Pajūrio naujienos
Help
2022 Gegužė
Pi 29162330
An 310172431
Tr 4111825
Ke 5121926
Pe 6132027
Še 7142128
Se18152229
Apklausa

Ar, prieš laiką atstatydinus administracijos direktorių, Savivaldybėje situacija pasikeistų į gera?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Svajojo būti kariškiu, tapo pedagogu, išgarsėjo drožyba

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Žmonės
  • 2022-01-21
Pusšimtį metų medį drožiančio Felikso Lukausko skulptūrose tarsi atgyja žmonės ir į žemę nusileidę angelai įgyja žmogiškus pavidalus.

Šį sausį 90 metų jubiliejų švenčiantis ilgametis kretingiškis pedagogas ir tautodailininkas Feliksas Lukauskas juokavo dėl netikėtų savo gyvenimo posūkių: „Gimiau sausio 10-ąją, bet pakrikštijo ir į metrikus įrašė sausio 23-ią. Tėvas norėjo, kad tapčiau daktaru, o aš svajojau būti karininku, bet tapau mokytoju. Pagal pomėgį mano gyvenimas tarsi padalintas: pusę jo atidaviau sportui, o kitą pusę – drožybai.“

Polinkį kurti paveldėjo iš tėvo

Nuo vaikystės iš savo tėvo garsaus Žemaitijos tautodailininko Kretingos rajono Garbės piliečio Juozo Lukausko gavęs pirmąsias drožybos pamokas ir perėmęs meistrystės paslaptis, Feliksas savarankiškai drožti pradėjo būdamas 40-ties. Darbų tematiką, sakė, taip pat perėmęs iš tėvo, tik jų braižas – skirtingas. Piemenys, žvejai, medžiotojai, darbininkai – tokie, anot Felikso, buvę jo tėvuko darbai – visas aplinkui fiksuotas gyvenimas. Tik velnių drožti nemėgęs, o šventųjų anuomet negalėjęs.

Tad ir sūnaus Felikso rankoms pakluso nedideli medžio kūriniai: be skulptūrų, dar – kompozicijos, ornamentuotos verpstės. O kūrybos braižas skiriasi ne tik nuo tėvo, bet ir nuo brolio Juozo, juolab – nuo anūko Tado Šorio, kuriančio masyvias skulptūras arba atvirkščiai – nedidelius meno kūrinius, daugiausiai papuošalus, kuriuose derina medį su gintaru.

„Sykį 1977 m. tautodailės parodoje Maskvoje, į kurią darbus pristatėme visi trys šeimos meistrai – tėvas, brolis ir aš, – joje tapau laureatu – viena menotyrininkė priėjo ir sako: tai negali būti vienos šeimos narių darbai. Šitaip skyrėsi kiekvieno mūsų braižas“, – kalbėjo pašnekovas, kurio, kaip ir tėvo, darbai buvo eksponuoti įvairiose šalies parodose, jų įsigiję privatūs kolekcininkai ir muziejai, tarp jų – ir Pasaulio lietuvių centras Čikagoje.

Felikso Lukausko ir jo anūko Tado Šorio kūrybos genai atkeliavę iš tautodailininkų Juozo ir Petronėlės Lukauskų.

Kilęs iš ilgaamžių šeimos

Ir šiandieną F. Lukauskas dar nepaleidžia iš rankos peilio ir kaltų – jo širdį ligi šiol tebevaldo meilė medžiui: dalį dienos praleidžiąs namų dirbtuvėse, kitą dalį – skaitydamas biografines ir istorines knygas, kurių parsineša iš bibliotekos. Apdovanotas erudicija, humoro jausmu pagal savo amžių Feliksas – dar gana atletiškos išvaizdos, sakė, mėgstąs daug vaikščioti, tik dabar dėl sveikatos problemų judėjimą apribojo.

„Jaunystėje buvau lengvaatletis. Dirbdamas Jokūbave, kolūkyje organizuodavau varžybas, vėlesniame amžiuje dar žaisdavau krepšinį rajono pirmenybėse už mokytojų komandą“, – savo pomėgį sportui akcentavo pašnekovas.

Visa Felikso šeima pasižymi ilgaamžiškumu: abu tėvai Juozas ir Petronėlė, taip pat tautodailininkė, kojinių ir pirštinių mezgėja, mirė sulaukę 93-jų, beje, tėvo gyvenimo linija, apibrėžusi gimimo-mirties ratą, nutrūko tą pačią dieną – sausio 14-ąją.

Feliksas – vyriausias iš 4 sūnų, po jo pamečiui gimė Juozas ir Rimgaudas, o Stasys – po kelerių metų pertraukos. Trys iš jų šiandieną tebėra gyvi.

Už išdaigas nebaudė

F. Lukauskas prisiminė savo tėvą buvus nagingu baldžiumi, staliumi. Tėvai buvo pasistatę namą prie geležinkelio, Pajūrio gatvėje, kurį sovietai nacionalizavo, Petrikaičiuose turėjo įsigiję žemės.

„Bet netraukė tėvo žemė. Kaip tas siuvėjas Juzė iš Palangos jis eidavo per kaimus, žmonėms dirbdamas baldus – lovas, spintas, komodas, kėdes, puošdavo juos drožiniais. Žmonės sakydavo, kad visoj Žemaitijoj nėra meistro, geriau išmanančio ir gebančio išdrožinėti ornamentus – ne vien gėlių augalų motyvais, bet ir – su paukščių, žmonių figūrėlėmis“.

Pašnekovas tęsė mintį: „Skulptūrų tėvas iš pradžių nedarė, o kai išdrožė pirmas arklių figūrėles, mes, vaikėzai, be tėvo žinios ėmėm ir pardavėm jas. Atsimenu, tėvų nebuvo namie, pasikinkėm arklį, tiksliau – seną kumelę, sėdom į vežimą ir nuciksėjom į Kretingą. Arklį palikom prie dabartinių „Senukų“, – žmonės lingavo galvas, pamatę tokio amžiaus važnyčiotojus. Ant Pelėdos kalno buvo parduotuvė, ten pardavėm drožtus arkliukus, o vietoj jų nusipirkom stalo žaidimą. Tėvas nei už tai ant mūsų nepyko, nei kad jam nesant ištampydavom po kiemą jo įrankius, atseit, meistraudavom“, – prisimindamas išdaigas, ramų tėvo būdą pabrėžė pašnekovas.

Tačiau mama, atvirkščiai – buvusi ugnis, valdė visus keturis namų kampus ir 5 savo šeimos vyrus. Tėvų palikimas – ir sodyba Laisvės gatvėje Kretingoje, kur dabar gyvena Feliksas su dukra muziejininke Danute Šoriene. Sodybą puošia autentiški J. Lukausko drožiniai, o viduj ji primena muziejų.

Sodybos Laisvės gatvėje kieme stovi Juozo Lukausko išdrožtas stogastulpis, kuriame jis pavaizdavo savo šeimą.

Mokėsi seminarijoje

Pašnekovas prisiminė ir savo jaunystę, kupiną, kaip šiandien vertina, avantiūrų ir keistų sprendimų. Baigęs Kretingos vidurinę mokyklą, įstojo mokytis į Klaipėdos mokytojų seminariją. „Kai manęs paklausia, kur mokiausi, sakau – seminarijoj. Žmogus nustemba, bet taip tuomet vadinosi 2-metė pedagogus rengusi mokymo įstaiga. Gavau paskyrimą dirbti į Varnių mokyklą pionierių vadovu. Bet kur tau – nevažiavau, nes nusprendžiau stoti į karo mokyklą Saratove, norėjau būti karininku“, – su lengva saviironija pasakojo F. Lukauskas.

Traukiny susipažino su dar dviem idealistais Karelijos suomiais, taip pat panorusiais tapti kariškiais. Atvykusius apnakvyndino daržinėj ant šieno, o kitądien surikiavo ir išvarė į silikoninių plytų fabriką – visą dieną plikomis rankomis į sunkvežimį krauti karštas plytas, o dar kitą dieną – iš vagonų krauti anglis. Feliksas nusprendė grįžti namo.

Kaip tapo pedagogu

Karinis komisariatas, pašnekovo žodžiais, už tokį poelgį jo nepaglostė: kad nepaimtų į kariuomenę, suskubo stoti į Klaipėdos mokytojų institutą. Bet sužinojęs, kad jo tebelaukia atvykstant į Varnius, greit suskubo ieškotis pedagoginio darbo gimtinėj – buvo nusiųstas vadovauti Jokūbavo pradinei mokyklai. „Nuvažiavęs radau klases be krosnių, lauke – aplūžusį tualetą, iš pradžių nebuvo elektros – apsišviesdavom žibalu. Buvo liūdna, norėjosi sprukti, bet pamažu viskas gerėjo, ir taip pasilikau ten 15 metų“, – prisiminė pašnekovas.

Vėliau pedagoginio darbo kelias jį nuvedė į Kretingos aštuonmetę, dabartinę Simono Daukanto progimnaziją, kurioje prabėgo dar 20 metų – direktoriumi dirbo joje iki pensijos. Jokūbave susitiko ir savo būsimą žmoną Zuzaną, kuri dirbo lituaniste. Kartu išgyveno 40 metų, susilaukė dviejų dukterų – Vilijos ir Danutės. Pastaruosius 17 metų Feliksas – našlys.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas