– Negalvoju apie nostalgiją – senokai baigiau mokyklą, net nepasakyčiau, kokie konkrečiai mokytojai labiausiai atminty įstrigo. Kita vertus, gal moksleivio gyvenimas – lengvesnis, mažiau rūpesčių? Mano klasė nebuvo bloga, nors ir patyčių pasitaikydavo. Aš pati jų nepatyriau, bet iš šono mačiau. Svarbu, kad dabar mūsų vaikai mokykloje jaustųsi saugūs ir norėtų mokytis.
Inga KONTRIMIENĖ:
– Oi ne, nenorėčiau grįžti į mokyklą. Nepatikdavo tos uniformos, kurias turėdavome vilkėti visus mokslo metus – nuolat turėdavom „kalnieriukus“ skalbti ir siūti. Man gaila tų vaikų, kuriems vėl prasideda vargai – vakarais reikės namuose ilgiausiai sėdėti prie pamokų. Kokios rugsėjo pirmosios mano atmintyje? Kad sugebėdavau susiruošti paskutinę vasaros atostogų dieną.
Olesia VODČIC:
– Mokyklą pradėjau lankyti Latvijoje, po to persikėlėm į Baltarusiją, tai esu mokiusis ir ten. Geriausi prisiminimai iš Latvijos, nors maži pirmokiukai patys turėdavom 20 minučių važiuoti autobusais, po to dar 10 minučių iki mokyklos eiti – ir nieko. Dabar vaikus tėvai kone iki durų atveža. Su vyru lietuviu gyvename Jokūbave, antrokas sūnus mokyklą lankys tame kaime. Linkim sėkmės jam.
Tomas ZAPALIS:
– Iš pradžių mokiausi Marijono Daujoto mokykloje, paskui perėjau į Jurgio Pabrėžos universitetinę gimnaziją. Nelaukdavau rugsėjo pirmųjų – nei dėl pamokų, nei per daug dėl klasės draugų, o ir kas tokio amžiaus būdamas laukia? Geriau jau vasara, atostogos, laisvė! Kad būtų kažkokio jaudulio, nerimo ar didesnio pasiruošimo prieš pat mokslo metų pradžią, nepamenu.
