Ir po 60 metų – lyg viena šeima

Rugpjūčiui jau sveikinant rudenį, mokyklinius rugsėjus draugėn suėję prisiminė dabartinės Pranciškonų gimnazijos, tuomet – Kretingos vidurinės mokyklos XXIV laidos absolventai, šviesaus atminimo pedagogės Ligijos Vaičiulėnienės auklėtiniai, mokyklą baigę 1962-aisiais ir nusprendę dar kartą susitikti po 60 metų.

Susitikimas, įvykęs po 60 metų, vėl sutelkė klasės draugus ir įžiebė naują draugystę.

Šio sambūrio iniciatorė ir organizatorė Kretingoje gyvenanti Danutė Viršilaitė Videikienė pasidžiaugė, kad į sutikimą pavyko sukviesti 10 klasės draugų. O kažkada jų buvo 27.

„Šis susitikimas jau buvo kitoks: kai susitikome po 50 metų, 17-a mūsų klasės draugų, o ir auklėtoja dar buvo gyva, vos ne iki paryčių šnekėjomės, šokome, dainavome. Dabar jau mūsų gretos išretėjusios – kas negalėjo atvykti dėl sveikatos, kas kitus laidojo, kai kurių iš viso nebesurandame“, – priežastis, kodėl po 60 metų mokyklos baigimo klasės draugų būrys gerokai sumažėjo, įvardino D. Videikienė, apgailestaudama, kad 4-ių klasės draugų nebėra, apie du – nieko nepavyksta sužinoti.

Be pačios organizatorės, į susitikimą atvyko Virgina Ramanauskaitė Vaicekauskienė ir Vida Viršilaitė Jurkšienė iš Klaipėdos, Gintas Gruzdaitis iš Kauno, Genovaitė Serapinaitė Šalaševičienė ir Liuda Uščinaitė Bargailienė iš Vilniaus, Rūta Domarkaitė Burneikienė iš Šiaulių ir šiame mieste įsikūręs iš Kanados sugrįžęs Alfredas Zorkus, Irena Preibytė Bagdonienė iš Trakų, kretingiškis Sigitas Narvilas.

„Vieni kartu mokėsi nuo pradžios mokyklos, kiti – ir aš pati – atėjome vėliau. Šviesaus atminimo Ligija Vaičiulėnienė mus auklėjo nuo devintos klasės, ir mes jai buvome paskutinioji auklėtinių laida, – prisiminė D. Videikienė. – Mes buvome tarsi viena šeima – be galo susitelkę, vieni kitiems stengdavomės padėti, užstodavome, jeigu kuris prasižengdavo.“

Kad klasė buvo vieninga ir draugiška, patvirtino ir L. Bargailienė: „Remdavome vieni kitus, stengdavomės padėti moksle, dažnai vieni pas kitus eidavome į namus, labai bendraudavome.“

Ji pripažino, kad per susitikimą, nesimačius šitiek metų, pajuto, kaip greit prabėgo laikas, pakeitęs daugelio veidus. „Daugumai mūsų buvo šokas – pasenome, pasikeitėme, bet turiu pasakyti – išlikome tokie pat entuziastingi, turėjome, apie ką pasikalbėti, ką prisiminti. Svarbiausia, kad buvome geri vieni kitiems, geri buvo ir mokytojai“, – kalbėjo susitikimo viešnia, pedagogė, po mokslų taip ir likusi Vilniuje. „Kretinga 1962-aisiais buvo labai vargana, nyki, čia nesinorėjo grįžti, o ir tėvai palaikė sprendimą nebegrįžti į savąjį kraštą“, –

Prisiminimus kelianti 1962-ųjų metų vinjetė

L. Bargailienė pripažino, kad Kretinga dabar yra labai pasikeitusi – išgražėjusi, susitvarkiusi, traukianti atvažiuoti, pabuvoti – ir nė iš tolo neprimena to niūraus 7-o deš. pradžios miestelio. Tad nėra nė vienos vasaros, kad moteris čia neatvažiuotų, nepasivaikščiotų, kartą ir į mokyklą užsuko, kad dar sykį viską pamatytų, pasidžiaugtų atsinaujinusia gimnazija, prisimintų jaunystės laikus. I. Bagdonienė – taip pat pedagogė, matematikė, su tos pačios specialybės sutuoktiniu įsikūrė Trakuose ir liko čia ilgam. „Kai vykau į Kretingą, galvojau, kad šįsyk mūsų susitikimas bus trumpas, gal kažkiek mielas... Vis dėlto nesimatėme 10 metų po paskutinio susitikimo. Pamąsčiau, kad tik apsikabinsime, papietausime kartu ir to užteks. Tačiau taip neįvyko – pasirodo, tos kelios valandos, kad pamatytume vieni kitus, atpažintume ir galėtume tęsti pažintį vienų su kitais, buvo labai svarbios. Tarp mūsų vėl atsirado nauja nematoma mus susiejusi linija. Patyrėme, kad turime, kuo pasidžiaugti: vaikais, anūkais, ir nesvarbu, kad tai – kitos kartos žmonės, svarbu, kad jie gyvena nauju lygiu, turi siekių, o svarbiausia, – jiems atviras visas pasaulis“, – kalbėjo moteris, iki pat šiol dažnai viešinti Kretingoje: čia amžino poilsio atgulę jos tėvai, brolis. I. Bagdonienė neslėpė: ne vienas klasės draugų vaikystėje, jaunystėje matę nepriteklių, patyrę daug išbandymų, netekčių, tad sulaukę tokio gražaus amžiaus, kartu pasidžiaugė bendryste, kad pasimatė, kad gali vienas kitą apkabinti, prisiminti ir linksmesnių momentų. Gal todėl per susitikimą suskubo pasikeisti telefonų numeriais, pažadėjo bendrystę tęsti socialiniuose tinkluose.

Geru žodžiu I. Bagdonienė minėjo klasės auklėtoją L. Vaičiulėnienę – griežtą, gražią, rūpestingą, reiklią pedagogę. Ilgam įstrigo darbų, dabar – technologijų, mokytojos Žiliūtės siuvinėjimo, kulinarijos pamokos. „Išsaugojau tortų, sausainių, biskvito receptus ir, žinoma, atsiminimus, kaip kepdavome tortus ir sausainius būsimoms mokytojų vestuvėms ar kitiems susiėjimams“, – prisiminė ji, vardindama ir kitus pedagogus, kurie vedė gyvenimo pažinimo link: lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją Jurgį Macelį, matematikos mokytojus Drungilą, sutuoktinius Pempes, Radiką, kitus mokytojus – Bladžius, Pečiūraitę, Kavoliūnaitę, Stasį Ruzgailą, Pažūsius, Rimkus, Krivelius, Blagnius, Garškas. „O dėl prancūzų kalbos mokytojos O. Mickevičiūtės tapau frankofile – visą gyvenimą žaviuosi, domiuosi prancūzų kalba, nepraleidžiu progos skaityti, pakartoti. Ir matematikos vadovėlius paskaitau prancūzų kalba, o kur dar neišsemiama gelmė Oskaras Milašius, Lietuvos ir Prancūzijos kultūriniai ryšiai, kiti dalykai“, – koks svarbus mokytojų indėlis, neslėpė I. Bagdonienė, su malonumu prisimenanti mokyklos spektaklius, šokių vakarus.

Susitikimo dalyviai lyg ir prakalbo, kad norėtų susitikti dar kartą. Ar pavyks?

„Mus aplankė savotiška nuojauta, kad galbūt susitikome paskutinį kartą. Smagu pabendrauti, pasikalbėti. Bet vis tas bėgantis laikas... Nenuspėjamas, negailestingas...“ – kalbėjo sambūrio iniciatorė D. Videikienė, akcentuodama, kad, nežiūrint nostalgijos ir savotiško liūdesio, klasės draugų – 1962-ųjų Kretingos vidurinės mokyklos absolventų – susitikimas praėjo linksmai ir nestokojant geros nuotaikos.

• Rašyti komentarą (4)