Pajūrio naujienos
Help
2024 Gruodis
Pi 29162330
An 310172431
Tr 4111825
Ke 5121926
Pe 6132027
Še 7142128
Se18152229
Apklausa

Ar pirmi šalies naujos valdžios žingsniai nuteikia viltingai?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Jono Karolio Chodkevičiaus šeima

  • Mūsų žmonės
  • 2021-11-19
Jono Karolio Chodkevičiaus portretas, sukurtas pagal Sofijos Chodkevičiūtės piešinį. Dail. Karolis Majeris, 1840 m. Kretingos muziejus

Minint Kretingos miesto, bažnyčios ir vienuolyno įkūrėjo Jono Karolio Chodkevičiaus mirties 400-ąsias metines, daugiausia dėmesio buvo skirta jo žygdarbiams, šlovingoms pergalėms ir atminimui įamžinti. Viso to šešėlyje liko genialaus karvedžio šeiminis gyvenimas ir naujausi biografiniai faktai.

Tradiciškai teigiama, kad Jonas Karolis Chodkevičius gimė 1560 m. Vilniuje. Tačiau dar 2014 m. lenkų istorikas, Liublino Marijos Kiuri-Skladovskos universiteto profesorius Marianas Stanislavas Chachajus vienoje iš savo publikacijų didžiojo etmono gimimo data nurodė 1570/1571 metus. Todėl šiemet minint Jono Karolio Chodkevičiaus metus, jis buvo pajaunintas dešimčia metų, daugelyje laidų, publikacijų, dokumentų ir šventės atributikoje karvedžio gimimo datą nurodant 1570 metus.

Jonas Karolis atstovavo katalikiškai Chodkevičių giminės Bychavo šakai, kurios pradininkas buvo jo senelis, Žemaičių seniūnas ir Trakų, vėliau – Vilniaus, kaštelionas Jeronimas Chodkevičius († 1561 m.), vizito pas popiežių metu 1555 m. iš Šventosios Romos imperatoriaus Karolio V gavęs paveldimą Bychavo, Muišės ir Šklovo grafo titulą. Šią giminės šaką tęsė Jeronimo sūnus, Žemaičių seniūnas, Livonijos valdytojas ir Lietuvos didysis maršalka Jonas Chodkevičius († 1579 m.) ir jo sūnūs – Aleksandras, tapęs Trakų vaivada, ir jau mums gerai žinomas Jonas Karolis. Jiedu 1592 m. pasidalino tėvo paliktas valdas, iš kurių pagrindinė ir didžiausia Bychavo grafystė atiteko Jonui Karoliui, o Šklovo grafystė su Muišės miestu ir dvaru – Aleksandrui. Be to, broliams atiteko po keletą mažesnių valsčių Naugarduko vaivadijoje ir Žemaičių seniūnijoje, taip pat dveji rūmai Vilniuje.

Jonas Karolis vedė du sykius. Pirmąja žmona tapo našlė Sofija Mieleckaitė-Olelkaitienė, gimusi 1567 m. Sandomiere. Jos tėvas grafas Mikalojus Mieleckis (1546–1585) buvo Podolės vaivada ir Lenkijos kariuomenės didysis karūnos etmonas, o motina – iš Pinsko kilusi kunigaikščio Mikalojaus Radvilos Juodojo duktė Elžbieta (1550–1591).

Abi Jono Karolio Chodkevičiaus žmonos: kairėje – Sofija Mieleckaitė, dešinėje – Ona Aloizė Ostrogiškė. Nežinomų dailininkų XVII a. tapyti portretai, saugomi Kretingos ir Ostrogo bažnyčiose

Vaikystę Sofija praleido Radvilų rezidencijoje Nesvyžiuje, kuriame, auklėjama vienuolių ir motinos, užaugo labai dievobaiminga ir pamaldi. Sulaukusi devyniolikos metų, 1586 m. ištekėjo už Slucko kunigaikščio Jono Simono Olelkaičio (1560–1592). Vyras priklausė įtakingai, iš gediminaičių kilusiai Lietuvos didikų giminei, kurios pradininku laikomas didžiojo kunigaikščio Algirdo anūkas, Kijevo kunigaikštis Aleksandras, kitaip – Olelka. Santuoka nelabai pavyko, nes per daugiau nei penkerius bendro gyvenimo metus sutuoktiniai nesusilaukė palikuonių, o 1592 m. kovo 9 d., eidamas 32-uosius metus, vyras mirė.

