Poezijos skambesys nuo Airijos iki Australijos

Airijoje gyvenantis grupės „Nojus Live Music“ įkūrėjas, dainininkas, gitaristas Darius Mileris-Nojus – vienas renginių organizatorių, kurio pastangomis prasmingos eilės apjuosė pasaulį.

Pasaulinės poezijos dienos proga Airijos lietuvių kultūros asociacija kartu su visuomenine organizacija „Lyrikos vakarai“, „Nojus Live Music“ ir Airijos lietuvių bendruomene pristatė Pasaulio lietuvių virtualią poezijos kelionę. Renginį globojo Lietuvos Respublikos ambasada Airijoje ir Pasaulio lietuvių bendruomenė. Kovo 21-ąją – Pasaulinę poezijos dieną – 21-os šalies poetus, skaitovus ir atlikėjus internetinėse paskyrose stebėjo per 4 tūkst. žiūrovų.

Dalyvius ir žiūrovus eilėmis pasveikino šventės organizatoriai buvusi ilgametė Dublino lietuvių bendruomenės pirmininkė Rasa Kochanauskaitė-Raižienė ir Darius Mileris-Nojus. Tada kas kelias minutes keitėsi Lietuvos Vyriausybės atstovų, Lietuvos ambasadoriaus Airijoje J. E. Marijaus Gudyno, Lietuvos Respublikos Seimo narės Dalios Asanavičiūtės, Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkės Dalios Henke bei 25 dalyvių veidai.

Ištarto žodžio prasmė

Marcelijaus Martinaičio žodžiais „Poezija kalba tiems, kurie supranta daugiau, negu ji gali pasakyti“ , tad pagrindinės išgirstų eilių ir dainų temos apėmė tėvynės ilgesį, neužtikrintumą dėl rytojaus, jautrumą, viltį ir lietuvišką kuklumą. Štai keletas pavyzdžių. Jūratė Leonavičiūtė (Jungtinė Karalystė) sutapatina laiką su nuolat kintančia žmogaus egzistencija: „Į laiką, kurio nėra/Per amžinybės srovenimą/Supyliau save./Atėjau į žemę saulės taku/Čia save iš naujo renku./Po spindulį, pamažu/Statau savo gyvenimą.“ Jutta Noak (Vokietija), eilėraščiu „kūno izoliacija...“ priminė, kad tebegyvenam koronaviruso laiku, kai „užsitęsusi kūno izoliacija/lyg drykstantis audinys/laikinai apsigyvena/siuvimo mašinoje/nauji apdarai/priedanga kūnui dilgčioja akis/kaukė veidui trukdo/dygsniuoti žodžius.“ Valdo Kišūno (Airija) abejonės persipina su viltimi eilėse „Aš Tikiu“: „Švelnink prigimtį kur mindo/mano šviesų veido žvilgsnį,/Duok lašelį nusipraust,/Skirk minutę Tave garbint --- /Sutiksiu ką, jei bėgsiu šitaip greitai,/O ką pajausiu, jei klausiu vis – „kodėl.“

Svajūno Dačkevičiaus (JK) „Leisk dar svečiu pabūt“ posmai paaštrina viruso sukeltą gyvenimo laikinumo jausmą: „Užgęstančių daugėja/Išeinančių/Ir aš artėju laukiančiųjų sąraše./Leisk dar dangau nuskint akimirksnį,/prie laimės prisiglaust vogčia./Leisk dar svečiu pabūt./Taip gera žiūrėt į mylinčių ir mylimų akis.“ Sandra Avižienytė (JAV) bando ieškoti savęs „Troškimuose“: „Krūtinės plakimu giliu/Bijau suplėšyti ir sudaužyti krištolinę tylą./Pūšyno kvapo dūstančius plaučius,/Tarsi naujagimis pripildau tylą.“ Lina Stasytė (Graikija) pašviesina paletės spalvas mintimis, kad „Tiek daug telpa žmogaus širdyje,/net kai dienos atrodo per trumpos,/bet juk nueito kelio gale,/liks tik šis neaprėpiamas turtas...“ Ji turtą matuoja šypsena, draugyste, nuoširdumu, atvirumu ir gyvenimo patirtimi. Mindaugas Uselis iš Ispanijos baiminasi, kad „Eilėraščius nuplaus Lietus./Ir bangos išnešioti gali./Tik sielos popierius visus–/Kam juos man dovanoti?“ Tačiau skuba užtikrinti, kad „ Ir užrašai kaip perlai/Pabirs Tau į rankas.“ Ugnė Ramutė (Šveicarija) skaitė: „Aš ieškau jungties/Su kuo, tarp ko/Jau pamiršau./Iš savo savasties/Prieš amžinybę išėjau/Aš išeinu savęs ieškot už vandenyno.“ Ji Iš Pietų Amerikos sugrįžo į tėviškę. Mindaugas Valiukas iš Lietuvos apibūdina lietuviškąjį kuklumą: „Koks aš gražus/pagalvoja/Ir dar labiau parausta klevas.“

Iš tiesų, kokie gražūs lietuvių pasiekimai, bet esame kukli tauta, bandome rašyti, bet daugiausiai sau, nepakankamai garsiname Lietuvos vardą. Po pasaulį išsisklaidę tautiečiai, lyg pabirę gintarai, trokšta būti glaudesnė tėvynės dalis. Todėl šiandien turime kelti klausimus, kodėl jauniausio renginio skaitovo Ryčio Chodosevičiaus šeima gyvena ir dirba Latvijai? Kodėl jis negali skaityti Salomėjos Nėries eilių Lietuvoje? Kodėl Lietuvos nacionalinio teatro aktorė Edita Šakalytė, puikiausiai sugebanti perteikti išeivės Liūnės Sutemos eiles Lietuvos radijo ir televizijos laidose, jau 20 metų gyvena Prancūzijoje? Kodėl šitaip dievinanti poeziją, ji turi dėti dideles pastangas, kad svetur „išlaikytų savo braižą ir jį pateiktų įvairiapusiškai ir šiuolaikiškai“? Kodėl rašytoja ir žurnalistė Jolanta Ona Vitkutė devintus metus darbuojasi Meksikoje? Kodėl filosofijos mokslų daktarė ir dėstytoja Sandra Petrauskaitė-Pabst dalina savo mintis dėl Vokietijos? Svarbiausia, kodėl didelės išeivijos patirties turintiems mokslininkams nesudaromos tinkamos sąlygos gyventi ir dirbti Lietuvoje, giliai ir nuosekliai išnagrinėjant emigracijos priežastis?

Viltingai laukiame dienos, kai bus atsakyta į daugėjančius klausimus, o šiandien ir toliau didžiuokimės gimtąja kalba ištarto žodžio galia, apglėbiančia visus kraštus nuo Airijos iki Australijos!

--- „Lyrikos vakarai“ Dubline Airijoje vyksta jau 12 metų, suburdami ir suvienydami atlikėjus, poetus, skaitovus, menininkus. Prasidėjus pandemijai, Dariaus Milerio-Nojaus iniciatyva, „Lyrikos vakarai“ persikėlė į virtualią erdvę.

Dr. Gražina PRANAUSKIENĖ

Australija

• Rašyti komentarą (1)