Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Apklausa

Ar pasigendate spartesnės daugiabučių gyvenamųjų namų renovacijos Kretingos rajone?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Ar įmanoma išmokti gyventi be patyčių

  • Audronė PUIŠIENĖ
  • Švietimas
  • 2021-03-19
Dr. Kęstutis Trakšelys: „Akivaizdus visuomenės susipriešinimas nėra geras dalykas, nes skaldo visuomenę ir kai kuriuos jos narius dėl kitokios nuomonės priverčia jaustis blogai ir slogiai.“

Emocinės paramos tarnyba vaikams ir paaugliams „Vaikų linija“ kovą paskelbė sąmoningumo didinimo mėnesiu „Be patyčių“ ir pakvietė mokytis praleisti progą pasityčioti – kad į mokyklas sugrįžę vaikai ir paaugliai galėtų jaustis saugiai. „Tačiau šis pavadinimas nėra visiškai tikslus, nes visus 12-a metų mėnesių turėtume gyventi be patyčių“, – įsitikinęs Jurgio Pabrėžos universitetinės gimnazijos direktorius dr. Kęstutis Trakšelys. Jo pastebėjimu, ir visuomenėje padaugėję patyčių atvejų. Tai, anot jo, greičiausiai lėmė karantinas ir žmonių nuovargis.

– Kaip turėtume suvokti patyčias: kada patyčia yra patyčia, o kada – draugiškas pasišaipymas ar humoras? – „Pajūrio naujienos“ paklausė dr. Kęstučio Trakšelio.

– Formaliai rastume daug patyčių apibrėžimų ir šios sąvokos interpretacijų. Tariant paprastai, patyčios – sąmoningas kito asmens pažeminimas, tai yra, kai kas nors sąmoningai nori įskaudinti kitą žmogų, siekdamas jį pažeminti kitų akivaizdoje, sumenkindamas kito asmens savigarbą. Dažnai yra sakoma „aš norėjau tik pajuokauti“, tačiau, kada norima pajuokauti ar draugiškai pašiepti, turi būti linksma abiem. Bet gali būti ir taip: kas juokinga man, kitam žmogui gali būti pakankamai skaudu. Žmonės skirtingai reaguoja į tas pačias frazes, mes negalime žinoti, kas kitam asmeniui jautru ir jį žeidžia. Todėl, kalbant su menkai pažįstamu žmogumi, dera kalbėti atsargiau, nepatartina juokauti ar ironiškai reikšti mintis. Kaip ilgus metus dėstantis bendravimo psichologiją, galėčiau patarti, kad viešumoje, auditorijoje, darbe ir kompanijose niekada nereikėtų kalbėti 5 temomis: apie politiką, religiją, etniškumą (rasę), seksizmą ir seksualinę orientaciją. Nes nežinome, kokių pažiūrų ir įsitikinimų žmonių yra tarp mūsų. Gebėjimas tinkamai bendrauti ir adekvačiai reikšti mintis yra ideali proga išvengti kito žmogaus pažeminimo arba sudaryti apie save visiškai netinkamą įvaizdį. Tačiau tai nereiškia, kad negalime būti kritikuojami. Dažnai būna, kad profesinėje sferoje žmogus negeba atskirti jo darbo kritikos ir priimti pastabas – jeigu išsakomos pastabos dėl darbo, vadinasi, jos pagrįstos ir argumentuotos. Reikia gebėti būti sąmoningu – juk niekas darbe nesako pastabų dėl ausų, plaukų spalvos ar kokių nors fiziologinių bruožų.

– Kokios gali būti patyčios ir kokiose erdvėse jos sutinkamos?

– Dabartiniame pasaulyje patyčių erdvės išsiplėtė, todėl ir dėmesys patyčioms didėja. Patyčių apraiška internete išplinta per keletą sekundžių, taip įgydama sniego gniūžties efektą, tai yra savo plitimo mastu pažemintajam sukeliamas vis didesnis skausmas, gėda, apimant vis daugiau žmonių.

Patyčios yra giliai paslėptas blogis, kuris puikiai maskuojasi po tokiais terminais, kaip: „tai juokas“, „aš netyčia“, „kas čia tokio“, „pats prisiprašei“, „vaikai visada tyčiojasi“ ir pan. Tačiau viskas, kas paslėpta, yra kur kas pavojingiau negu vieša, nes taip sudėtingiau surasti patyčių apraiškas, būdus ir juos valdyti. Patyčių mūsų gyvenime ir kasdienėje veikloje yra kur kas daugiau negu pastebime, nes apsipratome su tokiu elgesiu. Tai leidžia klestėti ir vešėti patyčių apraiškoms.

