|
|
|
„Šilko klubo“ vadovė Daiva Stonkuvienė – apie tapybą ant šilko, klubo veiklą ir naują parodą
„Šilko klubas“ Palangoje skaičiuoja jau šešioliktus savo gyvavimo metus. Jo vadovė Daiva Stonkuvienė džiaugėsi, kad per tuos metus surengta daug parodų, išmokyta dar daugiau žmonių ir nutapyta įspūdingų kūrinių. Klubas šiuo metu vienija 15 narių, bet jo durys atviros visiems, nes tapybą ant šilko, pasak D. Stonkuvienės, gyvenime turėtų pabandyti kiekvienas. O tie, kas nedega noru pradėti tapyti, iki liepos 31 d. dar turi galimybę pasigrožėti tapybos ant šilko darbais Kretingos rajono kultūros centre eksponuojamoje „Šilko klubo“ menininkių parodoje „Vasara, vasara“. Piešti ant šilko – be žingsnio atgal Tapant ant šilko niekada nepavyks tokio pat darbo pakartoti du kartus. O jei padarei klaidą – neištrinsi, nes trintuko čia nėra. Todėl kiekvienas darbas savaip įdomus, dažniausiai 100 proc. išpildyti sugalvotos idėjos nepavyksta, nes išsilieja dažai, prilieti darbą ranka ar ne vietoj brūkšteli teptuku. Bet būtent tai, kad tapant ant šilko nėra galimybės pasitaisyti, tiek klubo vadovę, tiek jo nares labiausiai ir žavi. „Čia nėra kelio atgal, nėra trintuko. Kaip ranka nuveda, taip ir bus“, – sakė viena parodos „Vasara, vasara“ autorių Irutė Tverijonaitė-Bielskienė. Parodoje – klubo narių kūriniai Šiuo metu Kretingos rajono kultūros centre parodoje „Vasara, vasara“ eksponuojama 14 naujausių tapybos darbų. Meno kūrinių autorės: Zita Butkienė, Irutė Tverijonaitė-Bielskienė, Danutė Pečiukonienė, jų vadovė Daiva Stonkuvienė. Vienas parodoje eksponuojamų Z. Butkienės piešinių – Kretingos bažnyčia. „Kai sužinojau, kad paroda vyks Kretingoje, norėjau kažką su ja ir susieti, pagalvojau apie bažnyčią: ten susipažinau su savo vyru, kuris jau ketverius metus miręs, tad, kaip duoklę, sugalvojau nutapyti mūsų susipažinimo vietą“, – apie kilusią mintį nutapyti Kretingos bažnyčią atviravo viena parodos autorių Z. Butkienė.
Tapyba ant šilko – nepigus užsiėmimas Piešti ant šilko – darbas nelengvas, reikia tikslios rankos, susikaupimo, kantrybės. „Šilko klubo“ vadovė D. Stonkuvienė sakė, kad tapyba ant šilko yra ir nepigus malonumas. „Jeigu, pavyzdžiui, su 100 eurų nuvažiuoji į specialią tapybai ant šilko skirtą parduotuvę, tai tik apsisuki ir išeini su kukliu pirkinių maišeliu, – ji pridūrė, kad toks užsiėmimas gali būti dovana sau, o tapyba ant šilko gali būti ne tik pomėgis, bet ir atgaiva kūnui, sielai. – Jei tik žmonės dažniau tai suprastų – sportas, įvairūs menai gali gydyti, atpalaiduoti – išleistų gerokai mažiau pinigų vaistams.“ Kubo vertybės: viešumas ir meninis individualumas „Šilko klube“ visi nariai dalijasi savo darbais su kitais, rodo, ką nutapė. Klubas rengia įvairias parodas, kad kuo daugiau žmonių pamatytų tapybos ant šilko grožį, o menininkai – pristatytų savo kūrybą. „Mūsų klubui labai svarbus viešumas – dalyvaujame parodose, per metus sukuriame po parodą, o kartais ir dvi. Jei jau esame „Šilko klube“, visos turime dalyvauti, viešinti savo darbus“, – viešinimo svarbą dėstė klubo vadovė. Kūrinių viešinimas, dalijimasis su kitais, pasak D. Stonkuvienės, yra labai asmeniška, todėl niekada nereikėtų menininko klausti, ką savo darbe jis norėjo nutapyti. „Lygiai taip pat, kaip ir muzikantui reikia scenos, taip ir tapytojui reikia pristatyti savo darbus. Todėl vieną kartą parodoje, moterys iškart manęs klausia, kada – kita“, – D. Stonkuvienė tvirtino, kad sekančią savo darbų parodą klubo narės ketina surengti lapkritį. Kita klubo svarbi vertybė – individualumas. Jo vadovė teigė, kad būtent kiekvieno menininko savas braižas ir daro jį menininku, o jo darbą įdomesniu. „Nė vieno nemokau piešti vienodai – saugau kiekvieno individualumą“, – apie vertybę menininkui išsiskirti, turėti savo braižą paaiškino klubo vadovė.