Prabėgus metams po vyro mirties, 1593 m. liepos 23 d. Sofija antrąkart susituokė su trejais metais jaunesniu Lietuvos didžiojo kunigaikščio rūmų taurininku Jonu Karoliu Chodkevičiumi. Kraičiui ji atsinešė trečdalį Meleco, Krašnikų ir Cimkavičų dvarų, o Jonas Karolis žmonai vedybų sutartimi užrašė 100 tūkst. auksinų nuo Bychavo ir Kretingos dvarų pajamų.

Antroji jos santuoka susiklostė sėkmingai. Sutuoktiniai susilaukė trijų vaikų: dviejų sūnų (antrasis mirė dar būdamas naujagimis) ir dukters. Jonas Karolis buvo atsidavęs šeimai, rūpestingas tėvas, prisirišęs prie žmonos ir vaikų. Dažnai dalyvaudamas karo žygiuose, siekdamas neprarasti ryšio, su artimaisiais susirašinėjo laiškais. O Sofija visą bendrą gyvenimą išliko ištikima vyro bendražygė, lydėdavo jį į šeimos valdas ir į jo administruojamą Livonijos kunigaikštystę. Vyrui ilgesniam laikui išvykus tarnybiniais reikalais, rūpinosi šeimos valdų priežiūra.

Augindama vaikus ir administruodama šeimos valdas, daug laiko Sofija praleido savo dvare Cimkavičuose, senojoje Chodkevičių rezidencijoje Liachavičuose, didžiausiame Bychavo dvare, o taip pat mėgstama valda tapusioje Kretingoje. Ji taip pat užsiėmė labdara, rėmė našlaičius ir neįgaliuosius, globojo katalikų bažnyčias ir vienuolynus. Kartu su vyru 1602 m. Liachavičuose ir Kretingoje pastatė pirmąsias katalikų bažnyčias. Prisidėjo prie to, kad Kretingoje įsikurtų bernardinai, Bychave – augustinijonai (reguliarieji kanauninkai), tapo Kražių jėzuitų vienuolyno ir kolegijos rėmėja.

Vyriausias sūnus Jeronimas Krizostomas Chodkevičius. Nežinomas dailininkas. XVII a. pr. Baltarusijos nacionalinis dailės muziejus

Užklupta ligos, Liachavičuose 1618 m. rugsėjo 22 d. surašė testamentą, kuriuo padalino savo turtą ir amžinojo poilsio vieta pasirinko Kretingos bažnyčią. Testamentu vyrui ji paliko 50 tūkst. auksinų nuo per vedybas jai užrašytos sumos, gaunamos iš Bychavo ir Kretingos valsčių, bei pusę jai priklausančių pajamų iš Liachavičų valsčiaus. Dukrai Onai Scholastikai užrašė 70 tūkst. auksinų iš Bychavo valsčiaus gaunamų pajamų, taip pat visus savo papuošalus, auksą ir perlus. Iš savo asmeninių santaupų dalį pinigų paliko Mieleckių giminės antkapinės koplyčios Melece statybai, 250 portugalų (auksinių monetų) paaukojo Kretingos prieglaudos statybai, 300 portugalų paskyrė trylikai šios prieglaudos globotinių išlaikyti, o 1 tūkst. portugalų – Kretingos bernardinams, kad šie nuolat melstųsi už jos sielą. Bernardinų vienuolynui ir bažnyčiai taip pat atidavė visus dvaro svetainėje ir koplyčioje buvusius sidabrinius daiktus. Iš jų vienuoliai turėjo nulieti dėžutę Švč. Sakramentui ir kielikus, o jeigu šių liturginių indų jiems netrūksta, tai iš paaukoto sidabro privalėjo padaryti ir ant pagrindinio altoriaus virš Chodkevičių kriptos pastatyti krucifiksą. Ji įpareigojo vyrą toliau rūpintis Nesvyžiaus, Kretingos, Bychavo ir Kražių vienuolynais. Taip pat paprašė atsiskaityti su visais tarnais, pasirūpinti jų oria senatve, o iki gyvenimo pabaigos ją lydėjusioms kambarinėms užrašė brangius savo rūbus.

Nujausdama artėjančią mirtį, Sofija su dukra Ona Scholastika iš Liachavičų 1619 m. gegužės 11 d. parvyko į Kretingą. Paprašiusi bernardinų aukoti šv. Mišias, 1619 m. gegužės 18 d., ankstyvą šeštadienio rytą, ji atvyko į bažnyčią, priėmė šv. Komuniją, Ligonių patepimo sakramentą ir tą patį rytą, šalia esant vyrui Jonui Karoliui, nepilnametei dukrai Onai Scholastikai, vienuolyno gvardijonui Albertui Opatauskiui, keliems kunigams, vienuoliams ir namiškiams, mirė. Atsisveikinimas su velione užtruko pusantro mėnesio.

Dukters Onos Scholastikos Chodkevičiūtės-Sapiegienės portretinė herma (pagal dailėtyrininką Klemensą Čerbulėną). Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios pagrindinės durys. Fot. Julius Kanarskas. 2009 m.

Balzamuotas kūnas buvo pašarvotas puošniame sarkofage, ant kurio dangčio iškalta epitafija priminė velionės pagrindinius biografijos faktus. 1619 m. liepos 4 d. sarkofagas su palaikais buvo perkeltas į bernardinų bažnyčioje esančią šeimos kriptą. Per laidotuves pamokslą sakė garsus Lietuvos bernardinų pamokslininkas Andrejus Grondskis, kuris vėliau jį išspausdino jėzuitų spaustuvėje Vilniuje.

Vyriausias Sofijos ir Jono Karolio vaikas – sūnus gimė 1598 m. ir prosenelio garbei buvo pakrikštytas Jeronimu. Be to, per krikštą gavo ir antrąjį – Krizostomo vardą. Dailėtyrininkas Klemensas Čerbulėnas teigia, kad Jeronimas Krizostomas anksti susidomėjo bernardinų gyvenimu ir netgi nešiojo vienuolio abitą. Jis mirė 1613 m. liepos 2 d. motinos dvare Cimkavičuose, nesulaukęs 15 metų. Balzamuotas kūnas sarkofage buvo parvežtas į Kretingą ir 1614 m. kovo 18 d. palaidotas šeimos kriptoje. Ant sarkofago tėvų rūpesčiu iškalta lotyniška epitafija skelbė: „Jeronimui Krizostomui Chodkevičiui Jonas Karolis Chodkevičius, Šklovo, Muišės ir Bychavo grafas, vyriausiasis Žemaitijos seniūnas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyriausiasis kariuomenės vadas, Livonijos valdytojas, ir Sofija Mieleckaitė, abu nepaprastai liūdintys tėvai, savo brangiausiam sūnui, 14 metų, 11 mėnesių, 13 dienų, 12 valandų ir 30 minučių jaunuoliui, pasitraukusiam iš gyvųjų 1613 Išganymo metais, Švenčiausiosios Mergelės Marijos Apsilankymo dieną, pastatė šį paminklą, idant palaimingai miegotų Kristuje.“

Jono Karolio Chodkevičiaus žentas Jonas Stanislovas Sapiega. Nežinomas dailininkas. 1709 m. Vavelio karališkoji pilis (Krokuva)

Antrasis vaikas – vienintelė dukra Ona Scholastika, gimė 1604 m. Kaip ir vyresnysis brolis, augo auklėjama dievobaimingos motinos ir vienuolių. 1620 m. rugsėjį ištekėjo už vienos įtakingiausių to meto Lietuvoje kunigaikščių Sapiegų giminės atstovo, Slonimo seniūno ir Lietuvos didžiojo maršalkos Jono Stanislovo Sapiegos (1589–1635). Netrukus jauna šeima susilaukė sūnaus, senelio garbei pakrikštyto Karoliu. Mirus tėvui, Ona Scholastika paveldėjo didžiules jo valdas, kurias 1622 m. gegužės 2 d. užrašė vyrui. Tėvo brolis, Trakų vaivada Aleksandras Chodkevičius († 1626 m.) ir Berastavicos linijai atstovaujantis antros eilės pusbrolis, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės arklininkas Kristupas Chodkevičius († 1652 m.) šį veiksmą užprotestavo ir bandė valdas išsaugoti Chodkevičių giminei. Tačiau 1625 m. vasario 18 d. Varšuvoje posėdžiavęs seimas pripažino, kad valdos kunigaikščiams Sapiegoms užrašytos teisėtai, nepažeidžiant įstatymų. Pasibaigus ginčams dėl turto, 1625 m. kovo 10 d. Ona Scholastika Varšuvoje mirė. Vyskupas Motiejus Kazimieras Valančius nurodo, kad ji buvusi palaidota Chodkevičių šeimos kriptoje Kretingoje. Tačiau čia jos karsto nėra. Todėl manoma, kad velionė amžinam poilsiui atgulė Varšuvoje. Prabėgus 4 metams paskui motiną amžinybėn iškeliavo ir vienintelis jos sūnus Karolis Sapiega († 1629 m.).

