Ar įsivaizduojate Velykas be margučių?

– Vieną už kitą gražesnių margučių prisižiūriu Kretingos muziejuje, kur dirbu, o pati namuose dažau paprastai, su svogūnų lukštais. Anksčiau stengdavausi įmantriau, dabar daugiau leidžiu pasireikšti jaunimui. Išmokyta kitos močiutės, Stanislavos Vizgaudienės, vašku įspūdingai margina mano anūkė Vismantė. Apskritai, žmonės kiaušinius margina pasižiūrėję į gamtą – paukščių kiaušiniai juk taip pat būna pamarginti.

– Neįsivaizduoju, kad ant Velykų stalo nebūtų margučių. Aš kiaušinius dažau kaip daugelis – su svogūnų lukštais, tik juos atskiriu: čia – mėlynųjų svogūnų lukštai, čia – rudųjų. Kiaušiniai tuomet išeina kitokių spalvų. Cheminių dažų niekada nenaudoju, o ir nenoriu. Vyras Edvardas į šį procesą nesikiša, jis mieliau tapo paveikslus. Tiesa, anksčiau, kai anūkai dar buvo maži, ant kiaušinių išpiešdavo po zuikį. Dabar jiems po 18–20 metų, seneliui stengtis nebereikia.

– Puikiai įsivaizduoju! Mat virtų kiaušinių aš nemėgstu. Paradoksas, bet čia irgi yra „kaltos“ Velykos: kažkada vaikystėje per daug jų suvalgiau, nebenoriu lig šiol. Prisimenu, mama kiaušinius mus mokė marginti vašku. Tai būdavo smagus Didžiojo šeštadienio ritualas. Margučiai ant Velykų stalo man yra puošmena, be to, tęsiama sena tradicija. Kai grįžtu pas tėvus, nudažyti margučiai akį džiugina.

– Koks šventinis stalas būtų be šio svarbaus simbolio? Marginti kiaušinius – vadinasi, tęsti tradiciją. Mūsų šeimoje tuo pasirūpina žmona Lolita – ji dažo ir svogūnų lukštais, ir mėlynųjų kopūstų lapais. Tiesą sakant, ir aš kartą esu bandęs – kai 2011 metais, laimėjęs rezidentūros stipendiją, mėnesį gyvenau Vokietijoje. Kaip tik pasitaikė Velykos, kurioms ruošėmės su kitų šalių menininkais – tuomet ant kiaušinių markeriu piešiau portretus.

Kalbino Audronė GRIEŽIENĖ