Pajūrio naujienos
Help
2022 Rugpjūtis
Pi18152229
An29162330
Tr310172431
Ke4111825
Pe5121926
Še6132027
Se7142128
Komentarų topas
Marija Tiškevičiūtė. Fot. Carl Sylberg. Klaipėda, XIX a. pab. Kretingos muziejus

Šiemet sukako 150 metų, kai gimė filantropė, lietuvių spaudos bendradarbė, knygnešių rėmėja, pirmojo lietuviško vaikų darželio steigėja Marija Tiškevičiūtė, visą savo sąmoningą gyvenimą paaukojusi labdaringai veiklai, o gyvenimišką kelią pabaigusi kančiose Sibiro lageryje.

Marija buvo antroji grafų Juozapo ir Sofijos Horvataitės Tiškevičių duktė. Tačiau likimas taip lėmė, kad anksti mirus pirmajai dukrai Sofijai, tapo vyriausia dukterimi. Ji gimė 1871 m. lapkričio 22 dieną. Vaikystę leido Lentvario dvare ir Vilniuje. Šeimai persikėlus į 1874 m. naujai įsigytą Kretingos dvarą, Marija augo jame, o vasaras leido tėvui priklausančiame Palangos dvare.

Nuo lopšio ją augino auklė Scholastika Michalovska, o nuo penkerių metų – prancūzė Marija Fajard. Sukakus devyneriems metams, tolesniu auklėjimu ir mokymu rūpinosi Paryžiuje mokslus baigusi, iš Lenkijos į Kretingą atvykusi mokytoja Justina Dmochovska, mokiusi religijos, istorijos, literatūros, gamtos ir geografijos mokslų, prancūzų kalbos, taip pat fizikos ir logikos. Anglų kalbai ir matematikai buvo samdoma mokytoja iš Anglijos, o vokiečių kalbai ir muzikai – iš Vokietijos.

Anglų kalbos mokytojos dažnai keitėsi. Didžiausios įtakos Marijai turėjo 1887 m. atvykusi Margarita Sent Kler (Margaret Saint-Clair, 1865–1924). Jos tėvas Jungtinėje Karalystėje vadovavo berniukų kolegijai, todėl dukra gavo gerą išsilavinimą. Be anglų kalbos ir matematikos, ji mokė dar algebros ir geometrijos. Marija labai susibičiuliavo su Margarita, kelis kartus vyko su ja į Jungtinę Karalystę, lankydama draugės tėvus ir artimuosius.

Sesuo Elena Klotilda prisimena, kad Marija buvo stipri ir savarankiška asmenybė, sunkiai pasiduodanti brolių ir kitų įtakai. Nuo jaunų dienų ji turėjo ambicingų mokslo siekių. Gilindama matematikos žinias, įkalbėjo tėvus papildomai samdyti mokytoją iš Palangos progimnazijos, kuris atvykęs į dvarą kartą per savaitę dėstė aukštąją matematiką. Be to, Marija papildomai mokėsi fizikos, filosofijos, poezijos, greta anglų, prancūzų, vokiečių, rusų išmoko esperanto kalbą. 1908 m. bandė studijuoti Miuncheno universitete, tačiau netrukus studijas metė.

Nuo mažens būdama giliai tikinti, domėjosi teologija, kurios mokė Peterburgo dvasinės akademijos auklėtinis, Palangos progimnazijos kapelionas kunigas Jonas Mickanevskis. Ieškodama atsakymo į tikėjimo klausimus, skaitė filosofines ir teologines knygas. Laikydamasi krikščioniškų vertybių, pasirinko asketišką gyvenimo būdą, tarnystę Dievui, atsisakė santuokinio gyvenimo, pasiaukojo labdaringai veiklai, rūpinimuisi vargšais ir našlaičiais.

