Ar šventės liko šventos?

Nobelio premijos laureatė rašytoja Olga Tokarčiuk yra pasakiusi: „Jeigu kas sugebėtų pažvelgti į mus iš aukštai, pamatytų, kad pasaulis yra pilnas skubančių, suprakaitavusių, labai pavargusių žmonių ir vėluojančių, pasiklydusių jų sielų...“ Kiekvienas mūsų susimąstęs tikriausiai suprastumėme, kad taip ir yra. Mūsų sielos nespėja paskui mus gal ir keliasdešimt metų.

Didžiulis gyvenimo tempas, šeima, darbas, ir dažniausiai – ne vienas, neretai išlepinti vaikai, ne vienam dar ir mokslai... Kada sustoti, pamąstyti, aprimti? Nėra kada, net prieš didžiąsias metų šventes. Vieną, kitą gal pristabdė pandemija, bet su ja apsipratę, vėl sukamės lyg voverės rate.

Gyvenimas nestovi vietoje, daug kas keičiasi, daugumos protus užvaldė įvairios naujos technologijos. Bet gal vis dėlto būtų pravartu prisiminti, kaip ramiai tamsų žiemos advento laiką leido mūsų protėviai, nes mes šiuo metu viską darome priešingai. Ateinančias šventes švenčiame iš inercijos, puldami į kraštutinumus, pirkdami dovanas, daug nesusimąstydami, kodėl ir kam, ar to reikia?.. Tradiciškai pasilinksminimai, suėjimai, vakarėliai buvo rengiami tarp Kalėdų ir Naujųjų metų, dabar, ypač darbo kolektyvuose, skubame švęsti prieš Kalėdas. Žinoma, nelygu, koks vakarėlis – ramiam padėkos vakarui laikas tikrai tinkamas.

Mūsų senoliai nieko nedarė nereikalingo, viskas turėjo didžiulę reikšmę. Nykstant mūsų švenčių sakraliai prasmei, mūsų sielos, nepatirdamos atsinaujinimo, prisilietimo prie būties gelmių, skursta.

Pradėkime nuo dabartinio meto advento laiko ir pažiūrėkime į jį mūsų protėvių akimis. Esame visi girdėję apie tamsiojo metų laiko draudimus: laikytis pasninko, nerengti trankių pasilinksminimų, nesiskolinti, nieko neįžeidinėti, nekirsti medžių, nekirpti avių ir t.t. Jie tikrai nebuvo šiaip sau sugalvoti, o kad apsivalytų, kaip sakoma, ir kūną, ir sielą, gyventų darnoje su visa žmogų supančia aplinka. Susitaikyti, dovanoti skriaudas – to neišpildžius, bet koks virsmas neįmanomas. Mūsų tėvai nebuvo tokie naivūs ir netikėjo vadinamais Kūčių nakties stebuklais, kad vanduo virsta vynu ar kad gyvuliai prabils. Jie suprato, kad baigiasi vienas ir prasideda naujas gyvenimo ciklas. Nepaprastą Kūčių naktį žmogus pats yra lyg vanduo, virstantis vynu. Su nauja viltimi jis atnaujina savo dvasią naujam prasidedančiam metų ratui, kilimui aukštyn. Gyvulių kalba – tai žmogaus supratimas, kad ir jie gamtos kūriniai, kad su jais reikia tinkamai elgtis.

Lietuviai ir lenkai dar galime pasidžiaugti, kad Kūčių vakarą visa šeima susėdame prie šventinio stalo. Mūsų Kūčios yra vienintelė iškilmė, sujungianti Paskutinės vakarienės stalą ir Betliejaus ėdžias. Kas gali būti gražiau už jaukų Kūčių, Kalėdų vakarą. Tas vakaras dažnoje šeimoje kupinas kažkokio ypatingo gerumo ir nuoširdumo, sklindantis iš gilios pasąmonės, iš mumyse įdiegto įsitikinimo, jog tai yra atlaidumo ir santarvės metas. Juk negali dalintis kalėdaičiu, jei širdyje tūno pyktis.

Kai kurios šeimininkės Kūčių stalui ruošia įvairiausius, įmantriausius patiekalus, o užtektų paprasčiausių valgių, pagamintų iš to, ką mūsų žemelė užaugino: gal patiekalo, taip ir vadinamo kūčia, iš įvairiausių grūdų, žirnių, pupelių pagaminto, išlepinti vaikai jau ir nenorės paragauti, bet galima išvirtus, šutintus ar padaigintus grūdus, savo džiovintus vaisius sumaišyti su medumi – tikrai skanus Kūčių patiekalas. Ant stalo turėtų būti kalėdaitis, apeiginė duonelė kūčiukai, žuvis, aguonų pienas, kisielius (avižinis ar spanguolių), obuoliai, grybai, kopūstai, spirginė iš pakepintų kanapių ar sėmenų su neskustomis bulvėmis, riešutai. Žemaičiai tikrai neužmiršta cibulynės – šaltos sriubos iš pakepintos silkės, svogūnų, pipirų ir vandens. Pasimokius iš aukštaičių ar dzūkų dar galima aliejuje išsivirti „auselių“ – virtinukų su grybais. Reikia neužmiršti ant stalo pastatyti kryželio, uždegti žvakę, po staltiese pakišti šiaudų ir nepagailėti pačios balčiausios staltiesės. Viskas čia turi prasmę: paplotėlis – tikintiesiems mišių aukos simbolis, vienybės su dievu ir bažnyčia, vienybės šeimoje simbolis, šiaudai simbolizuoja seną, atgyventą etapą; kūčiukai – apeiginė duonelė vėlėms pamaitinti; obuoliai simbolizuoja Rojaus medį; žirnių, kviečių ir pupų Marija nešėsi eidama užsirašyti į Betliejų; grūdai – skalsos simbolis; medus – sveikatos ir šviesos simbolis; žuvis primena apaštalus ir stebuklą pamaitinant minią žmonių dviem žuvimis; spanguolės apsaugo nuo priešų; riešutai – meilės simbolis. Ant kiekvieno stalo – duona ir pyragas – stiprybės, proto, susivaldymo, ištikimybės, gerumo, nuolankumo simbolis. Žvakė dedama Kristaus ir Marijos garbei, jos šviesa simbolizuoja Betliejų apšvietusią žvaigždę Kristui gimus, Išganytojo atėjimą, pasaulio atsinaujinimą.

Mūsų protėviai išlaikė didelį ryšį su mirusiaisiais. Jie tikėjo, kad tamsiuoju metų laiku vėlės suaktyvėja, grįžta į namus pasižiūrėti, kaip gyvena namiškiai, todėl buvo padedama lėkštė ir mirusiajam, ypač jei šeimoje būdavo tais metais mirusių. Nesvarbu, daugiau ar mažiau gausus stalas (iš 7 ar 12 patiekalų), svarbiausia prie stalo sėsti susitaikius, dovanojus skriaudas – be šito joks virsmas neįmanomas. Prie stalo susirenka visi galintys atvykti šeimos nariai ir vienišas kaimynas ar giminaitis, pasimeldžiama už gyvus ar mirusius, palaiminamas stalas, linkima vienas kitam sveikatos, laimės, sėkmės, ramybės, taikos, Kristaus palaiminimo. Vaikams nepamirškime palinkėti būti geriems, doriems, darbštiems, gailestingiems, sveikiems, greitai užaugti.

Apeiginis Kūčių valgymas turi lemti vaisingus, laimingus ateinančius metus. Na, o ruošiant kalėdinį vaišių stalą šeimininkės gali parodyti visą savo išmonę. Anksčiau šeimininkės šioms šventėms, kaip ir Velykoms, nieko negailėdavo, sakydavo „rēk pasitėiktė iš paskotėniūju, na saulės omžio gīvenam“.

Nijolė VASILIAUSKIENĖ

Kretingos muziejaus Etnokultūros skyriaus vedėja