Pajūrio naujienos
Help
2022 Liepa
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Apklausa

Ar jums aiškios sankcijos dėl Kaliningrado tranzito?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Nuo Jurgaičių iki Žvainių

  • Žemė ir ūkis
  • 2022-05-27
Naujakurys Pranas Jonauskas su žmona bajoraite Brone Vielovičiūte. 1932 m. Kretingos muziejus

Iš pietų Salantus supantys ir su miestu susiliejantys Žvainiai – Lietuvos žemės reformos metu Salantų dvaro teritorijoje išaugęs kaimas. Tačiau jo naujakuriai buvo ne pirmieji šioje žemėje įsikūrę žemdirbiai: iki baudžiavos panaikinimo čia plytėjo Jurgaičių kaimas.

Kaimą panaikino, jo vardas kuriam laikui liko Žvainiuose, prie Salanto upės, žmonių gyventa jau priešistoriniais laikais. Apie tai liudija Gaidžio kalne išlikę senovės laidojimo paminklai ir apeiginis akmuo.

Istoriniais laikais Gaidžio kalno aplinkoje prie Salanto kūrėsi 1556 m. pirmąkart paminėti Skilandžių kaimas ir dvaras, vėliau pavadinti Salantais. 1568 m. sudarytas šių apylinkių planas liudija, kad, vykdant Valakų reformą, dabartinių Salantų, Gargždelės, Žvainių ir Gedgaudžių teritorijoje buvo suformuotas Salantų arba Grebšių kaimas.

Augant žemės ūkio produkcijos paklausai ir daugėjant žemdirbių šeimų, dvaro savininkai valstiečiams leido įdirbti į pietus nuo miesteliu tapusių Salantų plytėjusias bendrąsias ganyklas. Taip XVII a. pirmoje pusėje jose išaugo Jurgaičių kaimas, pirmąkart paminėtas 1644 m. Salantų bažnyčios santuokos metrikų knygoje. Vietovardis liudija, kad gyvenvietės pavadinimas kilo iš pirmojo naujakurio asmenvardžio Jurgaitis daugiskaitos formos.

Jurgaičiai ribojosi su Salantų dvaru, miesteliu bei į rytus nuo jo plytėjusiomis bendrosiomis ganyklomis, vadintomis Gargždele. Rytuose kaimas siekė Gedgaudžių, vakaruose – Pesčių, o pietuose – Imbarės žemes. Centrine dalimi Salanto link tekėjo Alkupio upelis, o vakarine dalimi ėjo vieškelis, jungęs Salantus su Skaudaliais ir Nasrėnais.

1750 m. Jurgaičiuose stovėjo 5 sodybos. Kaimas buvo kupetinis, sodybos išsibarsčiusios abipus Alkupio viena netoli kitos, dabartinių Žvainių rytinėje dalyje. Vienas kelias jas jungė su Salantais, o kitas – su senuoju Plungės vieškeliu. Į vieškelį jis įsiliejo Gargždelės vietovėje, ties Salantų miestelio ir dvaro kapinėmis, kuriose mirusiuosius laidojo ir Jurgaičių gyventojai. Kaimo pakraštyje, prie Salanto, apie 1795 m. dvaras leido Salantų žydų bendruomenei įsirengti savo konfesines kapines.

XIX a. kaime tebebuvo 5 kiemai. Juose gyveno ir iš dvaro išsinuomotą žemę dirbo katalikų šeimos, kurias 1821–1843 m. sudarė nuo 35 iki 38 asmenų. 1845 m. parengtas tikinčiųjų sąrašas liudija, kad Jurgaičiuose gyveno Juozapo Skėrio, Leono Vasiliausko, Prano Laukio, Antano Laukio, Prano Kasperavičiaus, Antano Nikodimo, jo sūnų Antano ir Prano Nikodimų šeimos, taip pat Krizostomas Vasiliauskas, Jonas Kupis, Pranas Paberkis. Visos šeimos buvo nepasiturinčios, samdinių nesamdė, visus žemės ūkio darbus stengėsi atlikti šeimynos rankomis. Tik Nikodimų ūkyje tarnavo samdinė Barbora Jasaitė.