Kretingoje Marija lankė pagalbos prašančius vargšus, rūpinosi parapijos prieglaudos išlaikytiniais. Įkalbėjo seseris paimti nuolatinei globai ir auklėjimui po našlaitę, kol jos sulauks pilnametystės. Joms išlaikyti iš savo pinigų, tėvų skiriamų kiekvieną mėnesį asmeninėms išlaidoms, pasamdė prie vienuolyno gyvenusias davatkas, kurios našlaites prisiėmė į namus, prižiūrėjo ir maitino. O Marija su seserimis sutartomis dienomis našlaites lankė, vedė joms pamokas, siuvo sukneles ir apatinius rūbus, rūpinosi, kad jos išmoktų siuvėjos amato. Marijos auklėtinė vėliau per nelaimingą atsitikimą neteko kojos, todėl grafaitės rūpesčiu Varšuvoje vargšei buvo pagamintas kojos protezas. Be to, ji rūpinosi po vestuvių į Lenkiją išvykusios sesers Elenos Klotildos globota našlaite, kurią sėkmingai ištekino už vyro.

Pastatas, kuriame veikė Kretingos dvaro ligoninė, našlaičių ir senelių prieglauda bei pirmasis lietuviškas vaikų darželis. Fot. Paulina Mongirdaitė, 1891 m. (kairėje); Julius Kanarskas, 2011 m. (dešinėje). Kretingos muziejus

Marija tapo pirmosios ligoninės Kretingoje sumanytoja. Susitarusi su dvaro gydytoju Atelmejeriu ir seserimis, apie 1890 m. įtikino tėvus atidaryti ligoninę, kurioje galėtų gydytis susirgę dvaro tarnautojai ir samdiniai. Ligoninę pasiūlė įrengti nenaudojamoje šveicariško stiliaus viloje, stovinčioje prie antrojo tvenkinio. Tėvai sutiko skirti ligoninei tą pastatą, lovas ir baldus, o Marija su seserimis įsipareigojo pasirūpinti patalyne ir organizuoti ligoninės veiklą. Iš pradžių ligoninėje buvo tik keturios lovos – po dvi vyrų ir moterų, o netrukus jų skaičius išaugo iki aštuonių. Įvykus dvare nelaimei, tekdavo kuriam laikui statyti papildomas lovas. Padaugėjus ligonių, dvaro gydytojui į pagalbą, ypač chirurginėms operacijoms atlikti, tekdavo kviesti mieste gyvenusį gydytoją. Ligonius prižiūrėjo samdyta moteris, o maistu ir vaistais rūpinosi Marija su seserimis, kurios, reikalui esant, ateidavo į pagalbą slaugyti ligonių.

Vėliau tame pačiame pastate Marijos rūpesčiu buvo atidaryta prieglauda, kurioje prieglobstį rasdavo našlaičiais likę amžinybėn iškeliavusių dvaro samdinių vaikai, senatvės sulaukę ar dėl nelaimės darbingumą praradę ir artimųjų neturintys samdiniai, kuriems reikėjo nuolatinės priežiūros. Čia atsidurdavo ir dvaro teritorijoje rasti pamestinukai – gimdyvių palikti nesantuokiniai vaikai. Šios prieglaudos finansavimu rūpinosi Marijos mama Sofija Tiškevičienė.

Vasaromis Marija su artimaisiais Palangoje rengdavo labdaros vakarus, per kuriuos rinkdavo lėšas prieglaudoms, vargšams, našlaičiams ir beglobiams seneliams išlaikyti. Manoma, kad ji buvo viena pirmojo, 1886 m. vasarą leisto Palangos laikraščio „La Limande“ („Plekšnė“), kurio leidybai vadovavo brolis Vladislovas, straipsnių autorių.

Tėvui 1891 m. mirus, Marija paveldėjo Kretingos dvaro Kumponų ir Šašaičių palivarkus, iš kurių gaudavo pajamų asmeniniams poreikiams ir labdaringai veiklai. Nuo to laiko Marija dažniausiai gyveno pas vyriausiąjį brolį Aleksandrą Kretingos dvare, vasaras leido su mama viloje „Sofija“ (dab. „Anapilis“), apsistodavo motinai atitekusiuose senuosiuose Palangos dvaro rūmuose.

Senieji Palangos dvaro rūmai. Fot. Paulina Mongirdaitė, 1892 m. Palangos miesto viešoji biblioteka

Prie našlaičių ir senelių prieglaudos brolio Aleksandro paveldėtame Kretingos dvare Marija 1898 m. įsteigė pirmąjį Lietuvoje lietuvišką vaikų darželį. Jame vasaros lauko darbų sezono metu prieglobstį rasdavo samdomų žemės ūkio darbininkų ir kumečių vaikai.

Be to, Kretingoje ji išlaikė mokytoją, kuri gerų manierų, siuvimo, mezgimo, lenkų, lietuvių ir rusų kalbų mokė dvaro tarnautojų ir gabesnes valstiečių bei miestelėnų dukras. Gabiausias mergaites siųsdavo tęsti mokslų į gimnaziją, kurią baigusios jos galėdavo įsidarbinti pradžios mokyklų mokytojomis grafų Tiškevičių ir jiems prijaučiančių dvarininkų valdose.

Broliams Vladislovui, Juozapui ir Antanui įsikūrus Vilniaus apylinkių dvaruose, Marija ilgesniam laikui apsistodavo Vilniuje, tėvų rūmuose Trakų gatvėje. Remiama brolių ir kitų geradarių, čia 1898 m. ji atidarė vieną pirmųjų mieste privačių ambulatorijų. Joje dirbo samdomas gydytojas, o jam padėjo ir pacientus priimdavo iš Jungtinės Karalystės sugrįžusi Margarita Sent Kler. Miesto savivaldybei atidarius valdinę ambulatoriją, šį sveikatos priežiūros centrą Marijai teko uždaryti.

Kaip ir daugelis aristokratų, Marija mėgo keliauti. Su tėvais, o vėliau – su artimaisiais ir pažįstamais, aplankė daugelį Vakarų Europos kraštų, ne kartą lankėsi Italijos, Šveicarijos, Austrijos, Vokietijos ir Prancūzijos kurortuose. 1886 m. būnant Italijoje, ją pasiekė tėvo telegrama, kuria jis prašė grįžtant į namus užsukti į Miuncheną ir apžiūrėti Karlo Benco sukonstruotą pirmąjį automobilį, kurį grafas ketino įsigyti. Išmėginusi automobilį, Marija įkalbėjo paralyžiuotą ir nevaikštantį tėvą atsisakyti pirkinio, kadangi šis kelia didžiulį triukšmą ir baisiai krato.

Į labdaringą veiklą Mariją įtraukė Vilniuje ir jo apylinkėse gyvenusias brolienes, giminaites ir pažįstamas aristokrates. 1904 m. ji įsteigė Šv. Jadvygos draugiją, kurios komiteto pirmininke tapo Elena Tiškevičienė, kasininke – pati Marija, o narėmis – Jadvyga Tiškevičienė, M. Sent Kler, J. Liubanska, K. Jelenska, N. Jarošinska, N. Šneiderienė. Vietoje uždarytos ambulatorijos Trakų gatvėje draugija atidarė neturtingų siuvėjų (moterų) prieglaudą, pavadintą Šv. Jadvygos namais. Joje 1904 m. prieglobstį rado 24 globotinės – 14–30 metų siuvėjos, mokėjusios mėnesinį 1 rublio mokestį, už kurį gaudavo būstą, valgį, medicinos pagalbą ir advokato paslaugas nuo darbdavių išnaudojimo.

Marija Tiškevičiūtė. Fot. Carl Sylberg. Klaipėda, XIX a. pab. Kretingos muziejus

Marijos tėvas su savo pavaldiniais valstiečiais kalbėjo jų gimtąja kalba – lietuviškai. Lietuviškai suprato ir buitiniu lygiu kalbėjo ir pati Marija. Todėl lietuvių spaudos draudimo metais ji puikiai suprato lietuvių norą bendrauti ir žinių semtis gimtąja kalba. Bendraudama su į Kretingos vienuolyną bausmei už lietuviško žodžio skleidimą ir lietuviškos spaudos platinimą atsiųstais kunigais, ji prisidėjo prie uždraustos spaudos gabenimo. Pasinaudodama tuo, kad rusų muitininkai ir žandarai kertant Vokietijos ir Rusijos imperijų sieną jos karietą tikrindavo atlaidžiai, Klaipėdoje iš sutartos vietos paimdavo katalikiškos lietuviškos spaudos siuntas ir parveždavo į Kretingą arba Palangą.

Tarp šių spaudinių buvo ir katalikiškas leidinys „Tėvynės Sargas“, kurio straipsnių autore tapo ir Marija. 1896 m. (Nr. 6–7) Laumės Lelivaitės slapyvardžiu, sukurtu pagal giminės herbą Leliva, ji paskelbė istorinę apysaką „Viskantas“, kurią į lietuvių kalbą išversti padėjo Kretingos bernardinų subdiakonas br. Petras Pranciškus Kazlauskis. Apysakos herojus – neturtingas vaikinas Jurgis Viskantas, užsiimantis savišvieta, kitus kalbinantis mokytis lietuviško rašto ir skaityti lietuviškai. Sykį įsimylėjęs kaimynų Barelę ir patyręs jos lengvabūdiškumą, jis praranda norą darbuotis ir pameta pradėtus darbus. Tačiau išklausęs sutikto senolio patarimo, jis nutaria imtis knygnešystės. Vėliau „Tėvynės Sarge“ buvo skelbiamos įvairios Marijos siųstos žinutės iš Kretingos.

Nuo jaunų dienų Marija domėjosi senove ir poezija, mėgo bendrauti su Palangoje vasarojančiais intelektualais, daug laiko skyrė žirgams, kuriems meilę jai nuo mažų dienų įskiepijo tėvas. Panašu, kad šie pomėgiai suvedė ją su poetu, prelatu Jonu Mačiuliu-Maironiu. Šis vasarodamas Palangoje būdavo dažnas grafų Tiškevičių svečias, o 1904 m. lenkų kalba parašė Lietuvos lenkams skirtą poemą „Z nad Biruty“ („Nuo Birutės kalno“), kurios pagrindinės veikėjos Celinos prototipu tapo Marija.

Lietuvos mokslų akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros institute saugomas Kaune rašytas Marijos laiškas prelatui dėl susitikimo liudija, kad jiedu tikrai buvo pažįstami ir kad poetas ją vadino Celina, nes šį vardą ji įrašė po tikruoju savo vardu ir pavarde. Neaišku tik viena, ar Celina – lotyniškai „Dangiškąja“, grafaitę praminė poetas Maironis, ar Marija pati pasirinko šį vardą, perskaičiusi lenkų literatūros klasiko Henriko Senkevičiaus, vasarojusio Palangoje pas Tiškevičius, 1891 m. parašytą meilės romaną „Be dogmos“, kuriame viena pagrindinių veikėjų buvo Celina.

Tiškevičių kapavietė Palangos kapinėse. Kairėje – Marijos Tiškevičiūtės antkapinis paminklas, priešais kurį palaidota Antanina Tiškevičiūtė, viduryje – Alfredo Tiškevičiaus kapas, dešinėje – Margaritos Sent Kler kapas. Fot. Julius Kanarskas, 2013 m.

Mirus motinai, 1919 m. Marija paveldėjo Jazdų palivarko sodybą, o Palangoje – senojo dvaro rūmus, smuklę ir „Baltąją“ vilą. Prasidėjus Lietuvos žemės reformai, Jazdų palivarką Marija pasiliko sau, o Kumponų ir Šašaičių palivarkus nusavino valstybė. Vilą grafaitė nuomojo poilsiautojams, o vėliau – Lietuvos Respublikos prezidentūrai, kuri ją nupirko. Smuklę nuomojo verslui, o didžiąją rūmų dalį – burmistrui ir kitoms miesto įstaigoms.

Pati Marija gyveno rūmų antrajame aukšte, priešais bažnyčią buvusiuose kambariuose. Jai rūpintis buitimi, tvarkytis namuose, ruošti valgį ir įgyvendinti labdaringus sumanymus padėjo ištikima jos bendražyge tapusi Margarita Sent Kler. Draugei mirus, Marija ją palaidojo Palangos kapinėse, o šalia pasirinko amžinojo poilsio vietą ir sau, kurią pažymėjo antkapiniu paminklu.

Deja, jai nelemta buvo atgulti šalia draugės, nes 1941 m. birželio 14 d. Marija buvo suimta, o liepos 7 d. atvežta į Krasnojarsko kraštą, į šalia Rešiotų lagerio veikusį moterims skirtą Belniakų lagerį. Pakeliui ji neteko savo bagažo, per klaidą išgabento į Kortkerosą Komijos ASSR. Tad pasiliko tik su tuo, ką vežėsi su savimi. Kartu kalėjusi Jadvyga Paškevičienė prisimena, kad Marija vilkėjo tamsią suknelę, vasarinį paltą ir šiaudinę skrybėlę, o avėjo vasarinius batelius su guminiais padais. Ji atsivežė pora nedidelių lagaminėlių su asmeniniais daiktais, gintaro dirbinių rinkiniu, knygomis ir prancūziška maldaknyge, kurią tausojo nuo vaikystės. Prižiūrėtojai knygas, dalį asmeninių daiktų ir maldaknygę atėmė, o joje buvusį Švč. Aušros Vartų Marijos paveikslėlį karininkas visų akivaizdoje suplėšė ir sutrypė kojomis. Tačiau grafaitė lageryje nepalūžo, liko tvirta, išdidi ir giliai tikinti, stengėsi morališkai palaikyti viename barake su ja atsidūrusias moteris, subūrė jas švęsti Kūčias.

Dėl prasto ir nekokybiško maisto lageryje kilus cholerai, Marija ilgai ir sunkiai sirgo, o po ligos smarkiai sublogo, buvo pripažinta invalide. Lageryje ją ne kartą enkavedistai tardė ir apklausė, o 1943 m. sausio 13 d. Ypatingasis pasitarimas prie SSRS NKVD ją, kaip socialiai pavojingą visuomenei, už akių nuteisė trejiems metams lagerio, kalinimo laiką skaičiuojant nuo suėmimo dienos. Tačiau prabėgus mėnesiui po bausmės paskelbimo, neatlaikiusi lagerio išbandymų 1943 m. vasario 15 d. Marija mirė. Jos kūnas atgulė už lagerio tvoros buvusiose bevardėse kalinių kapinėse.

Šiandien grafaitę mena jos vardu pavadinta Kretingos Marijos Tiškevičiūtės mokykla, o apie jos nuopelnus kalba memorialinė lenta prie pirmojo Lietuvoje lietuviško darželio pastato, stovinčio Padvariuose, Vytauto g. 2, šalia antrojo dvaro tvenkinio. Palangos senosiose kapinėse šalia Margaritos Sent Kler kapo tebestovi Marijos pasistatytas antkapinis paminklas, greta kurio palaidoti dukterėčia Antanina Tiškevičiūtė ir sūnėnas, paskutinysis Palangos grafas Alfredas Tiškevičius.

Julius KANARSKAS

Kretingos muziejus


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas