|
|
|
Kretingos dvarininkai Zubovai
Prieš 215 metų Kretinga atiteko Rusijos imperijos didikų Zubovų giminei, tuo metu viešpatavusiai šiaurės Lietuvoje ir Kuršo gubernijoje. Keturios grafų Zubovų kartos Kretingos dvarą valdė 68 metus, kol valda perėjo vėliau ją garsinusiems Tiškevičiams. Rusijos didikai Zubovai savo protėviu laiko XIII a. gyvenusį Amragatą, kuris buvo Vladimiro kunigaikštystės baskakas – Aukso Ordos chano vietininkas. Manoma, kad tai buvęs Volgos bulgarų kunigaikštis, radęs prieglobstį Vladimire. Vienas iš septintos kartos jo palikuonių Nikita Širiajus turėjo Zubo pravardę, pagal kurią jo sūnūs gavo Zubovų pavardę. Maskvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ši giminė iškilo XVI a., kai jos atstovai pradėjo karjerą valstybinėje tarnyboje, o didžiausią politinę, karinę ir turtinę galią pasiekė XVIII a. pabaigoje. Lietuvoje pirmasis valdų įsigijo labiausiai giminę išgarsinęs grafas ir Šventosios Romos imperijos šviesusis kunigaikštis Platonas Zubovas (1767–1822). Tai buvo imperatorės Jekaterinos II favoritas, sparčiai kopęs karinės ir valstybinės tarnybos laiptais. Dar 1793 m. imperatorė jam dovanojo Šiaulių ekonomiją, kurios savininku jis tapo tik po poros metų – 1795 m. rugpjūčio 18 d., prijungus Lietuvą prie Rusijos imperijos. Imperatorei mirus, P. Zubovas 1797 m. prarado turėtą įtaką ir buvo priverstas pasitraukti iš tarnybos.
Todėl likusį gyvenimą daug dėmesio skyrė savo valdoms, ypač rūpinosi Šiaulių ekonomija, kurią administravo iš Joniškio dvaro. Plėsdamas Lietuvoje savo valdas, 1805 m. įsigijo Tauragės ir Ginkūnų dvarus, 1806 m. kovo 8 d. nupirko Kretingos, Grūšlaukės, Plungės dvarus ir Tarvydų kaimą, o 1811 m. – Raudonės pilį. Jis buvo geras ūkininkas, pelningai vertęsis gyvulininkyste ir grūdininkyste. Dvaruose steigė žirgynus, kuriuose augino veislinius žirgus ir darbinius arklius. Mirus 1804 m. broliui Valerijonui, paveldėjo Kuršo gubernijoje buvusias jo valdas su Rundalės pilimi. Ją po 1813 m. rekonstravo ir perkėlė čia savo rezidenciją, kurioje 1822 m. balandžio 7 d. ir mirė. Kretinga buvo tik menka didžiulių kunigaikščio valdų dalelytė. Ją administravo P. Zubovo paskirtas vietininkas, o pats dvaro savininkas jame, manoma, nesilankė. Tiesa, senieji kretingiškiai yra kitos nuomonės. Pasak jų, parke tebėra senas akmens suolas, seniau vadintas Sostu, o šiandien labiau žinomas kaip Meilės akmuo, ant kurio sėdėdavusi rusų imperatorė Jekaterina su savo meilužiu P. Zubovu, atvykusi jo aplankyti. Deja, tai tik gražus padavimas, nes, kai kunigaikštis įsigijo Kretingą, ėjo jau dešimtosios imperatorės mirties metinės.
Iš P. Zubovo valdymo laikų dvare išliko 1816 m. statyta akmenų mūro tvora, skirianti sodybą nuo miestan vedančios gatvės. Tapęs Kretingos savininku, stačiatikis dvarininkas atsisakė katalikams bernardinams mokėti grafų Chodkevičių privilegijoje nustatytą iš valsčiaus dvaro gaunamos duoklės dalį. Todėl vienuolyno vadovybė 1809 m. padavė dvarą į Telšių žemės teismą, kuris 1815 m. pripažino, kad Chodkevičių privilegija neprarado galios ir įpareigojo dvarininką toliau vykdyti vienuolyno įkūrėjų priesakus. Nežiūrint kilusių nesutarimų, 1809 m. P. Zubovo nurodymu iš dvaro lėšų priešais bažnyčią buvo pastatyta medinė bernardinų mokykla. Vykstant P. Zubovo turto dalyboms, Kretingą administravo vyriausiojo brolio Nikolajaus sūnus ir karvedžio Aleksandro Suvorovo anūkas, tikrasis valstybės patarėjas Aleksandras Zubovas (1797–1875). Po dalybų Šiaulių ekonomija ir kiti dvarai 1827 m. atiteko broliui, generolui majorui, imperatoriaus rūmų kamerheriui Dmitrijui Zubovui (1764–1836). Šis gyveno Maskvoje, vasaromis mėgo lankytis Didždvaryje (Šiauliuose), o žiemas dažnai leisdavo Ginkūnų dvare, kurį pavertė ekonomijos centru. Be žemdirbystės, jis plėtojo gyvulininkystę ir augalininkystę, pradėjo auginti cukrinius runkelius, įvedė daugialaukę sistemą, vertėsi ir vynininkyste.
Nors Kretingą 1828 m. balandžio 20 d. D. Zubovas už 250 tūkst. sidabro rublių užstatė 9 metams Valažino ir Palangos grafui Mykolui Tiškevičiui, tačiau rūpinosi šios savo valdos ateitimi nurodydamas plėsti palivarkinę ūkio sistemą, t. y. atokesnėse nuo dvaro sodybos žemėse įsakė steigti palivarkus – savarankiškus dvaro gamybinius vienetus su savo administracija, gyvenamaisiais ir ūkiniais pastatais, ariama žeme, galvijų bandomis, pievomis ir ganyklomis. Pirmasis palivarkas 1829 m. buvo įkurtas Tarvydų kaimo žemėje ir savininko garbei pavadintas Dimitravu. Nugriovus kaimo trobesius, centrinėje žemių dalyje buvo pastatyta palivarko sodyba, kurioje dominavo akmenų mūro tvartai, svirnas, kluonas, rūsys, kumetynas, taip pat tinkuoto mūro ūkvedžio namas. Šalia buvo įrengti geometriškai suprojektuoti daržai su gėlynais ir sodu. Palivarke darbavosi kumečiai ir lažininkai. Žemdirbystei netinkamą smėlingą žemę ūkvedys Jokūbas Reichbinderis užsodino spygliuočių daigais, kuriems užaugus atsirado Dimitravo miškas.
Kretingos dvaro sodyboje vietoje medinių buvo statomi mūriniai ūkiniai pastatai, 1834 m. iškilo ūkvedžio namas. Taip pat buvo įkurtas peizažinis parkas su dviem tvenkiniais ir kaštonų alėjomis. Jis 1839 m. buvo priskiriamas prie penkių gražiausių angliško landšaftinio stiliaus parkų Telšių apskrityje. Dmitrijus paveldėjo ne tik dvarą, bet ir ginčą su bernardinais dėl vienuolynui priklausančios duoklės dalies. Derybos galutinai pasibaigė 1834 m. rugpjūčio 29 d. gvardijonui Silvestrui Stanevičiui ir D. Zubovui pasirašius sandėrį dėl duoklės mokėjimo. Grafui mirus, jo valdas 1839 m. paveldėjo vienintelis sūnus, imperatoriškųjų rūmų kamerheris, tikrasis valstybės patarėjas Nikolajus Zubovas (1801–1871). Pagrindine jo valda Lietuvoje tebebuvo Ginkūnai. Tačiau nemažai dėmesio grafas pradėjo skirti ir Kretingos dvarui, kuriame renovavo ir statė mūrinius ūkinius ir gamybinius pastatus, o tvenkinio pakrantėje pastatė naujus neoklasicistinius tinkuoto mūro rūmus.
N. Zubovas toliau plėtė palivarkinę ūkio sistemą. Pryšmančių kaimo žemėje 1841 m. įsteigė savarankiškai veikusį dvarą, kurio sodybą pastatė kelio į Palangą dešinėje pusėje. Rytinėje jos dalyje stovėjo medinis ūkvedžio namas, už kurio esantį ūkinį kiemą juosė mūriniai tvartai, svirnas ir kluonas. Į vakarus nuo jų buvo didelis laidaras veršiams laikyti. Jis ir ūkiniai statiniai liudija, kad pagrindinis dėmesys dvare buvo skiriamas gyvulininkystei. Sodybos vakariniame pakraštyje, už pasieniečių kareivinių ir arklidžių, pamiškėje stovėjo trejetas mūrinių kumetynų. Tarp jų ir kareivinių plytėjo kumečių daržai, o visa sodybą juosianti žemė buvo suskirstyta į ariamus laukus ir ganyklas. Priešais administracinį pastatą, kitapus kelio, buvęs įrengtas nedidelis sodas. Pryšmančių dvarui priklausė kitapus Tenžės upės tais pačiais 1841 m. Kretingos kaimo Zaštardų užusienio žemėje įkurtas palivarkas, kuris kiek vėliau Platono Zubovo garbei pavadintas Platonavu. Jo sodybą, pastatytą netoli Bajorų, sudarė medinis gyvenamasis ir penki mūriniai ūkiniai pastatai. Dar vieną palivarką N. Zubovas po 1841 m. ėmėsi statyti rytiniame Kretingos valdos pakraštyje, šalia grafų Pliaterių valdomos Kartenos. Jo centru tapo iškeldinto Žadeikių kaimo žemės. Palivarko sodyboje buvo pastatyti mediniai gyvenamieji-administraciniai ir keli akmenų mūro ūkiniai pastatai. Palivarko įkūrimą šiandien mena išlikęs fundacinis akmuo su iškaltu įrašu kirilicos rašmenimis: „Grafo N. Zubovo, 1846 m.“ Pietiniame Žadeikių žemių pakraštyje, Minijos slėnyje prie senojo Kartenos–Kretingos kelio, buvo įsteigtas nedidelis Miniuvkos (Mineikiškės) palivarkas su medine sodyba. Priešais jį, Minijos šlaite, nuo kurio atsiveria vaizdinga upės slėnio ir apylinkių panorama, N. Zubovo sumanymu 1855 m. buvo pasodintas ąžuolynas, šiandien vadinamas Daigynu, ir suformuotos terasos. Tai leidžia manyti, kad Miniuvkos palivarkas su ąžuolynu turėjo rekreacinę paskirtį, o ūkinė veikla jame buvo vykdoma sodybai ir ją aptarnaujančiam personalui išlaikyti. Greičiausiai grafai Zubovai planavo čia įkurdinti šeimos poilsiavietę su medžioklės vila. Kretingos dvaro sodybos plėtra ir rūmų statyba, taip pat rekreacinio Miniuvkos palivarko įsteigimas leidžia manyti, kad grafas N. Zubovas galbūt planavo perkelti čia savo rezidenciją. Tačiau baudžiavos panaikinimas ir po to sekę įvykiai gerokai pakeitė dvarininko planus. Panaikinus 1861 m. baudžiavą, didelė dalis dirbamos Kretingos dvaro žemės kaimuose buvo išdalinta 1 tūkst. 589 valstiečiams, mokėjusiems N. Zubovui išperkamuosius žemės mokesčius. Žemės reformos metu atribojus valstiečiams išsipirkti skirtą žemę, dvarui liko nemaži kaimuose išsibarstę žemės plotai. Jie buvo priskirti arčiausiai esantiems palivarkams, o kur jų nebuvo – dvaro žemei dirbti įsteigti Ruginių, Aukštkalvių, Šašaičių ir kiti palivarkai. Pobaudžiavinės reformos metu dvaras prarado ne tik nemažą dalį žemės, planuotas pajamas už jos nuomą, bet ir nemokamą darbo jėgą. Todėl teko pereiti prie naujų darbo santykių: nuo šiol visus žemės ūkio darbus dirbo samdomi kumečiai ir sezoniniai žemės ūkio darbininkai. Rusų dvarininkus gąsdino lenkų ir lietuvių bajorijos siekis atkurti Abiejų Tautų Respublikos valstybingumą, kuris ryškiausiai pasireiškė per 1863 m. sukilimą, nukreiptą ne tik prieš Rusijos valdymą, bet ir prieš krašto kolonizaciją. Matyt, visi šie įvykiai turėjo įtakos tam, kad N. Zubovas pristabdė investicijas į Kretingos valdą. Užrašęs 1864 m. ją jauniausiam sūnui Gavrilui, dvarą 12-kai metų išnuomojo Lietuvos dvarininkui Juozapui Tiškevičiui (1835–1891). Kretingos paveldėtojas atsargos pulkininkas Gavrilas Zubovas (1835–1891) buvo aistringas kortų lošėjas, todėl laikui bėgant smarkiai prasilošė ir prasiskolino. Tėvui mirus, 1871 m. Sankt Peterburgo apygardos teismas įteisino Kretingos dvaro paveldėjimą. Tačiau Gavrilui jo valdyti neteko, nes už skolas dvaras buvo areštuotas ir 1874 m. Sankt Peterburge parduotas varžytinėse. Jį įsigijo pagrindinis kreditorius Juozapas Tiškevičius. Formaliai G. Zubovas turėjo teisę per vienerius metus dvarą išsipirkti, tačiau to nepadarė. Žodinė tradicija byloja, kad jis Kretingą grafui J. Tiškevičiui pralošė kortomis. Manau, kad šis pasakojimas atsirado tik todėl, kad to meto supratimu aristokratui pralošti savo turtą atrodė garbingiau, negu prarasti jį už skolas. Be Kretingos dvaro, grafus Zubovus Kretingos krašte šiandien dar mena Dimitravo, Žadeikių ir Pryšmančių dvaro sodybos: vienos – prižiūrimos, kitos – baigiančios sugriūti. Zubovų statytame pagrindiniame Kretingos dvaro rūmų korpuse veikia Kretingos muziejaus ekspozicija, kuri pasakoja ir apie šią rusų didikų giminę, palikusią pastebimą pėdsaką mūsų krašto istorijoje.
Julius KANARSKAS Kretingos muziejus
|
|
