|
|
|
„Atpildas“ už tai, kad tėvų namuose veikė bunkeris
Kretingiškės 88-erių Elvyros Žiliūtės gyvenimas pokariu priminė tikrą pragarą žemėje: jos tėvų namuose, miškų apsuptame Mikoliškių kaimo vienkiemyje, po grindimis buvo įrengtas Kardo rinktinės partizanų štabo bunkeris, kuriame lankydavosi ir šios rinktinės vadas Juozas Jucys, slapyvarde Margis. Aptikus bunkerį, prasidėjo E. Žiliūtės ir jos šeimos slapstymosi, vargo ir kančios metas. Slėptuvė atsirado apsigyvenus patėviui „Mūsų sodyba buvo labai graži, kol gyvas buvo mano tėvas Izidorius Žilius. Jis buvo kaimo veterinaras, kaip pasakodavo, caro kariuomenėje ėjęs tarnybą Kaukaze. Turėjo visokių padargų, technikos, dirbo žemę – jos buvo 15 ha. Dirbo daug ir sunkiai, nes už paveldėtą turtą turėjo išmokėti dalis 5 giminaičiams. Mano šviesi vaikystė ir baigėsi sulig tėvo mirtimi 1943-aisiais: tuomet aš buvau 9-erių, o brolis 7-erių“, – aiškiai savo gyvenimo detales prisiminė ir dėstė E. Žiliūtė. Po 20-čia metų vyresnio savo vyro mirties Elvyros motina Stasė talkon į ūko darbus priprašė netoliese, pas ūkininką Kupšį už berną tarnavusį Vladą Šilgalį. Po kelerių metų jiedu susituokė, susilaukė dukters Virginos, kuri buvo 13-ka metų jaunesnė už Elvyrą. „Negalėčiau pasakyti, kada mūsų namuose atsirado bunkeris ir kaip jį iškasė – turbūt, naktimis, kai mes, vaikai, miegojome. Bet esant slėptuvę gerai žinojau – pro lauko duris reikėjo pereiti virtuvę ir kambarį, ji buvo įrengta po „prisėdnio“ – tamsaus koridoriaus – grindimis. Žinojau, kad ten yra partizanų štabas, mačiau visokių aparatų: spausdinimo mašinėlę, radijo siųstuvą, buvo gausu dokumentų – rinktinės archyvas, sienos laidais apraizgytos. Mūsų namuose nuolat būdavo žmonių: vieni išeidavo, kiti ateidavo, matydavau ir Margį – jis buvo ūkininkės Kupšienės, pas kurią tarnavo patėvis, brolis, bet bunkery nedažnai tepasilikdavo nakvoti“, – kalbėjo pašnekovė.
Motiną vadino štabo ponia Moteris sakė šiandien suprantanti, kad ir pati buvo tapusi savotiška partizanų ryšininke: ją išsiųsdavo stebėti aplinką tuomet, kai radijo ryšiu perduodavo žinias į Ameriką, o kartais įduodavo kam nors ką nors nunešti – nė neabejoja, kad tarp daiktų būdavo nešama ir žinia. „Niekas nieko nepasakojo, nemokė, bet nutuokiau, kas vyksta paslapčia ir kad reikia tylėti. Partizanai mamą, prisimenu, vadindavo štabo ponia“, – tikino ji. Tačiau 1948-ųjų liepos 18-ąją bunkeris jų namuose buvo aptiktas. „Matyt, kažkas įskundė. Atsimenu, Šilgalis buvo išėjęs į pievas, kur ganėsi arkliai – ketino parjoti raitas, nes reikėjo parvežti šieną. Mama virė pietus. Aš glėbyje nešiojau Virginą – jai tebuvo vos pusmetis. Tik staiga mūsų trobą apsupo, stribai pradėjo virsti vidun. Iškirto grindis prie „pečiaus“, gerojoj ir mergos troboj, galiausiai – „prisėdny“. Surado bunkerį, bet partizanų ten nebuvo. Nešė tempė jų daiktus – 2 metalines dėžes dokumentų, siųstuvą, spausdinimo mašinėlę, Vytį“, – dramatiškus įvykius atgamino E. Žiliūtė. Partizanų ieškojo stalčiuose Tuo metu, ji sakė, buvusi „alkieruj“, kai pro langą pamatė parjojant patėvį – šį stribai pastvėrė, nuvertė nuo arklio: „Pagriebė kaip velniai, partempė į trobą, neleido nė arklių parvaryti – šie laisvi gyliavo po svetimas pievas. Išsivežė Šilgalį ir mamą – patėvio daugiau nematėm, jį nuteisė 25-eriems metams. Mama grįžo po 3 dienų – visa sumušta, išsekusi. Ją tardė, liepė pasakyti partizanų pavardes. Labai išgyvenau, galvojau, išvarys ir nušaus miške“, – pasakojo moteris. Stribai, jos žodžiais, kiekvieną dieną naršė jų namus – vežė tempė maisto produktus, daiktus ir vis kartodavo: kiek čia daug naudos. „Ieškojo partizanų stalčiuose, skryniose, kamaroj, – skausmingai juokavo Elvyra. – Pardavę paršelius, tėvai slėpė pinigus Virginos lopšio dugne, tačiau stribai išvertė sesers guolį ir juos surado.“
Ji atsimena, kad dar nesyk motiną tardė – ši vis grįždavo sutalžyta, o sykį Kartenos tardytojui, kurį pravardžiavo Kirviu, liepė nuvežti du paršelius. Motina pradėjo slapstytis – išeidavo pas gimines, į mišką, jai palikusi mažąją sesę. Išgelbėjo „babos“ sumanumas E. Žiliūtė tvirtino, kad trejus-ketverius metus jie nebegyvenę savo namuose, vis slapstėsi, bijodami kalėjimo ar tremties. Jai taip pat kliuvę ne tik stribų smūgių, bet ir kartu su motina 2 savaites slapstytis miške, kęsti šaltį ir badą. „Nuolatos gyvenome baimėje. Sykį išėjau į patvartę parvesti avių, girdžiu – šūviai. Iš kažkur pripuolė stribai: kur eini, kas šaudo – ėmė tardyti ir trankė kumščiais: tu, bandite, dar nesakysi, kas šaudo“, – liejosi skaudūs vaikystės prisiminimai. Trise su broliu ir sesute dažnai slapstėsi pas „babą“ – taip vadino motinos motiną Emiliją Paulikienę. Buvo visam gyvenimui įsimintinos Sekminės, per kurias tradiciškai žmonės duris apkaišiodavo berželiais. „Anksti rytą bėgau beržų šakų į beržyną per pievą, reikėjo peršokti du griovius. Įšokau į kelią, žiūriu – nuo bažnyčios keliu pareina stribų būrys. Aš bėgt atgal, stok, šausiu – šaukė. Ir šovė dukart – kulkos prazvimbė pro pat ausis. Parbėgau ir plumpt į lovą, – šis įvykis įsirėžė pašnekovės atmintin. – Stribai atbėgo pas „babą“, ir vienas jų įsižiūrėjo, kad prie lovos – šlapi kaliošai. Tik švyst antklodę, mano kojos žolėmis apkibę. Kur bėgai – klausė. Drebu visa, o „baba“ ir sako – išėjo vaikas žolės triušiams, pamatė jus, išsigando ir bėgo. Stribai patikrino, įsitikino, kad tikrai turiu triušių, ir išėjo.“
Ženklas bėglėms – iškabinti vystyklai Kitąkart, prisimena, atbėgę Šateikių vaikai įspėjo, kad bėgtų, nes juos veš į Sibirą. „Išbėgom pas „babą“, o ten besanti motina. Buvo 1949-ųjų kovo mėnuo, abi lėkėm slėptis į mišką. Prigriebėm iš „babos“ dešros, duonos, pasiėmėm antklodę – miegodavome ant sausų paparčių krūvos. Vis grįždavom maisto. Buvom sutarę, kad duos ženklą: jei aplink nėra stribų, lauke ant virvės pakabins Virginos vystyklus. Sykį einant atgal į mišką mama buvo pasikišusi po pažastimi ryšulį su maistu. Tik žiūriu, ji – švyst ryšulį po egle, ir – į kojas, aš – iš paskos. Vos atgaudamos jėgas, plumpt – nukritom miško gilumoj. Sako – griovy gulėjo stribai, tik vėliau sužinojome, kad ten buvo partizanai“, – kalbėjo E. Žiliūtė. Tąkart jos kelias dienas nieko nevalgė, gėrė iš pelkės miške. Tačiau nebetverdamos iš bado, ėjo išmaldos pas svetimus žmones. Viena moteris paslapčia jas pavalgydino bulvėmis su rūgusiu pienu. Tąkart ryžosi grįžt į pamiškę – po egle atrado numestą maisto ryšulį. Tačiau baltų vystyklų vis nebuvo – pasirodė, kad mirė jų senelis ir „babai“ rūpėjo kiti dalykai. Abi slapstėsi miške tol, kol sužinojo, kad tąkart traukinys su tremtiniais jau išvažiavo. Aukomis rėmė altorių restauravimą E. Žiliūtė tai, kad neištrėmė jų, partizanų rėmėjų, į Sibirą, laiko Dievo apvaizdos ženklu. Dėl to, moteris sakė, visą gyvenimą esanti giliai tikinti. Ji – Kretingos bažnyčios geradarė: savo gausiomis aukomis ji rėmė visų 5 Kretingos bažnyčios altorių restauravimą, už ką jai padėkas įteikė Kretingos parapijos klebonai ir pranciškonų brolijos provincijolai. „Visą gyvenimą gyvenu kukliai, niekad nedrįsau pasipriešinti tėvams, nors ne visad sutikdavau su jų paliepimais, sprendimais. Anksti išėjau tarnauti: tarnavau pas Mikoliškių mokytoją Supranavičienę, ši mane buvo įdarbinusi ir mokyklos valytoja – gaudavau algą. Kai patėvis grįžo iš lagerio po Stalino mirties, aš išvykau į miestą: tarnavau pas mokytojus Rimkus, daktarę Jankauskienę – tvarkiau namus, prižiūrėjau vaikus. Labai geri žmonės buvo. Vėliau išvykau į Palangą ir visą amžių dirbau „Žuvėdros“ valgykloje: paauglystėje badavau, prastai valgiau, todėl norėjau atsivalgyti ir jaustis soti“, – pasirinkimo neslėpė pašnekovė. Buvo ištekėjusi už Povilo Kontrimo, tačiau santuoka įteisinta tik bažnyčioje, nes abu turėję butus, o, pagal to meto tvarką, sutuoktiniai vieno jų būtų turėję atsisakyti. Vaikų per 15 bendro gyvenimo metų nesusilaukė, tapo našle. Moteris sakė, kad tėvas vaikystėje siekė ją išleisti į mokslus, bet nespėjo – ji baigė vos 3 klases, tačiau pati susimoka mokesčius, daug skaito. Jos knygų lentynose – dauguma knygų istorine, partizanų tema, o kambario sienas puošia Vytauto Didžiojo, Lietuvos prezidentų portretai, jos tėvo Izidoriaus nuotrauka kariškio uniforma ir padėkos jai, kaip Kretingos bažnyčios geradarei.
|
|