Vykdant pobaudžiavinę žemės reformą, kurios metu žeme buvo aprūpinami iš baudžiavos paleisti valstiečiai, dvarininkams leista dvarui kaimuose likusius žemės sklypus perkelti į vieną valdą ir suformuoti palivarkinį ūkį. Šia teise pasinaudojęs Salantų dvarininkas Konstantinas Gorskis tarp 1861–1866 m. panaikino Jurgaičių kaimą, sodybas nugriovė, žemę pavertė Salantų palivarko arimais ir ganyklomis, o valstiečius iškeldino į Gargždelės ir kitus kaimus arba pavertė kumečiais. Tačiau salantiškiai vietovę ir toliau vadino Jurgaičiais.

Koplytėlė prie medžio su Kristaus krikšto skulptūrine grupe. Fot. Steponas Kaštaunas, 1966 m. Kretingos muziejus

Pastatė pirmąją plytinę

Atkurtoje Lietuvos valstybėje pradėjus vykdyti žemės reformą, Salantų dvarą ir palivarką valstybė iš Marijos Oginskienės 1922–1924 m. nusavino ir pradėjo parceliuoti. Jo žemę išdalino kumečiams, miestelio ir apylinkės bežemiams, nepriklausomybės kovose dalyvavusiems kariams. Iš pradžių naujakuriai savo gyvenvietę vadino senuoju Jurgaičių vardu, tačiau 1926 m. ji buvo pervadinta Žvainiais. Naujojo vietovardžio istorija nėra pakankamai aiški. Tačiau manoma, kad jam atsirasti poveikį turėjo Vinco Mykolaičio-Putino sukurtas literatūrinis veikėjas kunigaikštis Žvainys, aprašytas 1916 m. publikuotoje to paties pavadinimo baladinėje poemoje.

Besikuriantis kaimas apėmė gerokai didesnę teritoriją nei dabartiniai Žvainiai. Jo žemės siekė Salantų miesto Parko ir Jaunimo gatves, o Salanto slėnyje driekėsi iki dvaro parko. Kaimas buvo išskaidytas į vienkiemiais išsibarsčiusius ūkius, kurie kūrėsi ne tik nuo seno dirbamoje žemėje, bet ir Salanto slėnyje. Naujakurių statyboms rytiniame pakraštyje, ties riba su Gargždele, buvo pradėtas eksploatuoti nemažas karjeras. Be to, prie Salanto besikuriantys naujakuriai statyboms žvyrą kasti ir akmenis lupti pradėjo iš Gaidžio kalno. Žvyrduobėse jie rasdavo priešistoriniams kapams būdingų senienų, kurios, deja, į muziejus nepateko. Nausėdijai sparčiai augant, prieš Antrąjį pasaulinį karą Žvainiuose stovėjo jau 54 sodybos.

Tarp naujakurių buvo salantiškis Pranas Jonauskas (1894–1949). Gautą žemės sklypą 1938 m. jis pardavė ir su žmona, iš bajorų luomo kilusia Brone Vielovičiūte persikėlė į Stropelių kaimą, kur po karo dirbo Salantų valsčiaus Sėlenių apylinkės vykdomojo komiteto pirmininku.

Žvainiuose žemės sklypus pasirinko Lietuvos kariuomenės kūrėjai savanoriai Stasys Piktuižis (1896–1944) iš Pagrūšlaukės (Dirgalio) bei artimas jo bičiulis Juozas Pabrėža (1884–1944), kilęs iš Nasrėnų. Pirmasis savo žemę atidavė broliui, o pats gyveno ir dirbo Kretingoje. J. Pabrėža savo žemėje Salanto slėnyje, šalia dvaro parko, pastatė pirmąją kaime smulkiosios pramonės įmonę – plytinę. Tapęs Kretingos vartotojų bendrovės vedėju, jis čia degė plytas bendrovės parduotuvių apskrities kaimuose, pagrindinio administracinio-komercinio pastato ir asmeninio gyvenamojo namo Kretingoje statyboms.

