Pajūrio naujienos
Help
2022 Liepa
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Apklausa

Ar jums aiškios sankcijos dėl Kaliningrado tranzito?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Kai gamta rašo eiles drobėse

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2022-06-10
Gamta ir vidinis pasaulis viename, – toks yra Auksės Drazdienės mišria technika atliekamas kūrybos stilius, atspindintis jos dabartinę gyvenimo filosofiją.

Pienės pūkas. Gėlės žiedas. Augalas. Medžio šaka. Vaizdai, tačiau ne realistiniai, kokius paskubomis matome kasdien, o – su fantazijos prieskoniu. Tokie yra Auksės Drazdienės paveikslai. „Išeini į gamtą, stebi ir pamatai neįtikėtinų dalykų. Lyg pro padidinamąjį stiklą. Įdedi fantazijos, imi pieštuką, eskizuoji – vaizdai pradeda lietis taip, kaip žmogui, rašančiam eiles“, – kalbėjo 47-erių menininkė Auksė Drazdienė, prieš dešimtmetį su šeima įsikūrusi Darbėnų seniūnijos Mažučių kaime.

Verslo produktuose – taip pat natūralumas

„Gamta yra tobula, ji – didžiausia stebukladarė ir mano mokytoja: kiek joje raštų, linijų, spalvų. Pradedi stebėti žiedų, lapų faktūrą. Momentinis vaizdų užfiksavimas ir jų perkėlimas į drobę užvaldo taip, kad užmiršti viską aplinkui. Tai yra tikroji atgaiva sielai. Kai įkrintu į piešinį, nebegaliu jo numesti. Tuomet ir maistas lieka neparuoštas, ir namai nesutvarkyti“, – juokaudama atviravo menininkė, mišria technika – pieštuku, tušu, dažais – tapanti ant drobės.

Auksė mėgsta išdidintus vaizdus, jos drobės siekia iki 1 m. Didesni darbai kūrėjai atrodo gražiau ir efektyviau. Ji tikino, kad trys su vyru Žydrūnu sugyventi vaikai – 16-metis Laurynas, 14-metis Emilis ir 8-erių Vėtrė – praaugę, tad, atviravo, dabar galinti daugiau atsiduoti kūrybai, „nušokus“ nuo savo pačių įkurto verslo – jie gamina natūralų muilą ir kosmetikos priemones, yra įkūrę ir savo produktų liniją „Nimfė“.

„Patys gaminame natūralios kosmetikos produktus, kuriuose taip pat – daug natūralių augalų. Juos realizuojame, aš apipavidalinu – piešiu, maketuoju etiketes, kuriu dizainą. Bet pradėjau pavargti nuo to, kad nebeturiu laiko sau, nuo kasdienio bėgimo ir jo tempo.

Gyvename kaime, vienkiemyje, aplinkui – nuostabi gamta visais metų laikais. Pagalvojau – laikas sustoti, nes antraip laiko sau taip niekad galiu ir nerasti. Grįžau prie to, ką šaukė vidus – grįžau prie jaunystės pomėgio ir, iš esmės, – prie savo specialybės. Grįžau prie kūrybos“, – kalbėjo A. Drazdienė.

Laužė stereotipus kūryboje ir gyvenime

Menininkė pasakojo pagal prigimtį esanti klaipėdietė, kuria nuo vaikystės – uostamiestyje lankė Adomo Brako vaikų dailės mokyklą, išbandė ir tobulino įvairias technikas. Vėliau įstojo mokytis į tuometinį Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą, baigė meninės odos – papuošalų, suvenyrų, paveikslų, dekoracijų – specialybę.

„Visąlaik traukė kažkas įdomaus. Dar besimokydama laužiau stereotipus: bandžiau jungti akvarelę su grafika, odą su stiklu, nors dėstytojai tam prieštaravo“, – sakė Auksė.

Tačiau po studijų meninę prigimties pusę teko kuriam laikui nustumti į šoną: su vyru išvyko užsidirbti į užsienį – Didžiojoje Britanijoje praleido 5-erius metus. Grįžę į Lietuvą, Akmenėje įsigijo rankdarbių priemonių krautuvėlę. Bet norėjosi erdvės, kur galėtų laisvai kvėpuoti, kurti platesnį verslą. Tam ieškojo vietos Žemaitijoje, nors Žydrūnas kilęs iš Utenos, ir rado tam tinkamą vietą trikampyje tarp Kretingos, Šventosios ir Darbėnų, Mažučių kaime, kur visai šalia – garsusis Japoniškas sodas.

„Įsikūrėme sau darbo vietas ir tai mums buvo svarbiausia. Kitiems atrodo, kad verslas kasmet turi dvigubėti ir nešti vis didesnę naudą, bet mes didelių sąlygų sau nekėlėme. Žydrūnas ūkininkauja, gamina naminį vyną, kuriam suteiktas nacionalinio paveldo produkto sertifikatas. Jis dar turi kitokį pomėgį – sportuoja ir yra Lietuvos dziudo veteranas“, – kalbėjo A. Drazdienė.

Norėtų būti atvira žmonėms

Atgyti savo meninei prigimčiai, jos proveržiui A. Drazdienė vėl leido prieš 4–5 metus. Dabar, sakė, jau turinti ir savo nusistovėjusį kūrybos stilių, kurį ji apibūdino kaip „gamta ir vidinis pasaulis viename“. Praėję dveji karantino metai dar labiau išlaisvino užslėptąjį kūrybos džiną: Auksė neslėpė, kad per tą laiką, savotišką atotrūkį nuo realybės, ji ne tik paniro į drobes, bet ir išdekoravo savo namų sienas, baldus.

Žmonių portretų ar miesto vaizdų A. Drazdienė sakė nė nebandanti fiksuoti. „Žmogų piešti reikia sugebėti. Kartais žvelgi į portretą – lyg ir gražu, bet negyvas jis, netikras. Kad žmogų nupieštum – atspindėtum jo charakterį, perteiktum vidinį pasaulį, reikia turėti pajautimą ir gyslelę. Man tai neduota“, – atviravo menininkė.

A. Drazdienė norėtų, kad jos darbai gyventų, kad juos matytų ir jie teiktų žmonėms džiaugsmą, pasigėrėjimą. Todėl šiuo metu jos paveikslų paroda, tarpininkaujant Laukžemės bendruomenei, eksponuojama šio gretimo kaimo bendruomenės namuose.

„Sužinojau, kad Kretingos rajono kultūros centre ir viešojoje bibliotekoje tenka apie metus laukti eilėje. Norėčiau būti atvira žmonėms, norėčiau kurti, būti matoma ir išgyventi iš savo tikrojo pašaukimo. Nes pašaukimas neateina iš niekur, tai yra Kūrėjo siųsta dovana“, – įsitikinusi menininkė.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas