Ar jaučiat nostalgiją Rugsėjo 1-ajai?

– Negalvoju apie nostalgiją – senokai baigiau mokyklą, net nepasakyčiau, kokie konkrečiai mokytojai labiausiai atminty įstrigo. Kita vertus, gal moksleivio gyvenimas – lengvesnis, mažiau rūpesčių? Mano klasė nebuvo bloga, nors ir patyčių pasitaikydavo. Aš pati jų nepatyriau, bet iš šono mačiau. Svarbu, kad dabar mūsų vaikai mokykloje jaustųsi saugūs ir norėtų mokytis.

– Oi ne, nenorėčiau grįžti į mokyklą. Nepatikdavo tos uniformos, kurias turėdavome vilkėti visus mokslo metus – nuolat turėdavom „kalnieriukus“ skalbti ir siūti. Man gaila tų vaikų, kuriems vėl prasideda vargai – vakarais reikės namuose ilgiausiai sėdėti prie pamokų. Kokios rugsėjo pirmosios mano atmintyje? Kad sugebėdavau susiruošti paskutinę vasaros atostogų dieną.

– Mokyklą pradėjau lankyti Latvijoje, po to persikėlėm į Baltarusiją, tai esu mokiusis ir ten. Geriausi prisiminimai iš Latvijos, nors maži pirmokiukai patys turėdavom 20 minučių važiuoti autobusais, po to dar 10 minučių iki mokyklos eiti – ir nieko. Dabar vaikus tėvai kone iki durų atveža. Su vyru lietuviu gyvename Jokūbave, antrokas sūnus mokyklą lankys tame kaime. Linkim sėkmės jam.

– Iš pradžių mokiausi Marijono Daujoto mokykloje, paskui perėjau į Jurgio Pabrėžos universitetinę gimnaziją. Nelaukdavau rugsėjo pirmųjų – nei dėl pamokų, nei per daug dėl klasės draugų, o ir kas tokio amžiaus būdamas laukia? Geriau jau vasara, atostogos, laisvė! Kad būtų kažkokio jaudulio, nerimo ar didesnio pasiruošimo prieš pat mokslo metų pradžią, nepamenu.

Kalbino Audronė GRIEŽIENĖ, Darius ŠYPALIS