Noriu akcentuoti – patyčios sutinkamos visose gyvenimo sferose: šeimoje, valstybinėse ir privačiose institucijose, aptarnavimo sferoje ir t.t. Pvz., koks nors valdininkas ar kitas pareigas einantis asmuo su jumis kalba arogantiškai, nemandagiai ar grubiai. Manote, kad tai normalu? Žinoma, ne. Jis jus žemina, žiūri į jus „iš viršaus“, nelaikydamas jūsų lygiaverčiu pašnekovu. Juk daugelis aptarnavimo sferoje pasijaučiame kalti, kad į juos kreipiamės vienu kitu klausimu ar paslaugos. Mūsų visuomenėje apskritai žema aptarnavimo kultūra.

Vardindamas patyčių erdves, sąmoningai nutylėjau mokyklą – sakysite, kad ten – didžiausios patyčios. Mokykla yra visuomenės veidrodis – tarp mokyklos sienų ir atsispindi, kaip elgiamės šeimoje, ką kalbame apie kitus ir kokiomis vertybėmis gyvenime. Man nesuprantama, kai sakoma „ai, tos mokyklos vaikai netinkamai elgiasi“. Tai ne „tos“ mokyklos, o jūsų vaikai. Mokykla – tik lakmusas, kuris parodo visuomenės ydas ir vertybes. Mokykla nėra izoliuota nuo gyvenimo, tai – tik dalis mokinio ir jų tėvų gyvenimo. Tad jei nenorime, kad mūsų vaikai tyčiotųsi ir patys patirtų patyčias, pirmiausia nustokime demonstruoti blogą elgesį apkalbėdami kaimynus, gimines, juokdamiesi iš silpnesnio, kitaip atrodančio ar mąstančio.

– Kodėl patyčios tokios gajos mūsų visuomenėje? Juk, atrodo, gyvename demokratinėje valstybėje, galime reikšti savo nuomonę, esame pasiekę didžiulę technologinę pažangą, esame išlavinti, išprusę, o patyčios klesti. Kas tam daro įtaką?

– Gyventi demokratinėje ir laisvos rinkos visuomenėje – ir dovana, ir išbandymas. Laisvė reikalinga tik sąmoningiems ir tai vertinantiems žmonėms. Laisvė – tai ne chaosas ir ciniškumas. „Tavo laisvė neturi riboti mano laisvės“, – sakė anglų filosofas Tomas Hobsas, nes priešingu atveju būtų visų karas prieš visus. Kažkodėl yra manoma, kad asmens nuomonė ar laisvės raiška yra svarbesnė už kito. Kas tai? Pagarbos trūkumas kitam asmeniui?

Mūsų visuomenėje apskritai trūksta pagarbos vieni kitiems. Paprasčiausios žmogiškos pagarbos. Technologijų plėtra ir socialinė stratifikacija negali užgožti pagarbaus bendravimo ir kiekvieno asmens žmogiškosios vertės. Štai čia ir atsakymas, kad išsilavinimas žmogiškųjų savybių nesuteikia, duoda tik žinių. Mūsų požiūrį į kitą žmogų, pagarbą jam lemia vidinis išsilavinimas ir inteligencija. Mūsų močiutės dažnai buvo bemokslės arba menko išsilavinimo, tačiau kaip puikiai ir įtaigiai jos mokėjo patarti, pakritikuoti, paauklėti, paguosti, užjausti ir suprasti. Čia suveikia žmogiškosios savybės, kurių dabar retai pasigendame, nes vadovaujamės stereotipiniu mąstymu, visa ko žinojimu. Juk visi pastaruoju metu tapome vakcinų, Stambulo konvencijos ir politikos ekspertais. „Nusimanome“ apie viską, tačiau nemokame išklausyti vienas kito, pasakyti gero žodžio, pabūti empatiški, suprasti savo vaiko ir negebame jam padėti.

– Kokia turėtų būti patyčių prevencija? Kas už ją atsako mūsų visuomenėje?

– Patyčių prevencijos programų yra daug ir įvairių, tačiau tai – tik programos ir idėjos. Viskas priklauso nuo žmonių, kurie jas įgyvendina ir kiek tai turi įtakos tiems, kuriems tai skirta. Dokumentas ar raštas nieko nekeičia. Svarbu, kiek asmuo yra pasirengęs tai priimti ir pritaikyti savo elgsenoje. Svarbu ir mus supanti aplinka, tad šeimos nariai, bendruomenė ir švietimo ugdymo įstaiga turi padėti susivokti jaunam žmogui, kas yra gera ir kas yra bloga. Visuomenėje turėtų būti nulinė tolerancija patyčioms visose sferose. Jei blogai aptarnavo senutę ar vaiką, turėtume tai pastebėti, jei prieš jus pakeltu tonu kalbėjo valdininkas ar aptarnaujančios sferos darbuotojas, neturėtume tai priimti kaip normos. Jeigu nekreipsime dėmesio ir leisime iš savęs tyčiotis, taip ir bus. Dažnai žmonės su mumis elgiasi taip, kaip mes leidžiame, kad elgtųsi.

– Kokioje aplinkoje negalėtų tarpti patyčios?

– Patyčios yra primityvumo apraiška. To priežastys – emocinio, socialinio ir fizinio saugumo deficitas. Įsivaizduokime, kaip blogai jaučiasi asmuo, kuris nuolat bijo, kad iš jo nesišaipytų viešai. Kaip žmogui jaustis saugiai ir patogiai, jei jis turi nuolat bijoti. Tai susiję ir su vaikais, ant kurių rėkia tėvai, dar blogiau, jeigu tai daroma švietimo institucijoje. Nuolatinė baimė ir stresinė būsena neleidžia jaustis visaverčiu šeimos ar kokios nors grupės nariu. O tai lemia ir pasipriešinimą, žemą savigarbą, teisingumo nebuvimo jausmą, asmens nevisavertiškumą. Po to stebimės, kad vaikas neturi motyvacijos mokytis ar kai žmogus gyvenime nieko nepasiekė. O kas jo paklausė, kodėl taip nutiko? Gal jis jaučiasi nepritampantis ir per tą laiką, kol iš jo tyčiojosi, jis „suprato savo vietą“. Žinoma, kad toks asmuo neturi aukštesnių siekių, vaikšto „gyvenimo paraštėse“ ir tyliai tenkinasi tuo, kas jam liko. Dažnai tai ir yra agresyvumo, alkoholizmo ir nevilties apraiškos. Susitaikoma su tokiu gyvenimu ir prie jo priprantama. Todėl ir turime didelę dalį žmonių, kurie jaučiasi atstumti, pamiršti ir nuskriausti.

– Apžvelkite Jūsų vadovaujamos mokyklos patyčių prevenciją. Kaip į ją reaguoja mokiniai, mokytojai, ar situacija – gerėja? Ir apskritai – ar tos priemonės, kurios yra taikomos patyčių prevencijai, yra veiksmingos? Kiek prireiks laiko, kai nebereikės kalbėti apie patyčias?

– Džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad mūsų gimnazijoje yra nulinė tolerancija patyčioms. Ir tai – ne tik žodžiai. Gimnazijoje netoleruojama patyčių kultūra ir neleidžiamos net menkiausios jos apraiškos. Yra padarytas didžiulis mūsų gimnazijos švietimo specialistų – socialinės pedagogės, psichologės, administracijos, kitų – darbas. Jeigu bandoma bent kažkokiais veiksmais sukelti kitiems nemalonius jausmus, iškart reaguojama. Būna, ypač pirmosiomis rugsėjo dienomis, kai atėjęs naujas mokinys bando įvesti savo tvarką ar primesti netinkamą elgesį, kurį atsinešė iš kitos aplinkos. Tačiau iškart sulaukęs atsako to nebepraktikuoja. Apskritai mūsų gimnazijoje siekiama sudaryti kuo palankesnes sąlygas visiems mokinimas – norime kurti ir sukurti tikrai stiprią bendruomenę. Aš pats nuo rugsėjo 2 dienos iki tol, kol prasidėjo nuotolinis mokymasis, kasryt stovėjau fojė, kad pasisveikinčiau su kiekvienu mokiniu. Suaugusiųjų pagarba vaikui formuoja ir jo pagarbą suaugusiajam. Pasitikęs visus 455 vaikus, matydavau jų nuotaiką, kas vėluoja, kas negaluoja, kas be uniformos ir t. t. Tai – ne kontrolė, tai – rūpinimasis kiekvienu mokiniu, tuo pačiu ir – darbuotoju. Pavyko panaikinti vėlavimus, išmokome vieni su kitais sveikintis. Tai sukuria bendrumo jausmą, kad visi mokiniai mokykloje yra laukiami ir svarbūs, kas gerina gimnazijos mikroklimatą, leidžia jaustis lygiaverčiu ugdymosi proceso dalyviu. Tik bendromis mokytojų, mokinių, tėvų jėgomis galime pasiekti puikių rezultatų – išugdyti fiziškai ir psichiškai sveiką visuomenės narį, kuris mokėtų kokybiškai gyventi mūsų visuomenėje.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas