Pajūrio naujienos
Help
2022 Spalis
Pi 310172431
An 4111825
Tr 5121926
Ke 6132027
Pe 7142128
Še18152229
Se29162330
Komentarų topas
Antanas Lubys (Marijonos Borumienės sūnus iš pirmos santuokos), Marijona Borumienė, Adolfas Borumas, Elena Borumaitė, Augustas Borumas, Feliksas Borumas.

Vietiniai kretingiškiai greičiausiai puikiai žino Kęstučio g. 28 numeriu pažymėtą taip vadinamąją Borumų kalvę, kuri šiandien – vis labiau nykstantis kultūros paveldo objektas ir, ko gero, skaičiuojantis paskutiniąsias savo dienas.

Kone kasdien praeidama pro byrančias kalvės sienas pagalvodavau, kaip ši vieta atrodė prieš 100 metų, kokie žmonės čia gyveno, kokie jų likimai. Pamažu pradėjus vynioti Kretingos Borumų giminės istorijos kamuolį paieškos nuvedė iki Australijos. Turiu didžiulę viltį, kad, paskaitę šią publikaciją, mane susiras ir Žemaitijoje išsibarstę Borumų palikuonys, kad kartu galėtume sudėlioti išsamesnę Kretingos Borumų giminės istoriją.

1882 m. Kretingoje, Kęstučio gatvėje, įsikūrė iš Karaliaučiaus krašto kilęs kalvis Danielius Borumas, kaimynų vadinamas vokiečiu, nors pats save laikė lietuviu. Karaliaučiaus krašte baigęs kalvystės mokslus tapo savo amato profesionalu. Dirbdamas Klaipėdos apylinkių dvaruose susipažino su ten ekonome dirbusia savo būsima žmona Berta Zubovaite, kilusia nuo Kretingalės. Nežinia, kokios priežastys jų kelius pakreipė į Kretingą: Kęstučio g. išsipirko gabalą dvaro žemės kalvei, gyvenamiesiems ir ūkio pastatams. Danielius Borumas pats pasistatė namą, dirbtuves, tvartą, gyveno ūkiškai, laikė karvę. Kalvystės paslaugas teikė miestelėnams, apylinkės ūkininkams, šalia įsikūrusiai Rusijos imperijos sienos sargybos Gargždų brigados Kretingos įgulai. Didžiausia kalvė Kretingoje visą laiką išliko tokia, kokia buvo statyta XIX a. pab.

Danielius su žmona Berta, kuri Kretingoje buvo vadinama Barbora, užaugino šešis vaikus: sūnus Albertą (1875 09 05–1949 01 27), Augustą (1882–1948 02 28), Vincą ir dukteris Marijoną Liutikienę (1880–?), Grėtę Vincenberg ir Anę. Dukterys Anė ir Grėtė nutekėjo į Liepoją. Marijona – į Palangą, buvo pranciškonė tretininkė, užaugino tris vaikus. Sūnus Albertas tapo akmenskaldžiu, Plungėje susirado nuotaką ir ten pasiliko gyventi, užaugino keturis vaikus. Vienas jo sūnų Albertas dirbo pašte Gargžduose, Kretingoje. Grįžo gyventi į tėvo gimtinę – Kretingą.

Danieliaus Borumo sūnus Vincas išvyko į Karaliaučių, į savo tėvo gimtinę. Sūnus Augustas kalvystės mokėsi iš tėvo, tarnavo kariuomenėje Vokietijoje, ten dar labiau įgudo segti arklius, apkalti ratus ir pan. Grįžo su vokišku kalvio diplomu, tapo garsiu Kretingos tarpukario kalviu. Nemažai jo darbų saugoma Kretingos muziejuje. Antrojo Pasaulinio karo metais didelė kalvės įrengimų dalis išvežta į Šašaičių kaimą. Kalvė veikė iki XX a. 7 deš., vėliau buvo naudojama kaip ūkinis pastatas. 1971 m. pastatas su jame esančia įranga paskelbtas kultūros paminklu, 1974 m. įrašytas į rajono saugotinų kultūros paveldo paminklų sąrašą.

Augustinas Borumas vedė Drungilaitę iš Aukštakalnių. Praėjus mėnesiui po santuokos užėjo rusų valdžia ir jis, kaip tarnavęs vokiečių kariuomenėje, buvo ištremtas į Sibirą. Žmona apsisprendė nepalikti vyro ir išvyko kartu. Tremtyje gimė duktė Elenutė, po metų – sūnus Albertėlis. Gimdydama sūnų mirė žmona. Augustinas liko su dviem kūdikiais, kuriuos prižiūrėti padėjo sena rusė, tačiau vaikai neišgyveno. Augustinas į nepriklausomą Lietuvą sugrįžo vienas.