Jaunėlis Jono Karolio ir Sofijos sūnus gimė 1605 m. rugsėjo 8 d., tėvams karo su Švedijos karalyste metu būnant Livonijoje. Senelio garbei jis buvo pakrikštytas Jonu, o taip pat gavo antrąjį – Kazimiero krikšto vardą. Tačiau netrukus kūdikis mirė. Jo kūną tėvai parvežė į Kretingą ir palaidojo kaimo kapinėse stovėjusioje medinėje bažnyčioje, o ant sarkofago užrašė: „Jonui Kazimierui, 4 valandų kūdikėliui ir tiek pat krikščioniui, savo sūnui, gimusiam 1605 nuo Švenčiausios Mergelės gimimo ir tais pačiais mirusiam, šį kapą su ašaromis pastatė susisieloję tėvai – grafai Jonas Karolis Chodkevičius ir Sofija Mieleckaitė.“ Kitapus Akmenos upės iškilus mūrinei bernardinų bažnyčiai, sarkofagas buvo perkeltas į joje įrengtą šeimos kriptą.

Sūnaus Jono Kazimiero Chodkevičiaus portretinė herma (pagal dailėtyrininkę Mariją Matušakaitę). Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios pagrindinės durys. Fot. Jolanta Klietkutė, 2019 m.

Netekęs abiejų sūnų ir žmonos, siekdamas pratęsti Bychavo šakos vyriškąją liniją, Jonas Karolis 1620 m. lapkričio 28 d. Jaroslave (Lenkija) vedė 30-čia metų jaunesnę Oną Aloizę Ostrogiškę. Jaunoji gimė 1600 m. rusėnų kunigaikščio, Voluinės vaivados Aleksandro Ostrogiškio (1570–1603) ir lenkų didikės Onos Kostkos (1575–1635) šeimoje. Anksti netekusi stačiatikio tėvo, mergaitė augo auklėjama katalikės motinos ir mokytojų jėzuitų.

Antroji Jono Karolio santuoka truko labai trumpai. Prabėgus šiek tiek daugiau kaip pusmečiui, 1621 m. liepą jis išvyko į paskutinįjį savo karo žygį ir, vadovaudamas jungtinei Abiejų Tautų Respublikos ir Zaporožės kazokų kariuomenei žūtbūtiniame mūšyje su Osmanų imperatoriaus Osmano II atsivestais pulkais, rugsėjo 24 d. mirė Chotyno tvirtovėje.

Jam mirus, našlė taip pat pareiškė pretenzijas į dalį velionio vyro turtų. Tačiau podukrai Onai Scholastikai Sapiegienei paveldėtas tėvo valdas užrašius savo vyrui, tarp jų prasidėjo nesantaika. Dėl to Ona Aloizė atsisakė vykdyti paskutinę didžiojo etmono valią būti palaidotam Kretingoje greta pirmosios žmonos bei vaikų ir iš Podolės Kameneco katalikų katedros, į kurią iš Chotyno pilies 1621 m. spalio 14 d. buvo perkeltas didžiojo etmono kūnas, sarkofagą su vyro palaikais parsivežė į savo tėvoniją ir 1622 m. lapkričio 16 d. iškilmingai palaidojo Ostrogo parapinėje katalikų bažnyčioje.

Jaunai ir turtingai našlei savo ranką siūlė daugelis didikų, tačiau kunigaikštytė prisiekė daugiau nebetekėti. Likusį savo gyvenimą ji pašventė Katalikų Bažnyčiai, pastoracinei, labdaringai ir karitatyvinei veiklai. Gyveno asketiškai, daug laiko skirdama meditacijai ir maldai. Ostroge 1624 m. pastatė jėzuitų bažnyčią ir kolegiją, prie kurios atidarė bendrabutį ir išlaikė jame gyvenančius neturtingus mokinius. Jos lėšomis Ostroge taip pat iškilo ligonių prieglauda ir vargšų globos namai. Naujai pastatytoje jėzuitų Švč. Dievo Motinos bažnyčioje įrengė šeimos kriptą, į kurią 1627 m. iš parapinės bažnyčios perkėlė sarkofagą su vyro Jono Karolio Chodkevičiaus palaikais.

Jonas Karolis Chodkevičius atsisveikina su žmona Ona Aloize išvykdamas į Chotyno mūšį. Dail. Juozapas Oleškevičius. 1808 m. Galeria Malarstwa Polskiego

Mirus motinai, 1636 m. Ona Aloizė paveldėjo 153 kaimus, 16 miestų ir trečdalį Jaroslavo miesto. Ji rūpinosi naujų valdų gerove, statė katalikų bažnyčias, vienuolynus ir mokyklas, unitams perdavė Turovo stačiatikių bažnyčią. Katalikybės protegavimas kėlė Onos Aloizės valdose daugumą sudariusių stačiatikių, ypač dvasininkijos, nepasitenkinimą. Neramumai paaštrėjo po to, kai ji unitų bažnyčioje pagal katalikų apeigas 1636 m. perlaidojo iš stačiatikių cerkvės pervežtus tėvo Aleksandro Ostrogiškio palaikus. Įsiplieskusioms riaušėms malšinti teko kviesti kariuomenę. Bajorų teismas daugelį maištininkų nuteisė mirtimi, tačiau įsikišus Onai Aloizei šios bausmės jie išvengė.

Prasidėjus promaskvietiškam Bogdano Chmielnickio kazokų sukilimui, Ona Aloizė 1648 m. pasitraukė į Krokuvą, o vėliau persikėlė pas gimines į Didžiojoje Lenkijoje esantį Racoto dvarą. Siekdama apsaugoti nuo išniekinimo vyro palaikus, išvykdama iš Ostrogo jo sarkofagą pervežė į Volchovo, o vėliau – į Krokuvos jėzuitų bažnyčią. Sukilimui nurimus, siuntė lėšų kazokų sudegintai Ostrogo jėzuitų kolegijai atstatyti. 1653 m. sudarytame testamente daug pinigų ir turto paaukojo jėzuitų vienuolynams ir kolegijoms išlaikyti, o visus savo turėtus brangakmenius ir kitas asmenines vertybes dovanojo Ostrogo jėzuitų bažnyčiai.

Ona Aloizė mirė 1654 m. sausio 27 d. Racote, o palaidota buvo greta vyro Krokuvos jėzuitų Šv. Motiejaus bažnyčios požemiuose. Jėzuitai ir katalikų dvasininkija nepamiršo savo globėjos ir katalikybės gynėjos, laikė ją sektinu pavyzdžiu ir šventu žmogumi, jos garbei skyrė šlovinančius kūrinius ir panegirikas. Pasibaigus Šiaurės karui, jėzuitai abu sarkofagus su sutuoktinių palaikais pagaliau parvežė atgal į Ostrogą ir 1722 m. lapkričio 22 d. iškilmingai perlaidojo Švč. Dievo Motinos bažnyčioje įrengtoje naujoje kriptoje, kurią patikimai užmūrijo saugodami mirusiuosius nuo galimo maskvėnų ir kazokų išniekinimo. Vis dėlto carinės Rusijos valdžiai jėzuitų vienuolyną panaikinus ir 1875 m. bažnyčią nugriovus, kapo vieta liko pamiršta.

Likimas taip jau lėmė, kad nei Jonui Karoliui, nei jo broliui Aleksandrui, anksti amžinybėn iškeliavus jų sūnums Jeronimui Krizostomui, Jonui Kazimierui ir Felicijonui, nepavyko pratęsti grafų Chodkevičių giminės Bychavo šakos, palikusios ryškų pėdsaką Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijoje. Nelikus vyriškos linijos palikuonių, ši Chodkevičių giminės šaka 1621–1626 m. nutrūko.

Julius KANARSKAS

Kretingos muziejus


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas