Kretingos muziejus kviečia į praeitį – susipažinti su kuršiais

Kuršių kario, moters, žemdirbio ir žvejo manekenai eksponuojami šalia Imbarės piliakalnio maketo ir kuršių kapinynuose aptiktų radinių.

Kretingos muziejuje trumpam vieši svečiai iš tolimos praeities – archeologijos ekspoziciją papildė keturi nepaprasti manekenai. Jie vaizduoja rytiniame Baltijos pajūryje gyvenusius mūsų protėvius kuršius. Tai – itin svarbus ekspozicijos papildymas, nes iki smulkmenų leidžia susipažinti su kuršių anuometiniais amatais, apranga, papuošalais, darbo įrankiais.

Kuršius vaizduojančios figūros įkurdintos vienoje iš Kretingos krašto priešistorės ekspozicijos salių, pasakojančių apie kuršių laikotarpio, t. y. IX–XIII a. materialinę kultūrą. Kuršių kario, moters, žemdirbio ir žvejo manekenai stovi šalia Imbarės piliakalnio maketo ir kuršių kapinynuose rastų įkapių. Jei ekspozicijoje matome senųjų šio krašto gyventojų gyvenimo fragmentus ir seniai sunaikintos kuršių pilies sumažintą vaizdą, tai manekenai leidžia visą praeities vaizdą susidėlioti iki galo. Mat kuršius vaizduojantys manekenai aprengti taip, kaip tai iš tiesų buvo prieš tūkstantį metų. Vaizdą atkurti leido muziejuose saugomi archeologinių tyrinėjimų metu surasti dirbiniai ir kruopštus rekonstruktorių darbas.

Į Kretingos muziejų šio krašto gyventojus vaizduojantys manekenai atkeliavo iš Senųjų kuršių sodybos Dargužių kaime Klaipėdos rajone. Šios sodybos kūrimas truko apie dešimt metų: prasidėjo nuo idėjų paieškos ir projekto ruošimo, o užsibaigė jo įgyvendinimu. Jos įkūrimu ir veikla besirūpinantis Kuršių istorijos klubo pirmininkas Sergejus Ivanovas sakė, jog Dargužiuose kuršių gyvenimo atkūrimas, taip pat – ir kuršių manekenų sukūrimas, prasidėjo ne atsitiktinai. Prieš keliolika metų Kunkiuose, kurie tuo metu priklausė Dargužių kaimui, Kretingos muziejaus archeologas Julius Kanarskas aptiko XI–XII a. kuršių gyvenvietę, stovėjusią prie Cipos upelio, vos už kilometro nuo dabartinės Senųjų kuršių sodybos.

Sodyboje Dargužiuose viešintys svečiai gali patirti trijų skirtingų kuršių gyvenimo akimirkas. Joje yra pastatyti kuršių žvejo, žemdirbio ir kario nameliai. Nameliai pastatyti laikantis autentiškumo, o juos visus aplankius besidomintys praeitimi gali susipažinti su IX–XII a. gyvenusių kuršių manekenais. Jų kostiumai atkurti remiantis archeologinių tyrinėjimų duomenimis ir radiniais. Kruopštus archeologų ir rekonstruktorių darbas leido atkurti dėvėtų rūbų spalvas, medžiagas ir net pasiuvimo būdą, pagaminti jų naudotus ginklus, darbo įrankius, papuošalus. Tiesa, taip smulkmeniškai atkuriant kuršius vien Lietuvoje atliktų archeologinių tyrimų neužteko – dalį atributikos rekonstruktoriai atkūrė pagal skandinavų vikingų paveldą.

Būtent šiuos taip smulkmeniškai atkurtus kuršius dabar galima apžiūrėti lankantis Kretingos muziejuje.

Pasak muziejaus istoriko, archeologo Juliaus Kanarsko, mums, kretingiškiams, šiuos kuršių manekenus apžiūrėti yra itin svarbu. „Tradiciškai muziejuose kuršių materialinę kultūrą reprezentuoja archeologų tyrinėtuose kapinynuose, piliakalniuose ir senovės gyvenvietėse aptikti ginklai, darbo įrankiai, papuošalai, buities ir namų apyvokos reikmenys. Nors jie yra autentiški, bet ilgą laiką būdami po žeme jie smarkiai pasikeitė: geležiniai dirbiniai surūdijo, žalvariniai – pažaliavo ir korodavo, iš odos, tekstilės ir kitų organinių medžiagų pagamintų rūbų, diržų ir pan. išliko tik fragmentai. Todėl norint pajusti tikrąją kuršių materialinės kultūros dvasią, pamatyti, kaip iš tikrųjų jie buvo apsirengę, apsiginklavę ir pasipuošę, kokius kasdienėje veikloje naudojo darbo įrankius, buities ir namų apyvokos reikmenis, labai svarbus vaidmuo tenka archeologinių radinių rekonstrukcijai“, – kalbėjo J. Kanarskas.

Muziejuje galima išvysti pavienių kuršių ir jų protėvių materialinę kultūrą atspindinčių radinių replikų, iš kurių eksponuojami Lazdininkų senojo geležies amžiaus kario ginklai, papuošalai ir aprangos detalės bei Kašučių kuršių moters papuošalų komplektas. Tačiau manekenai yra kai kas naujo.

Kuršius vaizduojančių manekenų aprangą restauratoriai atkūrė pagal muziejuose saugomus archeologinių tyrimų metu rastus dirbinius.

„Manekenų dabartinėje archeologinėje ekspozicijoje iki šiol neturėjome. Todėl laikinam eksponavimui deponuoti Dargužių senųjų kuršių sodybos kuršių manekenai pagyvins kuršių laikotarpio ekspoziciją, leis muziejaus edukacinių užsiėmimų vadovams detaliau ir akivaizdžiau supažindinti mažuosius ir suaugusius muziejaus lankytojus su senųjų šio krašto gyventojų materialine kultūra. O kuršiai Kretingai nėra svetimi. Juk mūsų miesto istorijos ištakos siekia tuos laikus, kai čia gyveno šie vakarų baltų genčių atstovai ir jų protėviai. Pats Kretingos vietovardis yra laikomas kuršių kilmės, o XIII a. istorijos šaltiniuose minima Kretingos pilis, stovėjusi ant Ėgliškių (Andulių) piliakalnio šalia Dangės, XI–XIII a. buvo kuršių Mėguvos žemės administracinis, ūkinis ir gynybinis centras. Būtent iš Kretingos pilies 1253 m. dalybų akto mus pasiekė seniausi kuršių asmenvardžiai: Veltūnas (Kretingos pilies valdovas), Reiginas (valdovo brolis), Tvertikis ir Saveidis (dalį pilies apygardos valdę kuršių didikai)“, – istorines detales priminė J. Kanarskas.

Tam, kad Kretingos muziejuje besipuikuojantys manekenai tarsi prakalbėtų, būtina žinoti, jog kuršiai yra viena žymiausių baltų genčių. Ir iš visų dabartinėje Lietuvos teritorijoje gyvenusių genčių – vienintelė, kuri plaukiojo Baltijos jūroje. Kuršiai buvo itin geri kariai, apdainuoti islandų sagose (kronikose). Kuršių gentis susiformavo apie VI–VII a. Baltijos pietrytiniame pajūryje. Klestėjo ši gentis labiausiai X–XIII a. – tuo metu gentis valdė pajūrio žemes nuo Ventės Rago iki pat Rygos įlankos ir Cėsių. Šioje teritorijoje kuršiai turėjo ne vieną prekybos centrą bei pilį. Tiesa, ne visi kuršiai buvo kariai ar bebaimiai Baltijos jūros valdovai. Kai kurios kuršių bendruomenės gyveno sėsliai, augino miežius, kviečius, ožkas, avis bei kiaules, prie jūros gyvenantys žvejojo, o racioną paįvairindavo ir miškuose sumedžiotas grobis ar surinktos gamtos gėrybės.

XIII a. Livonijos ordinas kuršius įveikė, pakrikštijo, o per 1260–1267 metų sukilimą daug jų išžudė arba perkėlė į kitas kryžiuočių valdomas žemes. Melno taikos sutartimi Lietuvai atitekusioje pajūrio teritorijoje išlikę kuršiai XV–XVI a. buvo asimiliuoti žemaičių. Tik Šventosios–Palangos apylinkėse įsikūrė iš Latvijos Kuršo atsikėlę latviakalbiai žvejai kuršininkai, kurie šiandien save laiko kuršių ainiais. Kaip ten bebūtų, anksčiau ar vėliau Vakarų Lietuvoje apsigyvenę, visi tapome senųjų šio krašto gyventojų kuršių kultūros paveldėtojais, jų idėjų ir darbų tęsėjais.

Susipažinti su garsiaisiais protėviais Kretingos muziejuje bus galima iki 2022 m. sausio mėnesio pabaigos.

Diana JOMANTAITĖ-JONAITIENĖ

Kretingos muziejus

• Rašyti komentarą (3)