|
|
|
Paveikslus kurti įkvepia užburianti taškelių magija
„Taškuoti pramokau tik rugsėjo mėnesį, bet šis kūrybinis procesas mane iškart pagavo. Tiesiog pasinėriau į taškelių magiją. Priemones veiklai sukuria žmogus, bet polėkio sparnus man dovanojo Dievas. Kitaip negalėčiau paaiškinti – kaip per tokį trumpą laiką man pavyko ir techniką perprasti, ir parodą parengti“, – atidarydama parodą „Metų laikai“ sakė jos autorė Vaiva Krikščiūnaitė-Buitvydė. Susirinkę į parodos atidarymą Kretingos rajono švietimo centre, Pranciškonų gimnazijos direktoriaus pavaduotojos ugdymui V. Krikščiūnaitės-Buitvydės kolegos ir jau spėję įvertinti jos talentą gerbėjai, apžiūrinėdami dvylikos originalia taškavimo technika sukurtų darbų, grožėjosi jų ornamentų, kiek primenančių budistų mandalas, įvairove, stebėjosi autorės kruopštumu ir gebėjimu spalvomis perteikti kiekvieno metų laikų mėnesio savitumą. Pasak juvelyro Gražvydo Kasparavičiaus, į parodą jis atėjo, nes, išvydęs autorės darbus socialiniuose tinkluose, „užsikabino“, ir norėjo juos pamatyti gyvai, o ir sūnų, mėgstantį piešti, supažindinti su taškavimo technika. „Puikūs darbai, nuostabios mandalos. Visi žinome, kad tame pasaulyje, iš kurio jos atkeliavo, jas kuriantieji taip perteikia savo jausmus, savo mintis. Mandalos, kaip ir runos, yra tam tikri ženklai, koduotas raštas, apjungiantis dvi dimensijas: tą, kurioje mes dabar esame, ir tą, kuri yra anapus, kurios mes neregime. Tai padaroma spalvų, ornamentų kalba. Ir kiekvienas, tai kuriantis, yra savotiškas išrinktasis, perduodantis tam tikrą žinią kitiems. Man labai gražu, kad Vaivos darbuose iš rytų atėję motyvai persipina su mūsiškais, su baltiškais“, – kalbėjo G. Kasparavičius, kaip ir visi atėjusieji į parodos atidarymą linkėjęs autorei ne tik įkvėpimo kuriant naujus paveikslus, bet ir perduodant technikos paslaptis tiems, kam tai įdomu.
V. Krikščiūnaitė-Buitvydė tikino, kad „taškuoti“ gali kiekvienas – tai nėra sudėtinga. Tam reikia tik noro ir kai kurių priemonių: kartono, kuris padengiamas specialiu gruntu, skriestuvo ir liniuotės, kuriais padaromas norimo ornamento eskizas, akrilinių dažų ir įrankių taškavimui, kuriuos ji pavadino „taškuoliais“. O pats procesas jai kiek primenąs servetėlių nėrimą: pradedi nuo centro ir – „neri akutes“, taškuoji. „Dailės niekada nesimokiau, o ir mokykloje nesijaučiau esanti gabi piešimui. Dainuoti, šokti – taip, „Atžalyną“ esu lankiusi, bet dailė – ne, ne mano. Tiesa, pirmoji specialybė susijusi su menais: studijavau choreografiją bei etiką Klaipėdos universitete. Paskui gyvenimas visai kitu keliu nuvedė: ir buhalterijos mokiausi, ir teisę studijavau – jos žinių prireikė, kai pradėjau dirbti administracinį darbą“, – pasakojo tris vaikus auginanti ir save visų pirma mama, o paskui jau mokytoja vadinanti V. Krikščiūnaitė-Buitvydė. Anot parodos autorės, „taškavimas“ pats ją susiradęs. Prieš pat naujus mokslo metus ji norėjusi sustiprinti kūno ir sielos sveikatą ir užsirašiusi į vienos dienos sveikos gyvensenos stovyklą, o ten pateko ir į taškavimo pradmenų kursus. „Procesas iškart pagavo: visiškas atsipalaidavimas, visiškas minčių išvalymas, visiška ramybė. Tiesiog meditacija. Yra žmonių, sakančių, kad jiems neužtektų kantrybės taškelius į raštus dėlioti, aš gi nejaučiu, kad čia kokios papildomos kantrybės reikėtų. Pataškuoju, jei pavargstu – padedu į šoną, po to vėl grįžtu. Didesniems darbams, tokiems, kaip parodoje, sukurti prireikia kokių 8 valandų. Bet juk nebūtina nuo didelių pradėti, pradėti galima ir nuo atviruko formato. Svarbiausia, kad laikas, praleistas taškuojant, skiriamas sau pačiai, o tai dabartiniame skubančiame, lekiančiame, darbų ir rūpesčių kupiname pasaulyje labai svarbu. Nuoširdžiai kviečiu – pabandykite, pajusite malonumą“, – paragino Vaiva Krikščiūnaitė-Buitvydė, pajuokavusi, jog taškavimo procesas subalansuotas moterims, bet – ką gali žinoti, gal tiktų ir vyrams.
Livija GRAJAUSKIENĖ
|
|