Koplytėlė Kazio Baltrimo sodyboje. Fot. Juozas Mickevičius, 1971 m. Kretingos muziejus

Istorijos puslapiai: ir skaudūs, ir viltingi

Naujakuriai kaimo pakeles ir sodybas puošė smulkiosios architektūros paminklais. Daugelyje kiemų sodybas globojo ir nuo nelaimių saugojo monumentalūs kryžiai. Tadas Bernius į šalia sodybos augantį pakelės ąžuolą prie Alkupio 1935 m. įkėlė koplytėlę su Jėzaus Kristaus ir jį krikštijančio šv. Jono Krikštytojo skulptūromis, kurias padarė Anicetas Puškorius iš Skaudalių.

Kazio Baltrimo sodyboje 1936 m. ant betoninio postamento iškilo staliaus Juozo Štombergo iš Skaudalių pagaminta meniška koplytėlė. Jos frontoną puošė tekančios saulės spinduliai, banguotas ornamentas ir varpelio pavidalo kabučiai, o ant kraigo klūpėjo angeliukas, už kurio kilo ornamentuotas kryželis-saulutė. Viduje kabėjo salantiškio liaudies menininko Justino Mockaus nutapytas nebūdingas šiam regionui Agluonos Madonos paveikslas, priešais kurį stovėjo to paties autoriaus iš medžio išdrožta polichromuota Švč. Mergelės Marijos skulptūra.

Iš uždurpėjusio Salanto slėnio Žvainiuose tarpukariu buvo kasamos durpės, naudotos kurui ir dirvai tręšti. Joms sandėliuoti netoli Salanto ir nuo Gaidžio kalno atitekančio bevardžio upelio santakos buvo pastatytas sandėlis.

1941 m. vokiečiams veržiantis į Rytus, į Salantuose suburtą sukilėlių būrį savanoriu įstojo žvainiškis, Lietuvos šaulių sąjungos narys Danielius Narmontas, palaikęs viešąją tvarką valsčiuje.

Nacių ir sovietų okupacijų laikais Salanto slėnis ties žydų kapinėmis tapo okupantų nužudytų aukų kapais. Jame 1941 m. liepos pirmoje pusėje naciai ir vietiniai pagalbininkai nužudė per 150 Salantų miestelio žydų vyrų. Pokariu šalia žydų kapinių buvusiuose bulviarūsiuose bei durpyno duobėse stribai ir enkavedistai pakasdavo Salantų valsčiuje ir rajone nukautus arba NKVD–MGB Salantų poskyrio būstinėje nukankintus Žemaičių apygardos Kardo ir Šatrijos rinktinių partizanus. Manoma, kad čia buvo užkastas ir žvainiškis Kardo rinktinės partizanas Augustinas Narmontas.

Kaimas neišvengė pokario trėmimų. Per pirmąją trėmimų akciją 1948 m. gegužės 22 d. į Krasnojarsko krašto Bogučianų rajoną buvo išvežtas Juozas Bernius su žmona Morta, sūnumi Juozu, dukromis Kazimiera ir Morta, o į to paties krašto Bogotolo rajoną – Ona Venckienė su dukra Brone Venckute. Abi šeimos iš tremties buvo paleistos 1957 m. Tačiau Ona Venckienė amžinybėn iškeliavo dar tremtyje, o Morta Bernienė gimtinės daugiau neišvydo – mirė 1958 m. pakeliui į Lietuvą.

Būdamas Salantų priemiestis, Žvainiai išvengė sovietmečiu prasidėjusios demografinės krizės: 1959 m. čia gyveno 158 žmonės, o 2001 m. – 240 gyventojų. Sovietinės žemės ūkio kolektyvizacijos laikais kaimas tapo Taikos, vėliau – Imbarės kolūkio administraciniu centru. Jame veikė ūkio kontora, Imbarės biblioteka ir kultūros namai. Tiesa, plečiantis Salantams, miestas pasiglemžė daugiau kaip 100 ha žemės su sodybomis ir gyventojais. Todėl 2011 m. Žvainiuose buvo belikę 188 gyventojai. 2016 m. prie kaimo prijungtas šiaurės vakarinis Imbarės žemių pakraštys.

Šiandien Žvainiams priklauso 514,20 ha dydžio plotas. Kaimas yra „Imbariečių draugijos“ bendruomenės, veikiančios daugiau kaip 19-a metų, ir Imbarės seniūnaitijos centras, jungiantis Gargždelę, Gaivališkę, Gedgaudžius, Imbarę, Skaudalius, Reketę ir Žvainius. Nuo 1995 m. jame veikia Lietuvos–Norvegijos žuvies apdorojimo įmonė „Nokvėja“, kurią įkūrė Raimondas Preibys. Šiaurinė ir vakarinė kaimo dalys, esančios tarp Salantų ir Alkupio bei tarp Salanto upės ir Piliakalnio gatvės, patenka į valstybės saugomą teritoriją – Salantų regioninį parką.

Viliaus Orvido tvarkomas Gaidžio kalnas. Fot. Julius Kanarskas, 1989 m.

Garsėja Gaidžio kalnu ir koplyčia

Labiausiai kaime lankomas objektas – legendinis Gaidžio kalnas. Ši Salanto slėnyje stūksanti moreninė kalva nuo seno traukė žmonių dėmesį. Archeologų duomenimis, joje I tūkst. pr. Kr. viduryje–antroje pusėje veikė pilkapynas, o į šiaurę nuo jo – I tūkst. po Kr. plokštinis kapinynas. Papėdėje esantis apeiginis akmuo liudija, kad čia buvo atliekamos ir senovės baltų kulto apeigos.

Atvykstančius iš tolo pasitinka neogotikinė koplyčia. Pasak vienų, ji žymi pirmosios Salantų bažnyčios vietą. Pasak kitų, šioje kalvoje kažkada slapstėsi nuo šeimininko kirvio pasprukęs gaidys, kuris vidurnaktį šaižiu giedojimu gąsdindavo apylinkės žmones. Tik pastačius koplytėlę, gaidžio giedojimas išnykęs. Prie koplytėlės tarpukariu į Gegužines pamaldas rinkdavosi apylinkės tikintieji. Senajai koplytėlei sunykus, šalia veikusios plytinės savininkas J. Pabrėža, 1934 m. mirus keturmečiui sūnui Algimantui Antanui, pasižadėjo pastatyti mūrinę koplyčią. Jos statyba prasidėjo 1934 m. rudenį. Salantų parapijos administratorius kunigas Stanislovas Mažeika 1935 m. rugpjūčio 21 d. pranešė Telšių vyskupijos generalvikarui Pranui Urbonavičiui, kad vietoje nugriautos medinės koplytėlės ant Gaidžio kalno pastatyta plytų mūro koplyčia, kurioje Telšių vyskupas Justinas Staugaitis pasižadėjo leisti laikyti šv. Mišias.

Sovietmečiu klestint ateizmui koplyčia liko neprižiūrima, o nedorėliai pradėjo ardyti plytų sienas. Apgriuvusią koplyčią 1988 m. atstatė pasaulietis pranciškonas br. Gabrielius – akmens skulptorius Vilius Orvidas (1952–1992). Jos viduje jis įrengė Marijos altorių su iš marmuro iškalta mensa ir Švč. Dievo Motinos skulptūra. Viliaus bendramintis vilnietis dailininkas Vaidotas Žukas koplyčios interjerą ištapė religinio siužeto freskomis. 1988 m. koplyčia buvo konsekruota, o Apaštalinė Penitenciarija Romoje 2011 m. suteikė 7 metams visuotinius atlaidus Gaidžio Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo koplyčią lankantiems titulinės šventės dieną gegužės 31-ąją.

Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris Juozas Pabrėža ir jo plytinė Salanto slėnyje. XX a. 4 deš. Pauliaus Vaniuchino rinkinys

Lankytinų objektų yra daugiau

Kitas lankytinų objektų kompleksas yra Kalno gatvėje. Čia maždaug prieš 225 metus buvo įkurtos kapinės, kuriose laidoti Salantų miestelyje ir apylinkės kaimuose gyvenę žydai. Manoma, kad iš pradžių jie laidoti kyšulyje, nuo aukštumos atskirtame riedulių pylimo. Augant bendruomenei, XIX a. kapinės išsiplėtė iki dabartinių ribų ir užima 1,4 ha dydžio plotą. Iš pradžių jas juosė akmenų pylimas, o XIX a. II p.–XX a. pr. nuo kelio pusės atskyrė aukšta betoninė siena. Nacių okupacijos pradžioje 1941 m. uždarius žydus į Salantų sinagogoje įrengtą stovyklą, kapinėse buvo užkasami nelaisvėje mirę ar nusižudę žydai, tarp kurių buvo Volfas Zivas Šindleris ir gydytojas Izaokas Perlis. Paskutinieji 1942 m. balandžio 25 d. čia atgulė gestapininkų nužudytas kailiadirbys Chaimas Kaplanas su žmona ir dviem vaikais. Jį naciai buvo palikę mokyti lietuvius odos apdirbimo amato. Pokariu dauguma antkapinių paminklų buvo išvežta statyboms, nugriauta dalis betoninės tvoros. Chaimo Kaplano šeimai ir kitiems nacių okupacijos pradžioje čia palaidotiems asmenims atminti 1967 m. pastatytas nedidelis betoninis ženklas. 1990 m. Salantų bendruomenės ir plungiškio Jakovo Bunkos rūpesčiu kapinės buvo tvarkomos, pastatytas paminklas joms pažymėti bei medinis skulptūrinis stogastulpis 1941 m. išžudytai Salantų žydų bendruomenei atminti.

Į pietus nuo kapinių stūkso miškeliu apaugusi kalva. Jos viršūnėje, Taikos kolūkio valdybos iniciatyva, 1967 m. akmens meistras Kazimieras Orvidas pastatė paminklinį akmenį 1941 m. nužudytiems 405 Salantų žydų bendruomenės nariams atminti. Į vakarus nuo kalvos yra Holokausto aukų kapai, kur amžinam poilsiui atgulė nacių sušaudyti Salantų žydų bendruomenės vyrai. Jas žymi minėtos kalvos papėdėje auganti pušis, po kuria kūpso nedidelis betoninis ženklas nacių teroro aukoms atminti.

Šalia šio memorialinio ženklo kalvos papėdėje, Lietuvos šaulių rinktinės Žemaitijos kuopos vado Stasio Srėbaliaus iniciatyva, 1996 m. buvo pastatytas monumentas už Lietuvos laisvę žuvusiems ir Salanto slėnyje palaidotiems Žemaičių apygardos Kardo ir Šatrijos rinktinių partizanams atminti. Jį projektavo architektas Edmundas Giedrimas, o pašventino Telšių vyskupas Antanas Vaičius.

Ties riba su Imbarės kaimu, Salanto ir Alkupio santakos kairiųjų krantų aukštumos pakraštyje, priešistoriniais laikais veikė senovės baltų kulto šventykla, vadinama Imbarės alka. Šalia jos esančioje žemesnėje vietoje, vidury dirbamų laukų, kūpso akmuo, vadinamas Laumės kūliu. Tai natūralus, ledynmečio atvilktas, 5,6 x 3,8 x 1,5 m dydžio granitas. Jo viršutinėje plokštumoje yra natūralus įdubimas, laikomas laumės įminta pėda. Pasakojama, kad ant akmens laumės papjovusios pavogtas žmonių avis ar veršį. Seniau akmeniu gąsdindavo vaikus, drausdami jiems prie jo eiti, kad laumė nepagriebtų. Iki 1979 m. netoli jo gulėjo Šventyklos vartais vadintas kitas stambus riedulys, o arčiau Alkupio – akmuo su dubenėliais. Melioratoriai Laumės kūlį buvo atkasę ir nesėkmingai bandė nutempti šalin, tačiau jis tik pasviro ant šono ir liko gulėti dirvoje.

Julius KANARSKAS

Istorikas


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas