Pajūrio naujienos
Help
2022 Gegužė
Pi 29162330
An 310172431
Tr 4111825
Ke 5121926
Pe 6132027
Še 7142128
Se18152229
Apklausa

Ar valdžios kėdės klibinamos tam, kad Savivaldybė geriau dirbtų?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Apie gilių kavą, raugintus klevo lapus ir keistą muziką

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2021-12-31
Nida Urbonaitė aplinkinius nustebina pasiūliusi jiems neįprastos kavos.

Drėgnuose tropikų miškuose augančio Palo santo medžio smilkalai, džiovinti vaisiai, medus, stalo vidury pamažu besiskleidžianti stebuklingoji Jericho rožė ir daug mažų spalvotų puodelių – tokią atmosferą sukūrė padvariškė Nida Urbonaitė, Kretingos muziejaus darbuotojus pirmuosius pakvietusi į daugelio skoniui neįprastos kavos degustaciją.

„Žaisliniai“ puodeliai – pagal nuotaiką

Smilkalai – dėl močiutės palėpę primenančio aromato, Jericho rožė – dėl amžinumo, mat ši Mergelės Marijos palytėta gėlė, sako, sugeba šimtus, tūkstančius kartų mirti ir vėl atgyti.

„Simboliška, kad šį pilką, iš pažiūros neišvaizdų, vos užpylus vandens besiskleidžiantį gniužulą, laikomą nemirtingumo simboliu, galima perduoti iš kartos į kartą. O juk muziejininkai daiktų istorijas ir įvykius taip pat perteikia kartų kartoms“, – kodėl į renginį atsinešė rožę, paaiškino Nida.

„Visiems, kam nereikalingi maži puodeliai, sakiau, duokit man. Nustebau, kad jų, ir prabangių, dabar turiu tiek daug. Klausiu: o ką geradariams aš galėčiau – mainais? Juokiasi – esą su „žaisliniais“ puodeliais nėra jiems, kas veikti, iš tokių vis tiek negeria“, – pasakojo N. Urbonaitė.

Anot jos, kai kuriems žmonėms rytą pasitikti patinka su gurkšniu garuojančios kavos geltoname, kai kuriems – raudoname ar žaliame puodelyje. „O štai šis, mėlynas, spėju, patiktų direktorei Vidai Kanapkienei, nes, pastebėjau, kad jos ir drabužiai, ir papuošalai daugiausia – mėlyni“, – juokavo Nida. Būtent jųdviejų – Nidos ir direktorės – pažintis, užsimezgė SPA „Levanda“ Padvariuose, kur pašnekovė dirba. Moteriškas paatviravimas apie kavą lėmė, kad šiandien ji, kaip edukatorė, varsto Kretingos muziejaus duris, kad, kaip sakė muziejaus Informacijos ir edukacijos skyriaus vedėja Jurgita Paulauskienė, Tradicinis amatų centras pasipildė dviem Nidos kuruojamomis naujomis programomis – vaikams skirta ir sykį jau išbandyta, nemažai puikių atsiliepimų sulaukusia „Gilės nuotykiai virtuvėje“ bei „Kelionė laiku su kavos puodeliu“ suaugusiems.

Į pirmąją kavos degustaciją suaugusiems Nida atsinešė ir, kaip suskaičiavo, kokius 14 metų už save vyresnį „Šeimininkės vadovą“. Būtent ši knyga moterį ir įkvėpė domėtis iš augalų išgaunama kava, pradėti skonių bandymus.

„Kas apskritai yra kava?“ – susitikime su muziejaus darbuotojais klausė Nida Urbonaitė (kairėje) ir pati atsakė, jog tai – kvietimas bendrystei, draugystei, tai – malonūs pašnekesiai jaukioje aplinkoje.

Namuose tarsi malūne

„Mano namai – pilni kvapų ir stiklainių su uogų ir daržovių milteliais, jau greit vietos lentynose nebus“, – sakė N. Urbonaitė. O savo firminę kavą ji ruošianti ir iš sumaltų gilių, ir iš kiaulpienių, ir iš burokėlių, ir iš erškėtrožių, ir iš mažiau girdėtų viksvuolių. Iš lubinų – taip pat. Tačiau pašnekovė įspėjo neapsirikti: kavai naudoti tinka tik saldieji balti lubinai, o ne tie laukiniai, vasarą įvairiomis spalvomis džiuginantys mūsų akis. Saldžiųjų lubinų sėklų N. Urbonaitė specialiai parsisiunčia iš Vokietijos.

Anot pašnekovės, žmonėms turėtų būti smalsu paragauti anksčiau buvusių populiarių kavos mišinių, tokių, kaip rusiška „Arktika“, kurioje tėra tik 15 proc. tikrų kavos pupelių, visa kita sudaro miežiai ir gilės. Arba – „Kurzemė“, kuri su cikorija ir miežiais, arba pačios Nidos patobulinto „Senovinio“ mišinio, į kurio sudėtį įeina ne tik gilės, džiovintos morkos, miežiai, dėl saldumo – cukriniai runkeliai, bet ir džiovinti, tačiau neskrudinti burokėliai, gėrimui suteikiantys gražią raudoną spalvą.

Ši sena knyga padvariškę įkvėpė pradėti skonių bandymus.

Gilės, sakė Nida, kad netrauktų burnos, turi būti išmirkytos piene. Sudžiovintos jos labai kietos, todėl ir pačiai sunku suskaičiuoti, kiek elektrinių ir neelektrinių prietaisų maldama sulaužė.

„Važiuojam ir važiuojam, būdavo, į Kretingos turgaus teritorijoje esančią ūkiškų prekių parduotuvę vis naujų peiliukų pirkti. Pardavėjos stebėdavosi – kokį velnią jūs ten dirbat, kad tiek lūžta?“ – juokėsi prisiminusi Nida. Dabar savo namuose, specialioje patalpoje, ji turi visą motorizuotą „agregatą“, kurį sukonstravo ir suvirino tėvas tekintojas Stanislovas Urbonas. „Kai, pasilipusi laiptukais, malu, kai vyksta veiksmas, aplink bilda barška dunda kaip tikram malūne“, – pasakojo pašnekovė.

Augalams džiovinti ji taip pat turi aparatūrą, o šaknis skrudina orkaitėje. Šis darbas reikalauja ypatingo atidumo – be priežiūros nepaliksi, turi čia pat stovėti, nuolat vartyti, mat labai greit ima smilkti, rūkti, taip galima ir gaisrą prisišaukti – kartą, skrudinant kiaulpienių šaknis, vos taip ir nenutiko. Prie orkaitės, anot Nidos, talkininkė numeris vienas dabar būna jos mama Genovaitė.

Visi šeimos nariai Nidos pomėgį gyventi ir maitintis kitaip žino ir, ko gero, pripažįsta – gurkšnoja ne tik jos paruoštą netradicinę kavą, bet prisiverčia suvalgyti ir po kartų, užtat nuo insulto saugantį džiovintą kankorėžį, ragauja raugintų klevo ir liepų lapų, garšvų, dilgėlių. „Tik, kai sykį eksperimentuodama žirnius užpyliau vandeniu ir jau rauginsiu, iš žemaičio tėvo lūpų išsprūdo „a jau sūdna dėina paren“, – prisiminė padvariškė. Jos žodžiais, Vilniuje gyvenantis 25-erių sūnus Vėjas nuo studijų Kauno technikos universitete laikų ant patiekalų ir dabar dar užsibarsto burokėlių, paprikų, svogūnų bei kitų sudžiovintų daržovių miltelių. Moteris įsitikinusi – sveikiausia tai, kas auga laukinėje gamtoje, kas netręšta, prie ko dar neprisilietė žmogaus rankos. O domėtis sveika mityba dar labiau skatina Su džok meistro Arūno Jonuškio seminarai, kurių ji pasiklauso nuotoliniu būdu.

O namų lentynose – stiklainiai su džiovintomis gamtos gėrybėmis.

Pajausti ir vėjo dvelksmą, ir šniokščiančią jūrą

Nida yra baigusi Šiaulių konservatorijos Liaudies instrumentų skyrių, po to įgijusi pradinių klasių ir muzikos mokytojos specialybę, o šiandien masažo procedūras atlieka „Levandoje“, į kurią pakvietė savininkė Jolanta Rumeikienė.

„Iš pradžių sakiau, kad mano raumenys – kaip ženoto žvirblio, kažin, ar pavyks?“ – juokėsi pašnekovė. O, pasirodo, jos masažai, kurių išmoko seminaruose, – kitokio pobūdžio, muzikiniai. Kadangi žmonės, Nidos žodžiais, kaip agurkai – sudaryti iš 70 procentų vandens, todėl daugeliui malonu jausti vibraciją, kurią sukelia nuo senovinio muzikos instrumento Tibeto dubens sienelių sklindantis skambesys. Koschi varpelių garsas primena vėjo dvelksmą, leidžia patirti pusiausvyrą, ramybę, o vadinamaisiais vandenyno būgnais išgaunamas šniokštimas, bangomūša.

„Bet štai jaunimėliui, mėgstančiam kebabus ir bumčikus, tinkša varpeliai visai nepatiks – sakys, kad nuo garsų galvą skauda. Šių varpelių vibracija – itin aukšta“, – apibūdino pašnekovė. Įdomių muzikos instrumentų ji parsisiunčia iš muzikos terapijos propaguotojų Vokietijoje. Beje, tokių masažų nauda žmogaus sveikatai ten ypač pripažįstama, ligonių kasos juos kompensuoja.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas