Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas
Marijos ir Aleksandro Tiškevičių auksinių vestuvių dalyviai prie Kretingos dvaro rūmų. Ant laiptų priešpaskutinėje eilėje su lazdomis rankose sėdi Marija ir Aleksandras. Priešais juos – Aleksandro seserys: kairėje – Elena Klotilda Ostrovska, dešinėje – Sofija Dembinska. Ant laiptų kairiojo krašto viršuje sėdi sūnus Kazimieras, ant dešiniojo krašto – sūnūs (iš viršaus į apačią) Stanislovas, Juozapas ir Jurgis. Fot. Ignas Stropus. 1937 m. Kretingos muziejus

Prieš 75 metus Vokietijoje mirė paskutinysis Kretingos dvarininkas Aleksandras Tiškevičius. Jo nuveiktus darbus Kretingoje mena grafo puoselėta dvaro sodyba, jo rūpesčiu pastatyta II parapijos kapinių tvora ir grafų Tiškevičių koplyčia, taip pat perstatyta pranciškonų bažnyčia.

Aleksandras Tiškevičius gimė 1864 m. balandžio 6 d. Paryžiuje, tėvams per 1863 m. sukilimą išvykus į Prancūziją. Augo Vilniuje ir Lentvario dvare. Mokėsi Sankt Peterburgo karo gimnazijoje ir karo inžinerijos mokykloje. Atostogų metu mielai lankydavosi naujoje tėvų rezidencijoje Kretingoje, o vasaromis – senajame Palangos dvare.

1883 m. tapęs Rusijos imperijos armijos paporučikiu, tarnavo imperatoriškosios gvardijos inžinerijos batalione. Po trejų metų privalomos karo tarnybos išėjo į atsargą, gavo imperatoriaus rūmų kamerjunkerio garbės titulą ir grįžo į Lietuvą.

1887 m. gegužės 8 d. Vilniaus Aušros Vartų koplyčioje vedė Išlaužo ir Panemunės dvarininko Stanislovo Puslovskio vienturtę dukrą Mariją Puslovską (1866–1939). Jaunavedžiai iš pradžių įsikūrė Lentvaryje, o vasaras mėgo leisti Išlaužo dvare, kuris šeimai atiteko kaip nuotakos kraitis. Po tėvo Juozapo mirties Aleksandras paveldėjo šeimynos rezidenciją – Kretingos dvarą, į kurį su žmona ir trimis vaikais persikėlė apie 1893 metus.

Kretingos naujosiose parapijos kapinėse 1893 m. pagal inžinieriaus Karlo Eduardo Strandmano projektą pastatė neogotikinę koplyčią. Jos rūsyje įrengė šeimos kriptą, o aplinkui koplyčią – dvaro kapines, kuriose laidoti grafų artimieji ir dvaro tarnautojai. 1913 m. palei Vilniaus gatvę priešais dvaro kapines išmūrijo neogotikinę, o palei naująsias parapijos kapines – istorizmo stilistikos tvorą su vartais, kuriuos projektavo Sankt Peterburgo architektas Juzefas Padlevskis.

1897 m. grafas rėmė evangelikų liuteronų bažnyčios statybą, dovanojo jai statybinę medieną. Nuo 1905 m. vadovavo katalikų (pranciškonų) bažnyčios statybos komitetui.

Sankt Peterburgo 3-osios karo gimnazijos auklėtinis Aleksandras Tiškevičius. Fot. K. Andersonas, 1879 m. Kretingos muziejus

Pagal jo pakviesto Krokuvos architekto Slavomiro Odživolskio projektą maldos namai 1908 m. buvo praplėsti, o virš bokšto iškilo neorenesansinė viršūnė, primenanti Vavelio (Krokuva) karališkosios pilies katedros Žygimantų koplyčios bokštą. Grafo paramą atnaujinant bažnyčią patvirtina ant transepto laukinės sienos greta bažnyčios įkūrėjų Chodkevičių giminės herbo įmūrytas grafų Tiškevičių giminės herbas.

Grafas puikiai suprato vietos žmonių rūpesčius, su lietuviais tarnautojais ir kumečiais kalbėjo lietuviškai, carinės priespaudos laikais palaikė lietuvių tautinį sąjūdį. Kauno gubernatoriui Sergejui Suchodolskiui 1897 m. gegužės 5 d. rašytame rašte nepritarė rusų valdžios politikai lietuvių atžvilgiu, prašė panaikinti lietuvių kalbos draudimą. Prie dvaro išlaikė mokyklą, kurioje Tiškevičių dvarų ūkvedžio Vladislovo Bortkevičiaus dukterėčia Sofija Bortkevičiūtė dvaro tarnautojų, tarnų ir kumečių vaikus mokė rašto, lenkų, rusų, žemaičių (lietuvių) kalbų, ruošė Pirmajai Komunijai. Šioje mokykloje mokėsi ir grafo vaikai. Jis nedraudė savo vežikui Pranui Šveriui karietoje vežti iš Klaipėdos per sieną lietuviškus leidinius. Panaikinus lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis draudimą, visiems dvaro tarnautojams užprenumeravo „Vilniaus žinias“.

Aleksandras nevengė visuomeninės veiklos. Nuo 1892 m. buvo Vilniaus bajorų klubo narys, o 1905–1906 m. – vicepirmininkas. Suvalkų gubernijos bajorija 1894 m. išsirinko jį savo atstovu į Rusijos imperatoriaus Nikolajaus II ir imperatorienės Aleksandros karūnacijos iškilmes, įvykusias 1896 m. gegužės 14 (26) d. Maskvos Kremliaus Uspenijės sobore.

1899 m. jis buvo paskirtas Telšių apskrities garbės teisėju. 1900 m. tapo Kauno žemės ūkio draugijos valdybos nariu, o 1905–1906 m. buvo jos vicepirmininkas. Su kitais žemvaldžiais subūrė Kretingos žemės ūkio ratelį ir 1910 m. rugpjūčio 12 d. organizavo pirmąją Kretingoje gyvulių parodą, kurioje dalyvauti pakvietė Kretingos, Kartenos, Darbėnų, Gargždų ir Plungės valsčių ūkininkus. Nuo 1912 m. iki 1914 m. vadovavo Kauno žemės ūkio draugijos Telšių skyriui.

Aleksandras Tiškevičius su motina Sofija. Fot. Oto Vaidtkė. Klaipėda, XIX a. 9 deš. Kretingos muziejus

1905 m. buvo paskirtas Žemietijų komisijos nariu. Joje pasisakė už plačią Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių autonomiją, teisę į jų socialinę ir kultūrinę plėtrą, už visų trijų tautų (lenkų, lietuvių ir rusų) lygiateisiškumą. 1906–1912 m. atstovavo Telšių apskrities bajoriją renkant Kauno gubernijos delegatus į Rusijos imperijos Valstybės Dūmą. 1906 m. buvo išrinktas I Dūmos nariu ir Kauno gubernijos bajorijos atstovu Rusijos imperijos Valstybės taryboje. Dūmos nario mandato 1906 m. kovo 27 d. atsisakė ir liko dirbti Valstybės taryboje, kuri buvo aukštesnio rango valdžios organas. Joje dirbo nuolatinėje Savivaldos komisijoje, dalyvavo ruošiant įstatymus.

Drauge su kitais dvarininkais Telšiuose 1909 m. įkūrė privačią lenkišką gimnaziją ir iki 1914 m. vadovavo jos išlaikymu besirūpinančiai Telšių gimnazijos draugijai.

Paveldėtos Aleksandro valdos Kauno, Vilniaus ir Minsko gubernijose 1906 m. siekė 34 tūkst. 775,4 ha žemės, iš kurios Kretingos dvarui teko apie 6 tūkst. 200 ha. Pagrindiniu pajamų šaltiniu buvo žemės ūkio produkcijos gamyba palivarkuose ir miško pardavimas. Todėl daug lėšų skyrė palivarkų vystymui, užbaigė statyti Žadeikių ir Aukštkalvių palivarkų sodybas.

Puoselėdamas tėvo suformuotą Kretingos dvarą, po 1908 m. gaisro 1911–1912 m. rekonstravo rūmus, sumažino Žiemos sodą, kuris neprarado savo grožio ir patrauklumo. Gaunamų pajamų visoms išlaidoms padengti neužteko, todėl teko skolintis lėšų bankuose. 1934 m. bankams grafas tebebuvo skolingas 94 tūkst. 414 rusiškų rublių.

Grafas buvo vienas pirmųjų Lietuvos dvarininkų, kuris 1908 m. Prancūzijoje įsigijo sportinį automobilį. Ši transporto priemonė buvo raudonos spalvos, todėl kretingiškiai ją praminė „raudonąja brička“. Tarpukariu dvaras turėjo 2 transporto priemones: lengvąjį automobilį „Dodge Brothers“ ir dvaro produkcijai vežioti skirtą sunkvežimį „Ford“.

Aleksandras ir Marija Tiškevičiai užsiėmė labdara. Grafas iki pat 1914 m. išlaikė tėvų įsteigtą dvaro ligoninę ir prieglaudą, nemokamai gydė sergančius tarnautojus, tarnus ir samdinius, šelpė labdaringas organizacijas. Grafienė kumečių ir tarnautojų vaikams ruošdavo Kalėdų eglutes. Danilevičių (Baltarusija) katalikų parapijos kapinėms grafas 1896 m. dovanojo žemės sklypą. 1908 m. didžiuliam gaisrui nusiaubus Kretingą, namus praradusiems dvaro tarnautojams nemokai skyrė statybinės miško medžiagos, o dvaro parke surengė koncertą ir vaidinimą su loterija, kurių metu už bilietus gautos lėšos buvo perduotos padegėlių naudai.

Rusijos imperijos karininkai tėvas Juozapas (dešinėje) ir sūnus Aleksandras Tiškevičiai. Fot. A. Pazetis. Sankt Peterburgas, apie 1885 m. Kretingos muziejus

1914 m. prasidėjus karui, Aleksandras su šeima evakavosi į Sankt Peterburgą (Petrogradą). Jame priklausė didžiosios kunigaikštytės Tatjanos komitetui, kuris teikė pagalbą nuo karo veiksmų nukentėjusiems asmenims. Nuo 1915 m. visuomeniniais pagrindais dirbo Rusijos imperijos vidaus reikalų ministerijos Petrogrado ypatingojo pasitarimo karo pabėgėliams remti reikalų vedėju, rūpinosi karo pabėgėlių iš Vokietijos okupuotų Rusijos vakarinių gubernijų klausimais, dalyvavo Petrogrado lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo remti veikloje. Vyriausybė siūlė jam užimti apmokamas vyriausiojo įgaliotinio pabėgėlių reikalams Petrograde ir Petrogrado gubernijoje pareigas ir kompensaciją už vokiečių okupuotoje teritorijoje prarastas valdas. Tačiau grafas gerai apmokamų pareigų ir kompensacijų atsisakė.

Grįžęs į Kretingą, dalyvavo visuomeninėje veikloje, 1918 m. atstovavo lenkų tautybės gyventojus prie Kretingos apskrities viršininko įstaigos. Lietuvai atgavus valstybingumą, aktyviai dalyvavo kuriant savivaldą, 1919 m. buvo išrinktas pirmuoju Kretingos valsčiaus tarybos pirmininku. 1924 m. parašė ir Klaipėdoje savo lėšomis išleido brošiūrą „Visiems lietuviams ir lietuvaitėms, kuriems rūpi Lietuvos gerovė ir reikšmė“, kurioje įrodė savivaldos būtinumą ir reikšmę valsčiaus gyvenime. Priklausė Lietuvos ūkininkų sąjungai, buvo aktyvus katalikiškų visuomeninių organizacijų narys.

Tarpukario Lietuvos žemės reforma smarkiai pakirto Kretingos dvaro ūkį. Valstybė nusavino didžiąją dalį dirbamos žemės, palikdama tik 80 ha žemės. Tiek pat žemės buvo palikta Pryšmančių, Aukštkalvių bei Žadeikių palivarkuose. Vėliau atlyginant už nusavintą žemę, 1934 m. Kretingos dvaro žemės sklypas buvo padidintas iki 206,4 hektaro, paskirtas 42,15 ha durpynas ir 6,62 ha miško sklypas. Be to, Seinų miškų urėdijoje buvo leista plynai išsikirsti 27,84 ha medžių.

Aleksandras Tiškevičius (stovi viduryje) su šeima. Kairėje stovi žmona Marija, dešinėje – vyriausias sūnus Stanislovas, priešais jį jaunesnysis sūnus Kazimieras. Iš kairės sėdi dukros Aleksandra, Ona, uošvis Stanislovas Puslovskis ir duktė Izabelė, ant kilimo – sūnus Jurgis. Fot. Paulina Mongirdaitė. Palanga, apie 1905 m. Kretingos muziejus

Po žemės reformos dvaro pajamos buvo tokios menkos, kad vos teužteko pragyventi, vaikams į mokslus išleisti ir samdiniams išlaikyti. Grafui teko parduoti Aukštkalvių ir Žadeikių dvarus, dalį Kretingos dvaro žemių. Dvarui likusioje žemėje jis ūkininkavo, vertėsi veisline gyvulininkyste ir pienininkyste: laikė 50 melžiamų karvių ir augino grynaveislius arklius. Šiek tiek pinigų prisidurdavo išnuomodamas verslininkams ir kariuomenei ūkinius dvaro sodybos pastatus. Su sūnumi Kazimieru Tiškevičiumi steigė dvare smulkiosios pramonės įmones, perdirbančias vietos žaliavas.

Neturėdamas finansinių išteklių atsiskaityti su tarnautojais ir tarnais pinigais, skolas mokėdavo žeme, pastatais, mišku, dvare pagamintais produktais ir pan.

1937 m. liepos 27 d. pranciškonų bažnyčioje ir dvare įvyko Aleksandro ir Marijos Tiškevičių auksinių vestuvių iškilmės. Į jas susirinko grafų giminės ir artimieji, valdinių įstaigų, parapijos ir pranciškonų vienuolyno atstovai. Antrojo pasaulinio karo pradžioje grafas neteko žmonos: išvykus į Lenkiją aplankyti vaikų, ji mirė Varšuvoje.

1940 m. liepos pabaigoje dvare įsikūrė sovietų pasienio kariuomenės brigados ligoninė ir karininkų bendrabutis. Kariškiai sunaikino Žiemos sodą, kuriame įrengė valgyklą, o rūmuose buvusias meno ir kultūros vertybes išsivežiojo į štabus ir vyresniųjų karininkų namus. Tik maža jų dalis pateko į Kauno, Telšių ir Kretingos muziejus.

Grafas Aleksandras Tiškevičius su sūnumi Kazimieru buvo iškeldinti į daržininko namą, o vėliau persikėlė į Pryšmančių dvarą. Sovietams pradėjus ruoštis karui ir ėmus iš pasienio zonos evakuoti gyventojus, abu grafai išvyko į Marijos Tiškevičienės Židikų dvarą. Ten juos užklupo nacių–sovietų karas. Jo pradžioje grafas neteko sūnaus Kazimiero, kovojusio sukilėlių prieš Raudonąją armiją gretose ir atsitiktinai žuvusio nuo vokiečių karių kulkų jam vežant trofėjiniu rusišku automobiliu sužeistus sukilėlius į ligoninę.

Frontui nuslinkus į Rytus, Aleksandras Tiškevičius grįžo į Kretingą. Į ją parvežė ir karstą su žuvusiu sūnumi, kurį palaidojo grafų Tiškevičių šeimos koplyčioje parapijos kapinėse. Okupacinės nacių valdžios atstovai iš pradžių grafo neįsileido į jo rūmus: leido jam apsigyventi daržininko name. Tik vėliau jam pavyko atgauti rūmus ir kitą nekilnojamąjį turtą.

Karo metais grafui Aleksandrui tvarkytis Kretingoje dvare padėjo dukra Imakulata. 1944 m. jis įstojo savanoriu į Lietuvos vietinę rinktinę, dirbo Kretingos komendantūroje vertėju, padėjo palaikyti ryšius su vokiečių karininkija. Artėjant Raudonajai armijai, su dukra paliko širdžiai mielą dvarą ir pasitraukė į Vakarų Vokietiją. Įsikūrė Elsteno lietuvių karo pabėgėlių stovykloje, kurioje po patirtų išbandymų 1945 m. gegužės 27 d. mirė. Palaidotas Elsteno šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios šventoriaus kapinėse.

Julius KANARSKAS

Istorikas, Kretingos muziejus


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas