiai moku žemaitiškai ir aukštaitiškai. Kad jūs žinotumėte, su kokia meile per būtąjį laiką aš važiuoju į Kalnalį ir Klaugalvus. Jei pakviestų ir galėčiau lagamine ant ratukų į šį kraštą atvežti bent 20 knygų, būčiau laiminga.

Ar žinote, kad Klaugalvams sugrąžinau tikrąjį jų vardą? Dar tarybiniais laikais atvažiuodavau ir zirzdavau: koks dar Kalnalis, jeigu čia – jau kitas kaimas, Klausgalvai. Po vienų mišių nuėjusi į Kalnalio bažnyčią, pasakiau kalbą, ėjau per namus ir rinkau parašus – pasirašė 70 žmonių, apiformino bylą seniūnijoje ir apskrityje. Ir sugrąžino Klausgalvams jų tikrąjį vardą. Tuo pasistačiau sau nesugriaunamą paminklą. Ten gimiau, ir tai – istorinis faktas.

---

M. M. Kudarauskaitė pradžios mokyklos šešis skyrius baigė Mosėdyje, mokėsi Salantų gimnazijoje, iš Salantų kartu su mama pasitraukė nuo tremties į Dusetas Zarasų r. 1953 m. baigė Dramos studiją prie Valstybinio dramos teatro (dabar – Lietuvos nacionalinis dramos teatras) Vilniuje, 1955 m. – lituanistikos studijas Vilniaus universitete, 1975 m. – scenos kalbos aspirantūrą tuometiniame Leningrado (dabar – Sankt Peterburgas) Teatro, muzikos ir kinematografijos institute.

1953–1960 m. – Vilniaus ir Kauno dramos teatrų aktorė. 1960–1963 m. dirbo Liaudies Meno rūmuose Repertuarinio skyriaus vedėja. 1963–1970 m. dėstė žodžio meną Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute (dabar – Lietuvos edukologijos universitetas). Docentė apie keturis dešimtmečius Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Operos katedroje dėstė scenos kalbą būsimiems operos dainininkams.

Nuo 1985 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos narė. 2000 m. apdovanota Motiejaus Valančiaus vardo literatūrine premija. 2005 m. už nuopelnus kultūrai ir menui, gimtojo krašto garsinimą suteiktas Kretingos rajono Garbės piliečio vardas.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas