|
|
|
Šaučikiai. Kaimas, kurio gyventojus išskyrė sovietmečio reformos
Šiandien Šaučikiais vadinamos dvi viena šalia kitos Kretingos ir Skuodo savivaldybėse esančios gyvenvietės, kurios dar prieš 75-erius metus sudarė vieną kaimą. Vietovardis – pagal pirmąjį naujakurį Šaučikiai pirmąkart paminėti 1568 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto Plungės valdos žemėlapyje. Manoma, kad vietovardis kilo iš pirmojo naujakurio Šaučikio vardo. Po Valakų reformos kaimui priklausė apie 872 ha žemės, kuri ribojosi su Šaukliais, Nerėpais, Erlėnais, Juodupėnais ir Ermonaičiais (dab. Palšiai ir Šatraminiai), o šiaurės rytinis kampas – su Kulaliais. Kuriantis gatviniam kaimui, visos sodybos buvo statomos vakarinėje žemių dalyje, abipus apie 1,5 km ilgio gatvės, kuria ėjo senasis vieškelis iš Salantų į Mosėdį. Abipus sodybų plytėjo ariami laukai, o už jų, kaimo pakraščiuose, – bendrosios ganyklos, pievos ir miškai. 1646 m. kaimas priklausė Salantų dvarui, o jį padalinus 1675 m. atiteko Grūšlaukės dvarui. Nuo 1750 m. čia buvo 22–23 kiemai, kuriuose 1821 ir 1843 m. gyveno 177 katalikai, priklausantys Salantų parapijai. 1845 m. sudarytame sąraše išvardinti 92 vyrai ir 109 moterys – Alksnių, Anužių, Bagdonų, Bėrontų, Bružų, Dronsučių (Drąsučių), Einikių, Golauskių, Kniūkštų, Kubilių, Kvasų, Laukių, Leknių, Petrauskų, Petručių, Pilipavičių, Razmų, Stanių, Stonkų, Šorių, Vaicekauskų, Valančių, Vamrių, Vičių, Zaburų ir Žutų šeimynos. Jos dirbo iš dvaro išsinuomotą žemę, už kurią mokėjo činšą, o Pesčių palivarke ėjo lažą ir atliko kitas baudžiavines prievoles. Viso kaimo galvijų bandas piemenys ganė bendrosiose ganyklose ir miške, o po šienapjūtės atžėlus atolui – ir pievose. Kaimo miške žemdirbiai ruošė sau malkas ir medieną trobesiams remontuoti, o naujoms statyboms medienos pasigaminti gaudavo Salantų dvaro miško valdoje.
Augant žemės ūkio produkcijos paklausai ir daugėjant žemdirbyste besiverčiančių gyventojų, imta įsisavinti už dirbamos žemės sklypų buvusią bendro naudojimo žemę. Taip pietvakarinėje dalyje buvusiose ganyklose atsirado vienkieminė nausėdija, taip pat vadinta Šaučikiais. Centrine kaimo dalimi ganyklų žeme XIX a. pirmoje pusėje rusai nutiesė dabartinį vieškelio Salantai–Mosėdis ruožą, kuris aplenkė gyvenvietę. 1861 m., pradėjus vykdyti pobaudžiavinę administracinę ir žemės reformas, iš baudžiavos paleisti valstiečiai buvo priskirti Grūšlaukės valsčiui ir gavo teisę išsipirkti iki tol dirbtą dvaro žemę. Po reformų kaime tebebuvo 23 katalikų kiemai, kuriuose 1866 m. gyveno 186 katalikai. 20 sodybų tebestovėjo centrinėje kaimo dalyje abipus pagrindinės gatvės, o trys vienkieminiai ūkiai buvo išsimėtę ganyklose netoli Erlos. 1880 m., pakoregavus valsčių ribas, kaimas buvo priskirtas įkurtam Salantų valsčiui. Skirtingai nuo kitų gyvenviečių, pobaudžiavinė žemės reforma ryškesnio poveikio Šaučikių augimui neturėjo. Per porą dešimtmečių kaime atsirado tik du naujakurių ūkiai. Tad 1895 m. čia buvo 25 sodybos, kuriose 1902 m. gyveno 199 valstiečiai: 6 – vienkiemiuose, o kiti – gyvenvietėje. Reformos metu Šaučikiai neteko ties naujojo vieškelio vingiu buvusių ganyklų žemių, kurios buvo prijungtos prie Erlėnų. Jose kūrėsi trobelninkais vadinti bežemiai valstiečiai, savo gyvenvietę neoficialiai ėmę vadinti Vingeliais arba Vingine.