Apie 1920 m. vedė našlę Marijoną Lubienę (Pjaulokaitę, 1896 – 1987 08 12), susilaukė dviejų sūnų ir dukters: Adolfo (1921 10 20–1988 07 17), Elenos (1922 – 2015 11 28) ir Felikso (1926 07 15–2009 04 13). Sūnus Adolfas turėjo polinkį dailei, Kretingos muziejuje saugoma jo piešto tėvo Augustino Borumo portreto kopija. Duktė Elena Borumaitė visą gyvenimą gyveno tėvų name Kretingoje, dirbo linų fabrike. Visomis išgalėmis bandė išsaugoti kalvę ir tėvų atminimą.

Sūnus Feliksas Borumas Lankė Šventosios gimnaziją Kretingoje. Buvo geras mokinys ir muzikantas, grojo pučiamaisiais instrumentais, akordeonu. Nors jo tėvas buvo kalvis, baigdamas vidurinę mokyklą Feliksas domėjosi administratoriaus specialybe, mokėsi naujų mechanizuotų duomenų lentelių kūrimo technikų. Tačiau 1944 m. rugpjūčio 20 d., sekmadienį einantį į bažnyčią jį sustabdė vokiečių kareiviai, pasodino į sunkvežimį, nugabeno į Kretingos geležinkelio stotį, kur kartu su kitais jaunais lietuviais sulaikė už spygliuotos tvoros. Tą dieną dar maždaug 1 tūkst. jaunų lietuvių vaikinų ir merginų vokiečių buvo surinkti ir išvežti priverstinai dirbti vokiečių karo pramonei.

Tėvas, išgirdęs apie sūnaus suėmimą, nuskubėjo į geležinkelio stotį. Feliksas liepė nesijaudinti, nes naktį planavo pabėgti ir grįžti namo. Tėvas perspėjo to nedaryti, nes vokiečiai pagavę tikrai nušautų.

Vokietijos vyriausybės (Deutsche Dienststelle) įrašai rodo, kad 1944 m. rugpjūčio 24 d. Feliksas Borumas buvo išsiųstas į „Flakersatz-Abteilung 62“ Oldenburg Vokietijoje. Jis nebuvo karys, bet lietuvis kovos padėjėjas (Litauischer Kampfhelfer), turintis valdyti paieškos žiburius, padedančius numušti sąjungininkų bombonešius, kertančius Vokietiją netoli Reino upės. 1945 m. kovo 30 d. su „Flakersatz-Abteilung 62“ padaliniu išsiųstas prie Reino upės padėti sunaikinti Remageno tiltą, tačiau buvo paimtas į nelaisvę JAV armijos 761-ojo tankų bataliono „Afroamerikiečių juodųjų panterų“ kariams perplaukus upę. Šie buvo jam malonūs – pagailėjo jauno išsigandusio berniuko ir padavė jam pačią pirmąją cigaretę, kad nusiramintų. Feliksas pateko į liūdnai pagarsėjusias Reino pievų stovyklas. Tai buvo 19-os stovyklų grupė, kurią JAV armija įkūrė sąjungininkų okupuotoje Vokietijos dalyje. Čia, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, turėjo būti laikomi suimti vokiečių kariai. Feliksas buvo kartu su šimtais tūkstančių kitų kalinių, kentėjo badą ir dehidrataciją, nes tokio didelio suimtųjų skaičiaus neįmanoma pamaitinti ir pagirdyti. Kartą, kviečiant kalinius pavardėmis, vienas kareivis išgirdo „Borums“ ir vėliau priėjęs pasakė: „Ar tu Augustino sūnus? Aš su tavo tėvu kariuomenėje tarnavau“. Tas kareivis ėmėsi globoti belaisvį Feliksą.

Kadangi Feliksas buvo lietuvis, Amerikos valdžia nepaleido jo kartu su vokiečių kaliniais. Paleistas tik 1946 m. birželio 25 d., tačiau nebuvo Vokietijos pilietis, tad vėl buvo kilnojamas per pabėgėlių stovyklas. 1946 m. rugpjūčio 29 d. registruotas Vokietijos Memmingeno pabėgėlių stovykloje. Galiausiai pateko į stovyklą perkeltiesiems lietuviams Nordlingene Vokietijoje. Klausydamasis čia įkalintų jaunuolių kalbų suprato, kad į Lietuvą grįžti nesaugu, nes tarnavo vokiečiams, nors ir buvo paimtas prieš savo valią. Sugrįžus į Lietuvą, sovietų valdžion, grėsė mirtis arba tremtis į Sibirą.

1948 metais, neturėdamas kito pasirinkimo, kartu su kitais stovyklos lietuviais Feliksas priėmė Australijos vyriausybės pasiūlymą – vykti į Australiją ir dvejus metus dirbti pagal vyriausybės nurodymą. Tikėjosi, kad po dvejų metų jau galės grįžti į Lietuvą. 1948 m. lapkričio 16 d. iš Italijos Genujos uosto laivu „Protea“ išvyko į Melburno uostą Australijoje. 1948 m. gruodžio 22 d. pasiekė Melburną. 1949 m. vasario mėn. išsiųstas į šalies sostinę Kanberą karjere skaldyti uolas keliams tiesti. Visi čia dirbantys lietuviai pabėgėliai gyveno palapinėse prie Kanberos oro uosto. Feliksas susidraugavo su australu, kuris, matydamas, kad lietuvaitis yra išsilavinęs ir išmintingas, pasibaigus dvejų metų darbo karjere sutarčiai, padėjo įsidarbinti valstybės tarnautoju Australijos surašymo ir statistikos biure. Feliksas greitai tapo vertinamu darbuotoju, įsitraukė į Biuro duomenų automatizavimo ir kompiuterizavimo diegimą. Jam buvo pasiūlyta Australijos pilietybė.

Borumų kalvė ir troba Kretingoje. Fot. Jolanta Klietkutė, 2022

Vieną istoriją Feliksas ypač mėgo pasakoti: jo draugas australas turėjo arklį ir pasiguodė, kad arkliui pūliuoja kanopa. Feliksas prisiminė, kaip jo tėvas kalvis ir veterinarijos gydytojas tokias problemas spręsdavo Kretingoje liaudiška gydymo priemone – ant žaizdos užpilti žolę ir patepti mėšlu. Draugas australas į tai žiūrėjo skeptiškai, bet, jo nuostabai, „vaistai“ suveikė.

1949 m. pradžioje įvairiuose Australijos miestuose įsisteigė lietuvių pabėgėlių organizacijos. Vien Kanberoje apsistojo du šimtai lietuvių pabėgėlių. Tarp jų Feliksas Borumas sutiko iš Vilkaviškio krašto, Sodėnų, kilusią Mariją Kučinskaitę. 1948 metais Marija buvo ištekėjusi už australo Bruce Cameron, susilaukė dviejų vaikų – berniuko Ronald ir mergaitės Janetta. Tačiau 1952 m. jos vyras žuvo avarijoje. Feliksas ir Marija sukūrė šeimą, tačiau daugiau vaikų nesusilaukė.

Feliksas dirbo valstybės tarnautoju Australijos surašymo ir statistikos biure, sulaukęs 59 metų išėjo į pensiją. Didelę gyvenimo dalį jis savanoriavo Kanberos lietuvių bendruomenėje. Abu savo įvaikius taip pat įtraukė į lietuvių kultūrinę veiklą: skautus, tautinių šokių ir lietuvių kalbos pamokas. Jis dirbo daugelyje komitetų, vienu metu buvo Bendruomenių asociacijos prezidentas ir Lietuvos pensininkų organizacijos „Pagoda“ prezidentas. Buvo praktiškas žmogus, didžiavosi savo tėvo kalvio palikimu – tėvo įskiepytus įgūdžius naudojo statydamas Kanberos lietuvių klubą ir paminklą „Nežinomam Lietuvos kariui“.

Feliksas grojo akordeonu Kanberos lietuvių tautinių šokių kolektyve „Audėjėlė“. Kanberoje jis buvo populiarus muzikantas, su įvairiomis grupėmis grojo akordeonu, būgnais. Savo mėgėjišką muzikinę karjerą baigė grodamas akordeonu kartu su posūniu Ronaldu gitara šokiuose ir vakarėliuose.

1992 m. rugpjūtį, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, Feliksas kartu su Marija, Ronaldu ir jo žmona atvyko į Lietuvą. Grįžti namo buvo skaudu, nes abu jo tėvai ir brolis Adolfas buvo mirę, tačiau džiaugsmas aplankė pamačius senus namus, įbrolį Antaną Lubį, seserį Eleną.

2008 m. gruodžio mėn. Feliksas Borumas susirgo, o 2009 m. balandžio 13 d. mirė Australijoje, globojamas žmonos Marijos ir įsūnio Ronaldo.

Trys Felikso Borumo didieji anūkai Cyrus, Nate ir Valdas taip pat tapo muzikantais mėgėjais, Kanberoje subūrė trio, groja lietuvių liaudies muziką. Savo „Dedukas“ ir jo, kaip Kretingos kalvio sūnaus, atminimo garbei trio pavadino „Kalvelis“ ir savo YouTube kanalo atvarte patalpino Kretingos Borumų kalvės nuotrauką. Taip už tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos pagerbiama ir prisimenama Borumų kalvė, kurios sienos Kretingoje nenumaldomai nyksta.

Jolanta KLIETKUTĖ

  • Rašyti komentarą (2)

  • Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas