Popietėje – apie žydų tradicijas

Vyriausioji muziejininkė istorikė Jolanta Klietkutė pristatė Kretingos žydų bendruomenės istoriją.

Kretingos muziejaus Baltojoje salėje įvyko Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metams skirta popietė „Žydų paveldas“. Jos metu buvo galima apžiūrėti fotografijų parodą „Žydų paveldas Kretingoje“ ir išgirsti Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus lektorių Monikos Žulytės ir Nataljos Cheifec paskaitas „Rudens šventės“ bei „Vaikų auklėjimo ypatumai“.

Kretingos muziejaus Archeologijos ir istorijos skyriaus vyriausioji muziejininkė istorikė Jolanta Klietkutė susirinkusiesiems trumpai pristatė Kretingos žydų bendruomenės istoriją, prasidedančią nuo 1609-ųjų metų. Ją priminė ir keliuose stenduose eksponuotos nuotraukos ir istoriniai faktai, pasakojantys apie su žydu paveldu Kretingoje susijusias vietas Vytauto ir Kęstučio, Birutės ir Akmenės, Vienuolyno (Siauroji) ir Sodo (Aušros), Mėguvos gatvėse bei Žydų naujamiestyje ir Rotušės (Turgaus) aikštėje.

M. Žulytė vaizdžiai pasakojo apie žydų švenčiamas rudens šventes, pristatė tradicinį šventinį stalą, paaiškino, kodėl Naujuosius metus žydai pradeda rudens pradžioje, o šią šventę vadina Roš ha-Šana, kodėl pagal žydų kalendorių 2020-ieji yra 5780 metai. Pasakojo, kas yra „suka“ ir kaip šis laikinas būstas simboliškai primena gyvenimą dykumoje, kodėl per Sukot reikia kuo daugiau laiko praleisti specialiai pastatytoje laikinoje palapinėje, kokia yra šios šventės atributika ir kodėl būtinos keturios augalų rūšys – citronas, palmė, mirta ir gluosnis. Dalyvavusieji popietėje sužinojo, kaip švenčiama Simchat Tora („Toros džiaugsmo šventė“), kokios yra šventinės apeigos, „šokiai“ su Tora sinagogoje.

N. Cheifec, aptardama vaikų auklėjimo ypatumus žydų šeimose, sakė, jog jai nepriimtina, kai kas nors žydus vadina protinga tauta: „Niekuo jie ne protingesni už kitus, niekuo neišsiskiria iš kitų tautų, tačiau skiria ypatingai daug laiko ir dėmesio mokymui ir mokymuisi.“

Pranešėja akcentavo, kad tradicinė žydų šeima yra tikinti šeima. Jau 3 metų vaikas atvedamas į religinę mokyklėlę, o 12–14 metų vaikai jau yra laikomi suaugusiaisiais. Pasak N. Cheifec, žydiškas auklėjimas turi tris etapus. Pirmas etapas: nuo vaiko gimimo iki 1,5–2 m. Antras etapas: vaikas stovi ant savo kojų, kalba ir jau kai ką supranta. Trečias etapas: nuo 3 iki 6 metų. Vienas pagrindinių akcentų – taika tarp tėvų: svarbu, kad vaikas nematytų, kaip tėvai pykstasi, kad nematytų jų konfliktų. Be to, pabrėžtina, kad vaikai negali mokyti tėvų.

„Pirmiausia reikia paaiškinti vaikui, ko jis kategoriškai negali daryti, ir tik po to pradėti aiškinti, ką turi daryti. Vaikas negimsta asmenybe. Jis tampa asmenybe, jei yra tinkamai auklėjamas. Visame pasaulyje yra tarsi priimta, kad vaikai yra lygūs tėvams, bet ne, jie nėra lygiaverčiai. Žydų vaikai yra labai mylimi, bet neturi pamiršti, kad nėra lygūs tėvams“, – akcentavo lektorė.

„P. n.“ informacija

• Rašyti komentarą (0)