Raidą pakeitė karas ir sovietų okupacija Per pirmąjį Lietuvos gyvenamųjų vietovių surašymą Šaučikiuose 1923 m. buvo registruota 41 ūkis ir 316 gyventojų. Tarpukariu atidaryta pradžios mokykla, kurios vedėja nuo 1929 m. dirbo Tauragės mokytojų seminarijos auklėtinė Serapina Stanelytė, o vėliau – Agripina Barkauskienė. Lietuvos žemės reformos metu kaimas buvo išskaidytas į vienkieminius ūkius, o pusketvirto šimto meto buvusį valakinį išplanavimą bepriminė tik išlikę vietovardžiai. Senojoje gyvenvietėje po reformos liko 16 sodybų, stovėjusių abipus gatvės. Jas iš visų pusių supo ariamos žemės laukai, kurių kiekvienas turėjo pavadinimą. Į rytus driekėsi Užjaujai bei Naudaržiai, o už vieškelio – Užkasiniai. Vakaruose plytėjo didžiausias, 50 ha dydžio laukas, vadintas Užuličiais. Toliau, aukštumos pakraštyje palei Erlos slėnį, kalvotoje ir akmenuotoje vietovėje, driekėsi Kalnijos, už kurių aplink kaimo kapines tęsėsi Pakapiai, o dar toliau į pietus – Palankiai. Pietinėje kaimo dalyje prie senojo vieškelio buvo Radiškių, o ties šiauriniu gyvenvietės pakraščiu – Paganyklių laukas, nuo kurio į šiaurę, prie Šauklių ribos, plytėjo Čiužiai – mažais ir siaurais rėželiais suskirstyta ariama žemė. Už ariamų sklypų buvusi pievų ir ganyklų žemė. Į vakarus nuo Užuličių link Erlos leidosi Velėnijos pievos ir durpynai, siekę šlapiame upės slėnyje išsidriekusias pievas, vadinamas Erlomis. Į vakarus nuo Čiužių buvo Dumblių pievos, iš kurių vakarine kaimo dalimi Erlos link tekėjo net karščiausiomis vasaromis neišdžiūstantis Kulupis, įtekantis į slėnyje iškastą griovį. Rytų pusėje arčiausiai gyvenvietės buvusi Žydaplokio pieva. Šiaurės rytinėje kaimo dalyje plytėjusios pievos ir jose suartas laukas vadinti Goldinga. Į pietus nuo jos, vieškelio į Mosėdį dešinėje pusėje, buvusi Gaidinės ganykla ir pieva esą taip pavadintos todėl, kad sykį čia apvirto vieškeliu važiavęs prekybininkas žydas, vežęs pilną vežimą gaidžių, išsilaksčiusių apylinkėje. Šiandien šiuo vardu vadinamas miškelis, užaugęs pievų pakraštyje prie Erlos upės. Tarp vieškelio ir rytiniu kaimo pakraščiu tekančios Erlos tęsėsi Laibės ir Lemberkės pievos. Į šiaurę nuo Laibės buvusią pievą dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą nedideliais sklypais, kuriuos žemaičiai vadina „klociais“, pasidalino ir susiarė mažažemiai valstiečiai, pasistatę juose trobesius. Dėl to ši kaimo dalis, kurioje gyveno 6 šeimos, vadinta Klociais. Tiek pat kiemų turėjo ir į pietus nuo Laibės po karo įsikūrusi nausėdija, kurią naujakuriai pavadino senuoju pievos vardu Lemberke. Dar viena sodyba nuo seno stovėjo prie pat vieškelio. Pasakojama, kad jos troba seniau buvusi dažyta raudonais dažais, todėl vienkiemis pavadintas Raudone.
Antrasis pasaulinis karas ir jį lydėjusi sovietų okupacija labai pakeitė kaimo tolesnę raidą. Prasidėjus partizaniniam judėjimui, apylinkės miškuose būrėsi partizanai, kurių gretas papildė ir Šaučikių kaimo vyrai. Vieni jų žuvo, kiti, patekę į sovietų saugumo rankas, ilgus metus kalėjo lageriuose. Ilgiausiai okupaciniam režimui priešinosi Kazimieras Drąsutis-Paliūnas, kuriam 1999 m. pripažintas Kario savanorio statusas. Jis su bendražygiu Antanu Razmumi tapo paskutiniaisiais ginkluotoje kovoje žuvusiais Žemaičių apygardos Kardo rinktinės partizanais, kurie 1953 m. birželio 12 d. Šaučikiuose pateko į SSRS Vidaus reikalų ministerijos vidaus apsaugos būrio kareivių pasalą. Dalis – Skuodo, dalis – Kretingos rajonams Kaimas neišvengė okupacinės sovietų valdžios organizuotų tremčių į Sibirą. Iš Šaučikių 1948–1952 m. buvo išvežta mažiausiai 6 šeimos, kurias sudarė 20 žmonių. Viena pirmųjų 1948 m. sausio 3 d. ištremta partizano K. Drąsučio-Paliūno šeima: motina Barbora, seserys Birutė ir Janina, žmona Eufrozina su dukrele Irena. Jos atsidūrė Tomsko srityje, kurioje išbuvo iki 1957 m., o žmona su dukrele į Lietuvą sugrįžo tik 1960 metais. Kiti tremtiniai pateko į Krasnojarsko kraštą. Per didžiausiąjį trėmimą 1948 m. gegužės 22 d. į Kemžos rajoną buvo išvežtos seserys Stasė ir Milda Barkaitės, Kotryna Laukienė, Barbora ir Steponas Tamošauskai su dukra Janina, 1949 m. Bolšaja Murtos rajone atsidūrė Barbora Butkienė, Nastė Bernienė, seserys Stasė ir Marta Liaučiūtės, 1951 m. į Krasnojarską ištremta Bronislava Pilibaitienė su dukra Brone, o 1952 m. į Askizo rajoną – Petronėlė Kniūkštienė su vaikais Stefa ir Antanu. Tremtyje mirė B. Butkienė, o kitiems tremtiniams sugrįžti Lietuvon buvo leista 1955–1958 metais.
Vykstant administracinio-teritorinio valdymo pertvarkai, 1950 m. Šaučikiai tapo Salantų rajono Šauklių apylinkės dalimi, o 1954 m. buvo prijungti prie Erlėnų apylinkės. Salantų rajoną 1959 m. panaikinus, kaimas buvo padalintas: šiaurinė dalis – apie 506 ha – prijungta prie Skuodo rajono Mosėdžio apylinkės, o pietinė dalis, kuriai šiandien priklauso 288,73 ha žemės, liko prie Kretingos rajono prijungtoje Erlėnų apylinkėje. Po pokario metais patirtų netekčių, 1959 m. Šaučikiuose buvo 205 gyventojai, iš kurių 103 gyveno Skuodo, o 102 – Kretingos rajone. Prasidėjus kolūkinių gyvenviečių kūrimui ir vienkieminių kaimų naikinimui, 1964 m. iš Šaučikių į Erlėnus iškelta pradinė mokykla, o, įsibėgėjant melioracijai, kolūkinių laukų plėtrai ir vienkieminių sodybų griovimui, Šaučikiai ėmė nykti. 1970 m. šiaurinėje kaimo dalyje gyveno 75, pietinėje – 91 gyventojas, o po keturių dešimtmečių, 2011 m., buvo registruota atitinkamai 7 ir 19 žmonių. Sovietmečiu visa kaimo žemė ir dalis nekilnojamojo ūkininkų turto buvo paversta kolektyvine arba valstybine nuosavybe. Žeme ir nusavintais pastatais ilgą laiko tarpą Skuodo rajone disponavo „Aušros“, o Kretingos rajone – „Alkos“ kolūkiai. Tuo tarpu rytiniame pakraštyje ties Nerėpais augantis Šaučikinės miškas tapo valstybės nuosavybe ir atsidūrė už Šaučikių kaimų ribų. Iširus kolūkiams, Skuodo rajone esančioje kaimo dalyje 1992 m. buvo įkurta Šaučikių žemės ūkio bendrovė, o Kretingos rajone esantis kaimas tapo Erlėnų žemės ūkio bendrovės dalimi. Žemės reformos metu sugrąžinus nekilnojamąjį turtą buvusiems savininkams ar paveldėtojams likęs bendruomeninis turtas buvo išparduotas, abi bendrovės likviduotos.
Prieš penketą metų šiaurinėje kaimo dalyje stovėjo 10, o pietinėje – 6 sodybos. Rytinė ir vakarinė kaimo dalys, kuriomis teka iš dviejų pusių Šaučikius juosianti Erlos upė, nuo 1992 m. patenka į valstybės saugomą teritoriją – Salantų regioninį parką, saugantį Erlos senslėnį ir jo apylinkių kraštovaizdį, gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo objektus. Praeitį mena kapinės Šiandien kaimo praeitį mena dvejos nebeveikiančios kapinės. Seniausios yra vakarinėje kaimo dalyje, Erlos upės dešiniojo kranto aukštumos pakraštyje, įrengtos dar XVI a., kuriantis kaimui. Jos stačiakampio plano, iki 28 m ilgio ir 17 m pločio, apjuostos krautų akmenų pylimu. Kapinėse laidoti kaimo gyventojai, tarp kurių daug buvo XVI a. viduryje ir 1709–1711 m. siautėjusio maro epidemijų aukų. Dėl to jas imta vadinti Marų kapais, Markapiais, Maro kapeliais arba tiesiog – Kapeliais (žem. Kapālē). Kaimų kapines Žemaičių vyskupijoje XVIII a. pabaigoje uždarius ir pradėjus mirusiuosius laidoti parapijos kapinėse, iki XX a. 2-jo deš. pabaigos jose kaimo gyventojai retsykiais be kunigo laidojo savižudžius, skenduolius, mirusius nekrikštytus kūdikius. Mirusiesiems atminti nuo seno buvo statomi ir atnaujinami keli monumentalūs kryžiai. Šiaurinėje kapinių dalyje seniau tryško šaltinis, kuriam gyventojai priskyrė stebuklingą galią, naudojo jo vandenį žaizdoms nuplauti ir gydyti. Prie šaltinio jie pastatė medinę koplytėlę su Švč. Mergelės Marijos skulptūra, prie kurios rinkdavosi per Gegužines pamaldas šlovinti Švč. Marijos Dievo Motinos ir pagerbti mirusių protėvių. Numelioravus aplinkinius laukus, šaltinis išdžiūvo, o sovietmečiu neprižiūrimi senieji kryžiai ir koplytėlė sunyko. Tik 1932 m. statytas kryžius dar ilgai saugojo čia palaidotųjų atminimą, bet ir jis, neatlaikęs laiko išbandymų ir audrų, prieš kelis metus nuvirto. Šiandien apleistąsias kapines dar mena šio šimtmečio pradžioje pastatytas monumentalus kryžius, šaltinį ženklina akmenų grindinėlis, o koplytėlės vietoje belikęs tik palaidų akmenų pamatas. Kitos kapinės yra priešingame kaimo pakraštyje, Šaučikinės miško pietinėje dalyje. Manoma, kad jose XIX a.–XX a. 2-ame deš. laidoti Šaučikių kaimo rytinės dalies (Klocių) ir šalia buvusio Nerėpų užusienio savižudžiai, nekrikštyti kūdikiai, o daugiausia – epideminių ligų, tarp jų 1917–1920 m. siautusių šiltinės ir ispaniškojo gripo aukos. Kapinės – kvadratinio plano, 19x19 m dydžio, apjuostos po 1920-ųjų iškastu grioviu. Mirusiųjų ramybę saugojęs kryžius iki mūsų dienų neišliko. Už šių kapinių Erlos pakrantės aukštumose apie 20 ha plote Šaučikinės miške stūkso paslaptingos apsamanojusios akmenų krūsnys, taip pat pylimai, kurie vietomis jungiasi vienas su kitu sudarydami aptvarus. Tai – senovės žemdirbystės vieta, kuri mena XVII–XVIII a. naujakurių pastangas įsisavinti rieduliais nusėtą žemę ir ženklina įdirbtų laukų sklypus, kurie, nepaisant visų įdėtų pastangų, vėliau buvo apleisti.
Julius KANARSKAS
Istorikas
|
|