Įgyvendino vaikystės svajonę Pati D. Stonkuvienė ant šilko pradėjo piešti apie devyniasdešimtuosius, kai iš Vokietijos lauktuvių gavo dažų tapybai ant šilko. Pabandžius taip patiko, kad nebegalėjo nustoti ir užsiima tuo iki pat šių dienų. Nors pagrindinis D. Stonkuvienės darbas yra dailės mokytoja Palangos senojoje gimnazijoje, ji spėja vadovauti ir „Šilko klubui“, ir užsiimti gana nauju pomėgiu – megzti drabužius. Mezgimą atrado visai netikėtai, kai išleido savo sūnus į Šiaulių teniso akademiją ir dėl emocinės būklės nebegalėjo tapyti. „Galvojau, išprotėsiu, nebežinojau, kuo užsiimti, kaip nuraminti savo mintis. Tada prisiminiau, kad visą laiką norėjau megzto sijono. Pradėjau megzti ir supratau, kad gelbėja – kol skaičiuoji akis, nėra laiko mąstyti apie kažką kito“, – pasakojo D. Stonkuvienė. Taip, susiklosčius likimui, išpildė svajonę, apie kurią svajojo nuo pat vaikystės. „Nuo pat dešimties metų norėjau būti drabužių dizainerė, konkrečiai – trikotažo. Nusipirkau mezgimo mašiną, vyras įrengė studiją ir pradėjau megzti“, – apie įgyvendintą svajonę kalbėjo D. Stonkuvienė. Pokyčiai po karantino ir ryšys su Kretinga D. Stonkuvienė sakė, kad po karantino pajautė didelius pokyčius: žmonės užsisėdėjo namuose, vangiai pradėjo vaikščioti į užsiėmimus. Ir, nors žmonių mažiau, klubas rengia parodas, eksponuoja menininkų kūrinius, o klubo vadovė džiaugėsi, kad Kretinga visada kviečia eksponuoti parodas mieste ir rajone. „Kretinga mus myli, dažnai kviečia rengti parodas. Daug moterų atvykdavo į užsiėmimus iš Kretingos, – džiaugėsi „Šilko klubo“ vadovė, tačiau neslėpė ir nusivylimo karantino padariniais. – Turime patalpas, kur susirinkti, tapyti ant šilko, tačiau žmonės dar per mažai pasinaudoja šia galimybe.“ --- „Šilko klubas“ klubas savo veiklą pradėjo 2006 m., oficialiai įkurtas 2007 m. lapkričio mėnesį. 2008 m. gegužės 16 d. jau buvo eksponuojama pirmoji klubo paroda „Žydėjimas“. „Šilko klubas“ per savo gyvavimą turėjo apie 200 narių.
Ieva URNIKYTĖ
|
|
