Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas
Vidurinės karo mokyklos kadetas Antanas Tiškevičius. Sankt Peterburgas, XIX a. 8 deš. Kretingos muziejus

Studentas Antanas Tiškevičius. Fot. Sergejus Levickis. Sankt Peterburgas, XIX a. 9 deš. Kretingos muziejus

Vieną ryškesnių pėdsakų Vilniaus istorijoje paliko grafas Antanas Tiškevičius, nuo XIX a. pabaigos vystęs mieste pramonę ir prekybą, aktyviai dalyvavęs miesto savivaldos veikloje.

Antanas Tiškevičius gimė 1866 m. gruodžio 12 d. Lentvario dvare, grafų Juozapo Tiškevičiaus (1835–1891) ir Sofijos Horvataitės (1837–1919) šeimoje. Augo Vilniuje, Trakų gatvėje buvusiuose šeimos rūmuose, tėvų rezidencijoje Lentvaryje, vasaras leido tėvui priklausančioje Palangoje ir iš grafų Zubovų išsinuomotame Kretingos dvare. Jaunąjį grafą mena ir Darbėnų dvaras, kuriame veikė Palangos valdos administracinis centras, o dvaro administraciniame pastate apsistodavo Žemaitijon atvykusi grafų Tiškevičių šeima. Matyt dėl to kai kurie istorikai ėmė teigti, kad Antanas gimė Darbėnuose.

Ūgtelėjusį berniuką tėvai išsiuntė mokytis į Sankt Peterburgą, kuriame jis lankė uždarą, didikų luomo vaikams skirtą karinę vidurinę mokyklą, tačiau tolesnio savo gyvenimo su karine tarnyba nesusiejo. Jo sesuo Elena Klotilda Ostrovska prisimena, kad brolis „vaikystėje buvo laibas kaip pagalys ir labai aukštas, šiek tiek bjaurokos išvaizdos, bet ūgtelėjęs sustorėjo ir papilnėjo [...] jis buvo geraširdis, niekam nelinkėjo blogo ir netarė pikto žodžio. Jis buvo veiklus, judrus ir apsukrus. Jei veikla nesisekė, niekam nesiskundė, o nesėkmę palydėdavo su humoru.“

Po mokyklos vaikinas įstojo į Lenkijos Karalystėje veikusią aukštąją žemės ūkio specialistų mokyklą – Novoaleksandrovsko (dab. Pulavų) žemės ūkio ir miškininkystės institutą, kuriame įgijo mokslinio agronomo išsilavinimą. Tačiau ir agronomo profesija netapo grafo pašaukimu. Jis suprato, kad, smarkiai vystantis pramonei, vis svarbesnį vaidmenį krašto ekonominiame gyvenime ėmė vaidinti pramoninė gamyba ir prekyba. Todėl nutarė savo veikloje susieti visas šias ūkinio gyvenimo sritis ir tapti verslininku. Po tėvo mirties paveldėjęs Kairėnų, Gudienos (Kaišiadorių r.), Pašėtės (Kėdainių r.), Butrimonių (Šalčininkų r.), Asaveco (Maladečino r.) dvarus ir pramonės įmones Vilniuje, sugrįžo į vaikystės miestą ir likusį savo gyvenimą paskyrė jo ekonominei plėtrai.

Pirmiausia jis užsiėmė žemės ūkio technikos prekybos verslu. Po to sukūrė grūdų produktų ir duonos kepinių gamybos ir prekybos tinklą, kuriame neliko perpardavinėtojų. Šv. Stepono gatvėje 1896 m. nusipirkęs garinį malūną, ėmėsi malti savo valdose užaugintus grūdus, gaminti miltus ir kruopas. Šalia 1897 m. pastatė naują garinę duonos kepyklą su moderniais įrenginiais. Joje ruošė smulkiems duonos kepėjams parduodamą tešlą ir kepė Vilniaus miesto rinkai skirtą duoną, bandeles, riestainius ir kitus kepinius. Produkcijai realizuoti įkūrė prekybos įstaigų tinklą, 1902 m. turėjusį 68 parduotuves.

Antanas Tiškevičius XX a. pradžioje. Kretingos muziejus

Grafas Antanas Tiškevičius apie 1919 metus. Kretingos muziejus

Be to, jis vertėsi žemės sklypų ir medienos prekyba, tobulino ir modernizavo paveldėtas įmones, steigė naujas dirbtuves ir gamyklas. Jam priklausė moderniausia to meto technika aprūpintos vario-ketaus liejykla, lentpjūvė, parketo fabrikas, skardos cinkavimo dirbtuvės, o naujausia įmonė buvo mechaninės dirbtuvės. Grafo metinė apyvarta 1897 m. siekė 1 mln. rublių. Už nuopelnus vystant prekybos verslą 1898 m. pradžioje Antanas Tiškevičius buvo pripažintas Prekybininkų draugijos garbės nariu.

Įsijungęs į visuomeninę veiklą, nuo 1891 m. dalyvavo Vilniaus miesto valdybos darbe, o 1912 m. buvo išrinktas miesto valdybos pirmininku. Jo iniciatyva 1899 m. Šv. Jonų bažnyčioje buvo pastatyta skulptūra poetui Adomui Mickevičiui atminti. 1902 m. Vilniuje grafas surengė didžiulę žemės ūkio pasiekimų ir produkcijos parodą, o 1906–1907 m. aktyviai padėjo broliui Vladislovui įsteigti Vilniaus mokslo ir meno muziejaus draugiją, tapo jos vicepirmininku ir su broliu, kitais bendraminčiais ėmėsi kurti muziejų.

Skirtingai nuo brolių, stačiusių savo dvaruose ištaigingas šeimos rezidencijas, nuostabiose Vilniaus apylinkėse paveldėto Kairėnų dvaro savo šeimos rezidencija nepavertė. Šis dvaras liko poilsio išvykų, pasijodinėjimų žirgais ir žemės ūkio produkcijos auginimo, gamybos vieta.

Kairėnuose grafas ir jo svečiai apsistodavo rūmais vadintame vienaukščiame kuklios medinės architektūros gyvenamajame pastate, turėjusiame per 30 kambarių. Daug įspūdingiau atrodė dvaro arklidės. Jos buvo tinkuoto mūro, su erdvia palėpe ir šoniniais rizalitais, turėjo patalpas su vandeniu ir higienos priemonėmis žirgams nuprausti. Arklidėse grafas laikydavo savo žirgus ir darbinius arklius, o netoliese stovėjusioje ratinėje – transporto priemones ir žemdirbystės padargus. Statinius supo didelis landšaftinio (angliškojo) stiliaus parkas su 10 tvenkinių, kurių viename stūksojo sala.

Palangoje vasarojantys grafai Tiškevičiai prie senųjų dvaro rūmų verandos. Pirmoje eilėje (iš kairės): Kretingos grafienė Marija Puslovskaitė-Tiškevičienė, Korčevo ir Dimitravo dvarininkė Elena Klotilda Marija Tiškevičiūtė-Ostrovska, Vilniaus grafienė Elena Civinskaitė-Tiškevičienė, Palangos grafaitė Marija Tiškevičiūtė; antroje eilėje – Kretingos dvarininkas Aleksandras Tiškevičius, Palangos grafienė Antanina Sofija Loncka-Tiškevičienė, Palangos grafas Feliksas Vincentas Tiškevičius, Darbėnų ir Grūšlaukės dvarininkė Sofija Horvataitė-Tiškevičienė ir Vilniaus verslininkas Antanas Tiškevičius. Paulinos Mongirdaitės nuotr., XX a. pr. Kretingos muziejus

Tradicinės pasijodinėjimo iškylos vykdavo iškilmingai. Į jas Antanas Tiškevičius sukviesdavo savo brolių ir pusbrolių šeimas, apylinkės žemvaldžius, įtakingus miestiečius. Jodinėjimui parinktus žirgus apkirpdavo ir apdengdavo tamsiai mėlynos spalvos pabalne, puošta aukso spalvos Tiškevičių giminės herbais. Jodinėjama buvo parke ir dvaro apylinkėse, o iškylos pabaigoje visų laukė nuostabūs užkandžiai gamtoje. Tradiciškai iškylautojai vaišindavosi kalakutienos sultiniu, pyragėliais su mėsa, veršienos dešrelėmis ir Lentvario starka, kurios parūpindavo vyresnysis brolis Vladislovas. Desertui likdavo mėlynės, žemuogės, avietės ir kitos miško uogos su plakta grietinėle.

Savo šeimos rezidenciją Antanas nusprendė kurti Vilniuje. Tam iš magnato ir meno mecenato Ignoto Karolio Milevskio 1894 m. už 85 tūkst. rublių Šv. Jurgio skersgatvyje įsigijo ištaigingus rūmus (dabartiniai Lietuvos rašytojų sąjungos rūmai, K. Sirvydo g. 6). Netrukus į savo rūmus parsivedė žmoną – grafaitę Eleną Civinskaitę, kurią vedė 1896 m. balandžio 20 d. Vilniaus šv. Jonų bažnyčioje. Lankantis Paryžiuje, 1897 m. kovo mėnesį jiems gimė sūnus Mykolas, o 1899 m. sausio 23 d. Kretingoje (Palangoje?) pasaulį išvydo duktė Marija.

Elena Tiškevičienė buvo dėmesinga žmona ir vaikų motina. Laisvu nuo šeiminių rūpesčių laiku užsiėmė filantropine veikla, rengė labdaros vakarus, pirmininkavo vyro sesers Marijos Tiškevičiūtės įkurtai Šv. Jadvygos draugijai, kuri Vilniuje išlaikė vargingųjų siuvėjų moterų prieglaudą.

Labdara užsiėmė ir grafas. Jis globojo ir rėmė menininkus, nemokamai maitino savo įmonių darbininkus, o įvairioms globos įstaigoms ir ligoninėms tiekė duonos gaminius ir kruopas. Jis siekė Vilniuje atidaryti politechninio profilio aukštąją mokyklą (institutą), o Kairėnų valdoje įsteigti psichiatrijos klinikų miestelį. Deja, nei aukštosios mokyklos, nei psichiatrijos klinikų miestelio idėjos nesusilaukė vietinės diduomenės ir rusų valdžios palaikymo.

Šeimos rūmuose grafai rengė diduomenės pobūvius, į kuriuos sukviesdavo iki 200 svečių. Svečiai galėjo pamatyti savininko sukauptą XVII–XIX a. meno kūrinių kolekciją, taip pat vieną didžiausių Vilniuje knygų ir archyvinių dokumentų rinkinį, kurį sudarė apie 12 tūkst. leidinių.

Antano Tiškevičiaus, dabar – Lietuvos rašytojų sąjungos, rūmai Vilniuje, K. Sirvydo g. 6. Vaizdas iš pietų pusės, 2011 m. Kultūros paveldo centro skaitmeninis archyvas

XX a. pr. grafo verslą ištiko finansinė krizė. Pritrūkęs lėšų investicijoms ir būtiniausioms išlaidoms, Kairėnų dvarą 1909 m. užstatė Vilniaus žemės bankui, o šeimos rezidencijos rūmus atidavė varžytynėms. Naują šeimos rezidenciją jis įsirengė Šv. Stepono gatvėje, viename namų šalia savo pramonės įmonių.

Antanas Tiškevičius mėgo lankytis Kretingoje ir Palangoje. Vienas ar drauge su žmona Elena jis aplankydavo Sofijos viloje ir Kretingoje gyvenusią motiną Sofiją Tiškevičienę, tėvų rezidenciją paveldėjusio vyriausiojo brolio Aleksandro ir naujoje ištaigingoje rezidencijoje įsikūrusio jauniausiojo brolio Felikso Vincento šeimas.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, smarkiai sumažėjo pramonės gamybos apimtys, o tuo pačiu ir grafo pajamos. Tačiau karo metais jis rėmė nepriteklių pajutusius savo įmonių darbininkus ir badaujančius miestiečius. Pasibaigus karui, su kitais visuomenininkais siekė susigrąžinti į Vilnių karo pradžioje besitraukiančios rusų karinės valdžios išgabentus archyvus ir muziejines vertybes.

Miestą užėmus raudonarmiečiams, šeimą jis išsiuntė į Varšuvą. Pats liko Vilniuje, 1919 m. birželio mėnesį prisidėjo prie universiteto atkūrimo. Tačiau liepos mėnesį sovietų valdžios pareigūnai jį suėmė, uždarė į Lukiškių kalėjimą, o po poros savaičių išvežė į Minską. Vilniaus miesto darbininkų deputatų tarybos nariai išsiuntė į Minską delegaciją, kuri pareikalavo grafą išlaisvinti ir grąžinti į Vilnių. Tačiau raudonarmiečiai delegatus suėmė ir taip pat įkalino. Antanas Tiškevičius netrukus buvo perkeltas į Maskvos kalėjimą, kuriame 1920 m. gruodžio 23 d. mirė.

Laikui negailestingai bėgant, grafo Antano Tiškevičiaus nuopelnai Vilniui buvo pamiršti. Nebeliko ir Šv. Stepono gatvėje stovėjusių jo fabrikų ir šeimos rezidencijos, kuriuos Antrojo pasaulinio karo metais sugriovė geležinkelio soties rajoną bombardavusi karo aviacija, o likučius pokario metais nušlavė naujosios miesto statybos.

Julius KANARSKAS

Istorikas, Kretingos muziejus


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas