Dominykas MIEŽETIS

Šiais laikais mes visi vaikštome su kameromis savo kišenėse. Bet yra žmonių, kurie atiduoda save fotografijai. Jie naudoja kažką daugiau negu tai, kas daugumos kišenėse. Ir ką aš turiu galvoje, sakydamas „fotografijos dovana“?

Mumyse yra galimybė tai atlikti. Mes visi galime kažką duoti, suteikti ir, kad atsimintume tai, nufotografuojame ir tas momentas išlieka. Gal ne visa valanda, gal ne visos minutės, bet ta sekundė, kuri reiškia galbūt viską. Ta akimirka, ta bėganti džiaugsmo ašara ar net pergalės džiaugsmas. Kiekviena nuotrauka yra istorija. O mūsų istorija – viskas, ko mums reikia. Mes negalime judėti į priekį be vakar dienos, nes tada nebūtų šiandienos. Dabar sustokite skaityti šitą straipsnį, nueikite prie lentynos, kurioje sudėtos yra jūsų šeimos nuotraukos ir pažiūrėkite į jas. Kas jose? Prisimenate, kada ta nuotrauka buvo padaryta, kas tą dieną vyko? Tikriausiai taip. Tai ir yra fotografijos dovana, tai tas momentas, kuris grąžina tos akimirkos jausmus, atsiminimus.

Štai kodėl aš pamilau fotografiją, jos kiekvieną bruožą, kuris sukuria momento sustabdymą. Man kiekviena nuotrauka turi perteikti jausmą žmogui, kuris į ją pažiūri. Todėl per šį mėnesį susiraskite vieną žmogų ir sukurkite jiems nuotrauką, padovanokite ją. Tai nebūtinai turi būti tik nuotrauka, tai gali būti atvirukas su ja. Ir užrašykite jiems palinkėjimą. Perduokim tą fotografijos dovaną kitiems.

• Rašyti komentarą (1)