Pajūrio naujienos
Help
2022 Rugsėjis
Pi 5121926
An 6132027
Tr 7142128
Ke18152229
Pe29162330
Še3101724
Se4111825
Apklausa

Ar tikrinate informaciją, paskleistą socialiniuose tinkluose?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas
Folkroko grupė „Atalyja“, koncertuodama Japonijoje, akcentavo žmogaus ir gamtos vienovę.

Ne per seniausiai Japonijoje įvykusiame Pasaulio muzikos ir šokio festivalyje skambėjo ir lietuviškos dainos, kurias kartu su folkloro grupe „Atalyja“ atliko mūsų kraštietė, iš Salantų kilusi 43-ejų Audronė Daraškevičienė.

– Papasakokite apie save. Kokios aplinkybės nulėmė, kad tapote grupės „Atalyja“ narė. Ar ja esate nuo pat grupės įsikūrimo pradžios?

– Baigusi mokyklą ir išvykusi iš Salantų, studijavau istoriją ir socialinę antropologiją Vilniaus universitete.  Mano profesija su muzika kaip ir nesisieja. Bet muzika, tiksliau – folkloras visada mane labai traukė. Atsimenu, kad nuo mažumės grįždami iš kokio nors giminaičių susitikimo su tėvuku (tautodailininku Alioyzu Pociumi – aut. past.) mašinoj visą kelią dainuodavom. Eidavau kelis kilometrus iš Salantų į Žvainius, į folkloro ansamblį, kurį tada buvo subūrę šviesaus atminimo Danutė ir Petras Pučkoriai. Salantų meno mokykloje grojau kanklėmis. Nuvažiavusi į Vilnių pakliuvau į žemaičių folkloro ansamblį „Virvytė“, kur praėjau labai gerą žemaitiško tradicinio dainavimo mokyklą. Taip pat eidavau į Vilniaus dailės akademijoje vykdavusius folkloro vakarus. Ten ir susipažinau su tuo metu besikuriančios folkroko grupės „Atalyja“ žmonėmis, kurie mane pasikvietė į savo būrį. 

    

– Kas tai yra grupė „Atalyja“ – kada ji susikūrė, kokios krypties muziką atlieka, kokia grupės sudėtis, kas kuria jums dainas? Kaip apskritai įvardintumėte, kas yra grupė „Atalyja“ ir ką reiškia grupės pavadinimas?

– „Atalyja“ yra viena pirmųjų grupių Lietuvoje, pradėjusių jungti folklorą su roku. Ji susibūrė prieš 24 metus, įkvėpta kitose Baltijos ir Skandinavijos šalyse tuo metu jau gyvavusių postfolkloro žanro grupių. „Atalyja“ yra įrašiusi 4 CD albumus.

„Atalyja“ Japonijoje viešėjo tik 4 dienas, tad žvilgterėti į šią šalį pavyko tik akies krašteliu. Kartu su „Atalyja“ dainuojanti mūsų kraštietė Audronė Daraškevičienė – priekyje, antra iš dešinės.

Grupės lyderiai – etnomuzikologas Eirimas Velička ir senosios lietuvių pasaulėžiūros tyrinėtojas Gediminas Žilys. Būtent jų idėja buvo pradėti groti archajinį lietuvių folklorą, įvelkant jį į šiuolaikiniam žmogui labiau suprantamą roko rūbą. Jie ir surinko „Atalyją“, kurioje šiuo metu muzikuoja Rytis Ambrazevičius (vokalas, kanklės, dūdmaišis), Salvijus Žeimys (būgnai), Ugnius Keturka (gitara), Darutė Pilibavičienė (vokalas, kanklės), Gedimina Statulevičienė (vokalas). Labai džiaugiuosi galėdama dainuoti kartu.

Dainas pasirenkame iš lietuvių folkloro lobyno pagal jausmą – kurios mums patiems yra gražiausios, prasmingiausios ir brangiausios. Mano siūlymu, „Atalyjos“ repertuare atsirado dvi žemaitiškos. Viena jų – mano kadaise išmokta Žvainių folkloro ansamblyje. Aranžuotes rašo vienas ar kitas grupės narys. Grupės pavadinimas buvo renkamas labai audringai. Laimėjo „atalyja“, kas aukštaičių tarmėje reiškia „ateina lietus“. Kodėl būtent toks? Kai pajunti, kad ateina stiprus lietus, apima ypatingas jausmas: lyg visu kūnu atsigręžtum į gamtą. Būtent gamta yra raktinė sąvoka didžiojoje dalyje lietuvių folkloro sluoksnių. Per gamtos vaizdinius kalbama apie visa kita – jausmus, santykius, išgyvenimus, įvykius. Būtent tokio – atsigręžimą į gamtą perteikiančio – pavadinimo mums ir reikėjo.

– Kas lėmė, kad Lietuvai Japonijoje atstovavo tik „Atalyja“? Kokia renginio Japonijoje organizavimo kultūra? Ar viskas tenkino, ar viskas patiko?

– Sudalyvauti Japonijoje, Hakodatės mieste, vykstančiame Pasaulio muzikos ir šokio festivalyje mums pasisekė palankiai susiklosčius aplinkybėms. Šiame festivalyje laukiamos pasaulio muzikos stilistikos – tradicinį folklorą įvairiai interpretuojančios – grupės iš visų šalių. Prieš kelerius metus jame dalyvavo grupė iš Lietuvos „Folk trio“. Šios grupės lyderė Ineta Meduneckytė-Tamošiūnienė festivalio organizatoriams pasiūlė pasikviesti ir daugiau postfolkloro krypties grupių iš Lietuvos, nusiuntė kelių grupių įrašų. Festivalio organizatoriai šiemet pasirinko „Atalyją“, o mūsų kelionę parėmė Lietuvos kultūros taryba.

Dėl koronaviruso Japonijoje protrūkio festivalis Hakodatėje šiemet vyko sumažinta forma: vietoje 7 dienų jis tęsėsi tik tris, ir daugelis grupių buvo ne iš užsienio, o vietinės. Tad tikrojo festivalio veido mums kaip ir neteko pamatyti. Tačiau tiek, kiek pamatėm, viskas džiugino: mumis labai rūpinosi itin geranoriški festivalio savanoriai.

Mažytė japonų šintoistų šventykla mūsų kraštietei priminė žemaitišką koplytėlę.

– Kiek koncertų surengėte Japonijoje? Kaip jus sutiko šios šalies klausytojas? Ar buvote išgirsti, suprasti? O gal ką nors suradote bendro? Ką savo atlikimu norėjote pasakyti tokios tolimos šalies klausytojui?

– Koncertavome tris kartus – kiekvieną festivalio dieną. Buvome sutikti labai šiltai. Galbūt festivalio klausytojams buvo artima ir suprantama ne tik mūsų muzika, bet ir lietuviškame folklore užkoduotas pasaulėvaizdis. Pristatydami savo dainas akcentavome tai, kad jose žmogus yra labai artimas gamtai: vedamos paralelės tarp žmogaus ir medžio, įvairios būsenos perteikiamos gamtos vaizdiniais – saulės kelione, sakalo skrydžiu ir t. t. O būtent tai būdinga ir tradicinei japonų kultūrai.

– Ar spėjote bent truputį pažinti Japoniją, šios šalies kultūrą, aplinką? Kokį įspūdį ji padarė, ko mes, lietuviai, galėtume pasimokyti iš japonų?

– Japonijoje viešėjome tik 4 dienas, tad reikėtų pripažinti, kad į šios šalies be galo įdomią ir savitą kultūrą tik žvilgtelėjome akies krašteliu. Vis dėlto toks jausmas, kad pamatėme daug. Didelį įspūdį paliko labai savita šiai šaliai būdinga bendravimo atmosfera: gerokai daugiau įvairių mandagumo formų. Pajunti, kad visi labai stengiasi vienas kito neužgauti, atliepti.

Buvo labai įdomu pabūti japonų šintoistų šventyklose. Šintoizmas – senoji japonų religija, iš esmės labai panaši į senąją lietuvių religiją ir kultūrą, kurios atspindžiai labai ryškūs ir šiandien: su šventybe bendraujama būnant gamtoje, pasitelkiant gamtos vaizdinius. Teko matyti vieną šintoistų šventyklėlę, labai primenančią tikrą žemaitišką koplytėlę – stovi nuošalioje vietoje, prie stebuklingu laikomo akmens ar šaltinio....

Ko galima pasimokyti iš japonų? Pagarbos savo tradicijoms. Vaikštinėdama po Hakodatę labai džiaugiausi itin savitais japoniškais sodeliais, kuriuos galima pamatyti nereto sodininkauti mėgstančio žmogaus kiemelyje. O tuo pačiu supratau, kokie saviti yra tradiciniai lietuviški darželiai, kuriuose stiebiasi piliarožės, jurginai, flioksai, bijūnai, rūtos, pinavijos... Jeigu neskubėtume močiutės gėlyno pertvarkyti pagal modernų dizainą, taip pat kaip ir japonai galėtume didžiuotis unikaliu, mūsų krašte išsigryninusiu gėlynų kūrimo braižu.

– Kokia grupės kelionių

geografija, kokioje šalyje jus geriausiai supranta? Kokie kūrybiniai grupės „Atalyja“ planai? – Grupei yra tekę koncertuoti Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Čekijoje, Turkijoje, Rusijoje. Dabar jau galima pridurti, kad ir Japonijoje. Sakyčiau, kad visose šalyse randame klausytoją, kuriam postfolkloro žanras yra žinomas ir įdomus. Dažniausiai koncertuojame postfolkloro krypties festivaliuose ir šventėse, kurių auditorija ir laukia folkloro, jo interpretacijų. Būtent tokioje šventėje teko dalyvauti ir Kretingos krašte – puikiame gyvosios istorijos festivalyje „Kuršē ont Imbaries“. Džiugu, kad mūsų koncertą pratęsė festivalio organizatorių – klubo „Pilsots“ – dainos. Manau, kad čia ir yra nuostabiausia, kai folkloras nuo scenos grįžta į žmones ir tampa natūralia gyvenimo dalimi.

Turime daug sukurtų, bet kol kas neįrašytų dainų, tad galbūt pavyks susikaupti ir jas įrašyti.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas