Pajūrio naujienos
Help
2022 Spalis
Pi 310172431
An 4111825
Tr 5121926
Ke 6132027
Pe 7142128
Še18152229
Se29162330
Komentarų topas
Gatvė 1771 m. Kretingos miesto ir dvaro žemėlapyje. Punktyrine linija pažymėta realiai naudota kelio ruožas, vedantis per Dopulties slėnį. Braižė dvaro matininkas Pranciškus Jodka. Lietuvos valstybės istorijos archyvas

Užbaigta pora metų trukusi Vilniaus gatvės rekonstrukcija iš pagrindų pakeitė šio kelio, nuo seno jungusio miestą su dvaru, vaizdą.

Nuo Kretingos miesto įkūrimo XVII a. pr. tai buvo užmiesčio kelias, jungęs miestą ir bernardinų bažnyčią su dvaru, Salantų ir Darbėnų keliais. Kelio pradžioje priešais bažnyčią buvusi nemaža aikštelė, kurioje savo vežimus palikdavo atvykę parapijiečiai. Nuo važiuojamosios dalies ją skyrė medinė statinių tvora, priešais kurią XIX a. stovėjo monumentalus kryžius su koplytėle. Už aikštelės stūksojo aukšta akmenų mūro bernardinų sodo, o toliau palei kelią – šventoriaus tvora.

Kairėje pusėje stovėjo medinis gyvenamasis namas su bažnyčios tarnautojų būstais. Toliau nuo jo pakelėje veikė kapinės, kuriose ir šalia esančiame šventoriuje iki XVIII a. pabaigos laidoti mirę parapijiečiai. Už jų tolyn į šiaurę driekėsi vienuolyno žemė, kuria kelias ėjo link dvaro valdų.

1771 m. žemėlapis liudija, kad pagal pirminį sumanymą dvarą su bažnyčia turėjo jungti plati ir tiesi gatvė. Tačiau rimta kliūtimi tapo Dopulties upelio slėnis ir status bei aukštas kairysis krantas, kuriam įveikti teko daryti nemažą lankstą. Nuo bažnyčios upelio link kelias leidosi šlaitu ties dabartiniais namais Vilniaus g. 9 ir 11, kirto platų santakos su Akmena slėnį, o iš jo palei namą Vilniaus g. 17 kilo į aukštyn. Pliaupiant lietums ir žiemą šis kelio ruožas tapdavo labai slidus ir pavojingas, todėl, sutarus su vienuolynu, vykstantiems į bažnyčią leidžiama buvo važiuoti per vienuolyno palivarko kiemą ir užtvankos pylimu.

Pasibaigus vienuolyno žemei, kelias toliau kirto prieglaudos valaką, kuris prasidėjo ties dabar dešinėje pusėje esančių antrųjų senųjų kapinių šiaurine riba. Dar už 110 metrų buvo įvažiuojama į vaito valaką – Vaitiškes. Šiuo sklypu iki XVIII a. pabaigos vietoje atlyginimo naudojosi Kretingos vaitas – dvaro skiriamas aukščiausią valdžią turėjęs pareigūnas, vadovavęs miesto tarybai ir baudžiamąsias bylas nagrinėjusiam teismui. Nuo dabartinės Žemaitės alėjos abipus kelio prasidėjo dvaro palivarko žemė. Čia kelias pirmiausia ėjo ganykla, kurią pravažiavus dešinėje pusėje į rytus nutįsęs buvo ilgas akmenų pylimas. Už pylimo toliau kelias kirto dirbamą lauką, už kurio prie upelio stovėjo dvaro sodyba. Ją nuo seno juosė medinė užtvara, sauganti nuo nepageidaujamų svečių ir žvėrių. Vykstant karams su švedais ir Lietuvos magnatų tarpusavio kovoms, kunigaikščių Sapiegų laikais XVII–XVIII a. sodybą saugojo gilus griovys ir aukšta akmenų siena, kurioje kelyje nuo miesto buvo įrengti vartai su pakeliamu tiltu.

Gatvės pradžia ties bernardinų bažnyčia XIX amžiuje. Dail. Napoleonas Orda, 1875 m. Krokuvos nacionalinis muziejus

Sodybos teritorijoje abipus kelio stovėjo mediniai, vienaukščiai ūkiniai pastatai: vakarų pusėje – kluonas ir vandens malūnas, rytų pusėje – ratinė su daržine ir svirnas, už kurių atokiau stūksojo mediniai rūmai. Kelias baigėsi pravažiavus dvaro tvenkinio užtvanką, už kurios nuo jo atsišakojo keliai į Salantus ir Darbėnus.

Valdant Masalskiams akmenų sienos nebeliko. Rytinėje kelio pusėje iškilo tvirta medinė tvora. Vakarų pusėje XVIII a. paskutiniame ketvirtyje, nugriovus kluoną ir senąjį malūną, iškilo mūrinė ratinė su arklide ir mūrinis malūnas. Pats kelias nuo dvaro iki Dopulties buvo ištiesintas ir išlygintas, 1778 m. apsodintas liepų alėja. Tarp sodybos ir vaito valako užveistas vaismedžių sodas, kurį į 16 dalių skaidė liepų alėjos. Tuo pat metu prie tvenkinio, tarp rūmų ir kelio, buvo pasodintas kitas, nedidelis, 16-kos vaismedžių sodas, kurį kirto skroblų alėjos.

Žemaičių vyskupui uždraudus mirusiuosius laidoti bažnytinėse ir kaimų kapinėse, atokiau nuo miesto, už Dopulties upelio, kairėje kelio į dvarą pusėje bernardinai vienuolyno žemėje įrengė parapines kapines, pradėjusias veikti 1796 m. pradžioje. Kapines juosė akmenų pylimas su vartais, abipus kurių kilo 2 akmens mūro koplytėlės su medinėmis, paauksuotomis Švč. Mergelės Marijos ir Šv. Jono Krikštytojo skulptūromis. Už jų matėsi kapinių centre stovinti medinė koplyčia.

Tarp kapinių ir bernardinų malūno rytinėje kelio pusėje XVIII a. pab.–XX a. pr. buvo pastatyti vienuolyno žemei administruoti skirto palivarko pastatai: tinkuoto mūro darbininkų namas, medinis administracinis pastatas, o arčiausiai tvenkinio – kiaulidė ir skalbykla.

Valdant grafams Zubovams priešais šventorių buvusių panaikintų kapinių teritorijoje 1809 m. iškilo erdvus medinis pradinės mokyklos pastatas. Dvaro sodyboje tarp kelio ir vaismedžių sodo 1816 m. pradėta statyti akmenų mūro tvora, išlikusi iki šių dienų. Apie XIX a. vidurį sodyboje abipus kelio nebeliko medinių pastatų. Vakarinėje kelio pusėje atsirado mūriniai šiltnamiai, o už jų – tinkuoto mūro daržininko namas. Ties kryžkele su Darbėnų keliu lygiagrečiai užtvankai vietoje sudegusio medinio pastato 1838 m. pastatytas dviejų aukštų mūrinis ūkvedžio namas. Prie tvenkinio augęs mažasis sodas buvo iškirstas, o jo teritorijoje XIX a. 6–7 dešimtmetyje pastatyti tinkuoto mūro rūmai.

J. Tiškevičiaus 1884 m. rekonstruotas kelias iš dvaro į bažnyčią su pirmuoju Kretingoje šaligatviu. Fot. Paulina Mongirdaitė, 1891 m. Kretingos muziejus

Rusų valdžiai nusavinus vienuolyno ir prieglaudos žemę, joje tarp parapinių kapinių ir dvarui likusio Vaitiškių sklypo XIX a. pirmoje pusėje abipus kelio kūrėsi pirmieji naujakuriai. 1854 m. plane šioje vietoje pažymėti penki privatūs sklypai, kurių vieną, didžiausią buvo įsigiję grafai Zubovai.

XIX a. keitėsi ir parapinės kapinės. Jose vietoje medinės 1831–1839 m. pastatyta akmeninė koplyčia, kuri apie 1855 m. konsekruota Šv. Jurgio titulu. Pylimo akmenys buvo panaudoti mūrinei tvorai, o abipus vartų vietoje mūrinių ant tvoros pastatytos baublinio tipo medinės koplytėlės. Į šiaurę nuo katalikų buvo atidarytos stačiatikių kapinės, kuriose laidoti mieste ir jo apylinkėse mirę kariškiai, valdžios įstaigų ir dvaro tarnautojai, kolonistai. Nutarus statyti stačiatikių cerkvę, jai valdžios pareigūnai parinko sklypą iš vienuolyno nusavintoje valstybinėje žemėje priešais parapines kapines. Tačiau klebonui Feliksui Rimkevičiui šioje vietoje 1873 m. pašventinus naująsias parapijnes kapines ir pradėjus laidoti mirusiuosius, cerkvę buvo nutarta statyti turgavietėje. Tais pačiais 1873 m. stačiatikių kapinės buvo iškeltos prie kelio į Gargždus.

Kretingos dvarui tapus grafo Juozapo Tiškevičiaus rezidencija, kelias buvo rekonstruotas. Daug nepatogumų iki tol kėlė statokas šlaitas, kuriuo buvo kylama iš slėnio link miesto. Norint juo įvažiuoti didesniu vežimu, tekdavo kinkyti net keturis arklius. Pasakojama, kad pretekstu keliui rekonstruoti tapęs nelaimingas atsitikimas, kai leidžiantis žiemą šlaitu į daubą iš po arklių kanopų išlėkusi sniego gniūžtė išmušė J. Tiškevičiui akį. „Užtenka, – tarė pakilęs iš rogių grafas. – Aš netekau vienos akies, nenoriu, kad ir kiti akių netektų. Reikia statyti tiltą.“

Vadovaujant matininkui Jonui Šostakui ir karo inžinieriui Kieteliui, 1884 m. buvo nukastas priešais bažnyčią buvęs status kalnas, o skersai Dopulties slėnio supiltas sampilas, kuriam naudotas ne tik gruntas, bet ir jaučių kinkiniais atvilkti didžiuliai rieduliai. Per upelį buvo pastatytas pirmasis mieste akmenų ir plytų mūro arkinis tiltas, tebestovintis ir šiandien. Visas kelias buvęs naujai išgrįstas akmenimis, vietoje išpuvusių liepų pasodintos naujos, o palei rytinį kelkraštį įrengtas pirmasis mieste šaligatvis, vedęs nuo bernardinų bažnyčios iki dvaro parko. Šaligatviui prižiūrėti grafas paskyrė sargą, kuris ne tik jį šlavė, bet ir sekė, kad juo nebūtų jodinėjama ar važinėjama vežimais.

Be to, J. Tiškevičius šalia kelio esančioje sodo dalyje 1878–1880 m. įrengė geometrinį (prancūziško stiliaus) parką, į kurį nuo šaligatvio galima buvo įeiti pro akmens mūro tvoroje įrengtus vartelius. Prie vartelių gatvės pusėje kabojo iškaba, skelbianti, kad parke gali lankytis kiekvienas, tačiau draudžiama vestis šunis ir skinti gėles. Norintiems plačiau sužinoti apie parką, patariama buvo pasikviesti sodininką. Tarp šios akmenų tvoros ir Vaitiškių sklypo esančią sodo dalį nuo gatvės grafas atitvėrė dvaro plytinėje degtų raudonų plytų tvora.

Prie dvaro rūmų apie 1880 m. buvo pristatyta stiklinė oranžerija, kuri iš tolo pasitikdavo gatve atvykstančius nuo miesto. Vandens malūnas buvo rekonstruotas – ant jo pristatytas fachverkinis raudonų plytų antstatas, o viduje 1883 m. įrengta pirmoji Lietuvoje elektrinė, varoma vandens turbinos ir garo variklio. Nuo elektrinės iki oranžerijos palei kelią buvo pastatyti žaliai dažyti pirmieji penki mediniai stulpai su elektros laidais.

Šv. Jurgio koplytėlė skverelyje priešais bažnyčią. Fot. Paulina Mongirdaitė, apie 1910 m. Kretingos muziejus

Kretingos paveldėtojas Aleksandras Tiškevičius šalia naujųjų parapinių įrengė dvaro kapines. Jose 1893 m. pagal švedų architekto Karlo Eduardo Strandmano projektą pastatytos koplyčios kriptoje buvo laidojami Tiškevičių šeimos nariai, o aplinkui – dvaro tarnautojai. Iš pradžių abi kapines nuo gatvės skyrė akmenų pylimas, o 1913 m. pagal Sankt Peterburgo architekto Juzefo Padlevskio projektą buvo pastatyta istorizmo architektūros tvora su dvejais vartais: neogotikinė tvora ženklino dvaro, o neomarienistinė – parapines kapines.

Rekonstruotas kelias XIX a. pabaigos bernardinų bažnyčios dokumentuose pradėtas vadinti Darbėnų gatve. Šį vardą ji gavo todėl, kad ja buvo išvažiuojama į pagrindinį tuo metu Darbėnų kelią, kuris toliau vedė link Liepojos uosto ir geležinkelio stoties. Gatvės pradžioje priešais bažnyčią esanti aikštelė XX a. pradžioje buvo paversta skvereliu, kurio centre iškilo neogotikinė raudonų plytų mūro koplytėlė. Kitapus gatvės, tarp bažnyčios tarnautojų namo ir pradinės mokyklos, nebenaudojamų senųjų kapinių pakraštyje, buvo pastatyti mediniai parapijos namai, kuriuose veikė lietuvių katalikų Blaivybės draugijos arbatinė. Tarp šio pastato ir mokyklos stūksojo apie 10 metrų aukščio dviejų kryžmų karavyko kryžius, pastatytas 1886 m. po dizenterijos epidemijos.

Apie 1928–1930 m. Darbėnų gatvė buvo sujungta su Vienuolyno (Siaurąja) gatve, ėjusia nuo Turgaus aikštės iki J. K. Chodkevičiaus gatvės, ir pavadinta lenkų legionierių užgrobtos istorinės Lietuvos sostinės Vilniaus vardu. Tokiu būdu tarpukariu gatvė pailgėjo, o bendras jos ilgis nuo turgavietės iki tilto prie dvaro sodybos apėmė 1,34 kilometro.

Tarp turgavietės ir bažnyčios abipus gatvės vienas šalia kito stovėjo daugiausia vienaukščiai mediniai namai, priklausę žydų tautybės miestiečiams. Ties buvusių Vienuolyno (Siaurosios) ir Darbėnų gatvių riba, vakarų pusėje, nuo XVII a. stūksojo tinkuoto mūro prieglauda. Už jos, kitapus link Akmenos einančios gatvelės, stovėjusį bažnyčios tarnautojų namą vienuolynas nuomojo, o 1937 m. su sklypu pardavė Lietuvos banko skyriui, 1938–1939 m. pastačiusiam čia architekto Mykolo Songailos projektuotus banko rūmus. Kiek anksčiau, apie 1935 m. vietoje medinių iškilo tinkuoto mūro parapijos namai. Tarp jų ir mokyklos stovėjęs karavyko kryžius dar XX a. pradžioje buvo perkeltas į kitapus gatvės esantį skverelį ir pastatytas pietinėje jo dalyje priešais miestą.

Vilniaus gatvės atkarpa tarp miesto aikštės ir bažnyčios tarpukariu. Fot. Alfonsas Survila. Apie 1930 m. Kretingos muziejus

Žemę tarp mokyklos ir senųjų parapinių kapinių vienuolynas tarpukariu pardavinėjo. Sklypus namų statybai čia įsigyti galėjo ne bet kas, o tik katalikiškų organizacijų nariai, uolūs parapijiečiai. Tarp jų buvo Kretingos vartotojų bendrovės vedėjas, labdaringos Šv. Vincento Pauliečio draugijos narys Juozas Pabrėža, pasistatęs didelį mūrinį namą, taip pat lietuvių katalikių Moterų draugijos skyriaus steigėja Ona Monstvilaitė-Žuolienė, kuri priešais senąsias parapijos kapines pasistatė tinkuoto mūro namą ir 1926 m. atidarė jame vieną pirmųjų tarpukario Kretingoje vaikų darželį.

Rytinėje gatvės pusėje Dopulties slėnyje vienuoliai įrengė lurdą, o šalia jo, nugriautoje palivarko sodyboje, 1933–1934 m. pastatė Šv. Antano rūmus – prieglaudą senatvės sulaukusiems pranciškonų rėmėjams, išeivijos ir Lietuvos pasauliečiams pranciškonams. Šio pastato pusrūsiuose inžinierius Rapolas Žigas įrengė salę kino teatrui ir susirinkimams. Lurdo link ir netoli jo pastatytos Pranciškonų gimnazijos nuo Vilniaus gatvės 1932 m. buvo nutiesta nauja, Jurgio Pabrėžos gatvė.

Už naujųjų parapijos kapinių buvusiame prieglaudos sklype, kuris tarpukariu atiteko prieglaudą perėmusiam vienuolynui, pranciškonai 1937 m. suprojektavo Savanorių gatvę, kurioje pardavinėjo žemės sklypus kotedžų statybai. Priešais šią gatvę, kairėje Vilniaus gatvės pusėje, stovėjo keletas medinių namų. Ilgame, palei gatvę nutįsusiame name veikė Kretingos apylinkės teismas, taip pat išvažiuojamąsias sesijas rengė sudėtingas civilines, baudžiamąsias ir politines bylas nagrinėjęs Šiaulių apygardos teismas.

Tarp teismo pastato ir senųjų parapinių kapinių stovėjusiame mediniame name savo verslą pradėjo baldininkas Aleksandras Salys su žmona, siuvimo įmonės įkūrėja Petronėle, kurie prieš karą pasistatė naujas baldų dirbtuves su siuvykla Savanorių gatvėje.

Vaitiškes per Lietuvos žemės reformą valstybė iš grafo A. Tiškevičiaus nusavino ir perdavė Kretingos apskrities savivaldybei, kuri nutarė prie gatvės šalia dvaro parko pastatyti gimnaziją. Tačiau vyriausybei nedavus leidimo Kretingoje steigti valdinės gimnazijos, apskrities ir miesto savivaldybių lėšomis čia 1937–1939 m. buvo pastatyta šešiametė valdinė pradžios mokykla Nr. 1. Pastatas buvo dviejų aukštų, tinkuoto mūro, moderniai įrengtas, su erdviomis klasėmis ir 500 vietų aktų salė. Aktų salė netrukus tapo pagrindine miesto visuomeninių organizacijų suvažiavimų, konferencijų ir kultūrinių renginių vieta. Mokyklai persikėlus į naują pastatą, gatvės pradžioje stovėjusį senąjį pastatą nutarta atiduoti Kretingos kultūros klubui.

Lietuvai praradus Klaipėdos kraštą, tarp dvaro parko ir Vaitiškių buvo suprojektuotas miestą aplenkiantis valstybinio kelio Kartena–Šventoji ruožas. Kretingiškių pastangomis ši kelio dalis 1939 m. buvo išgrįsta tašytų akmenų grindiniu, apsodinta medžiais ir pavadinta Šaulių alėja (šalia jos stovėjo šaulių namai, veikė šaulių stadionas). Tokiu būdu apvažiavimas buvo sujungtas su Vilniaus gatve.

Per 1941 m. birželio 26 d. gaisrą sudegė abipus Vilniaus gatvės tarp aikštės ir bažnyčios stovėję namai (išliko tik vartotojų bendrovės kepyklos pastatas), prieglauda, senoji mokykla, dalis namų priešais Šv. Antano rūmus, nudegė bažnyčios bokštas. Naujoji prieglauda buvo atidaryta parapijos namuose, todėl nuo to laiko šį pastatą imta vadinti špitole (prieglauda, ligonine). Po karo jame veikė Kretingos kultūros namai, biblioteka. Atgimimo pradžioje pastatą gražinus katalikų bendruomenei, pagal architekto Edmundo Giedrimo projektą jis renovuotas, pristatytas antras aukštas su mansarda.

Naujosios parapijos kapinės tarpukariu. Fot. Alfonsas Survila. XX a. 3 deš. Kretingos muziejus

Dar iki karo skverelyje nebeliko karavyko kryžiaus, o po karo buvo nugriauta ir Šv. Jurgio koplytėlė. Jos vietoje 1993 m. pastatytas paminklas botanikui, pamokslininkui, kunigui pranciškonui tėvui Ambraziejui Pabrėžai (skulptorius Algirdas Bosas, architektas Saulius Manomaitis).

Šv. Antano rūmai prieš karą buvo paversti NKVD pasienio kariuomenės brigados štabu ir kalėjimu, nuo gatvės atitvertu aukšta aklina lentine tvora su spygliuota viela. Karo metais ir sovietmečiu rūmuose veikė Kretingos apskrities ir rajono administracija. Pastatą grąžinus pranciškonams, jame buvo atidaryta Šv. Antano kolegija, pirmoji Kretingoje aukštoji mokykla – Šv. Antano religijos studijų institutas, o šiuo metu veikia Pranciškonų gimnazijos klasės.

Savanorių gatvės pradžioje šalia naujųjų parapijos kapinių 1949 m. duris atvėrė septynmetė rusų mokykla. Jai pastatyti buvo panaudoti į tremtį išvežtų apylinkės ūkininkų nugriautų namų sienojai ir kita statybinė medžiaga. Mokyklą uždarius, jos vietoje iškilo mūriniai trijų aukštų Lietuvos komunistų partijos Kretingos rajono komiteto rūmai. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, šiame pastate buvo įsikūrusi viešoji biblioteka, knygynas, miesto seniūnija, švietimo ir kultūros skyriai. Priešingoje gatvės pusėje sovietmečiu pastatytas valdžios nomenklatūrai skirtas daugiabutis mūrinis gyvenamasis namas, kretingiškių pavadintas Kremline.

Prie Kretingos pradinės mokyklos po karo buvo pristatytas priestatas, o 1971 m. ji tapo 2-ąja aštuonmete mokykla. Įgyvendinant privalomo vidurinio mokslo įstatymą, prie mokyklos pastato buvo pristatytas naujas mokomasis korpusas su sporto sale, o įstaiga 1976 m. reorganizuota į 2-ąją vidurinę mokyklą. 1995 m. jai suteiktas miškininko Marijono Daujoto vardas. Vėliau mokykla pertvarkyta į progimnaziją.

Už mokyklos kairėje kelio pusėje buvusioje dvaro daržų ir šiltnamių žemėje sovietmečiu iškilo daugiaaukščiai daugiabučiai gyvenamieji namai, o dešinėje pusėje – pora daugiaaukščių Kretingos žemės ūkio-technikumo bendrabučių, urbanizavusių dvaro parką ir jo prieigas, uždengusių dvaro rūmų panoramą.

Koplytėlė ant tvoros prie senųjų parapijos kapinių vartų. Fot. Ignas Jablonskis, 1974 m. Kretingos muziejus

Civilinėmis kapinėmis pokariu paverstos senosios ir naujosios parapinės kapinės XX a. 7 deš. viduryje buvo uždarytos. Komunistinės ateities kūrėjai planavo jas panaikinti ir, kaip ir Klaipėdoje, įrengti parką, o grafų Tiškevičių koplyčią, pristačius prie jos priestatą, paversti civilinės metrikacijos įstaiga – Santuokų rūmais. Atėjus Atgimimui, kapinėse vėl buvo leista laidoti mirusiuosius, atstatyta karo pabaigoje vokiečių artilerijos apgriauta Šv. Jurgio koplyčia. Priešais ją 1988 m. lapkričio 1 d. buvo atidengtas vienas pirmųjų Lietuvoje Atgimimo monumentų: architekto Edmundo Giedrimo sukurtas paminklas pokario lietuvių tautos kančioms atminti. Vietoje sovietmečiu nugriautų abipus vartų stovėjusių koplytėlių 1990 m. buvo pastatyta šv. Jurgio skulptūra, o 2004 m. – už Lietuvos laisvę 1991 m. sausio 13 d. prie Vilniaus televizijos bokšto žuvusiems atminti skirta Pietos skulptūra. Jas abi sukūrė tautodailininkas Raimundas Puškorius.

Senąjį „brukį“ (akmenų grindinį), kuriuo nuo XVIII–XIX a. buvusi išgrįsta važiuojamoji gatvės dalis, pakeitė asfaltas, o šaligatviai buvo iškloti betoninėmis plytelėmis. Laikui bėgant išpuvo ir išretėjo abipus kelio augusios liepos, kurių po paskutinės rekonstrukcijos iš vis nebeliko. Atstatant karo metais nukentėjusį miestą, Vilniaus gatvė neteko tarp senosios turgavietės ir J. K. Chodkevičiaus gatvės tarpukariu turėto ruožo, kuris tapo praplėstos Rotušės aikštės dalimi. Tačiau nutiesus prieškariu projektuotą Palangos link vedantį Žemaitės (buv. Šaulių) alėjos ruožą, eismo intensyvumu anksčiau nepasižymėjusi gatvė virto judria magistrale, pagrindiniu keliu, vedančiu į miesto centrą.

Julius KANARSKAS

Kretingos muziejus


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas