Pajūrio naujienos
Help
2021 Gruodis
Pi 6132027
An 7142128
Tr18152229
Ke29162330
Pe310172431
Še4111825
Se5121926
Orų prognozė
Dieną-8°C debesuotumas 0 %
Naktį-14°C debesuotumas 29 %
Apklausa

Ar pritariate sostinės iniciatyvai atsisakyti šventinių fejerverkų?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas
Tiškevičių giminės pradininkas bajoras Tiška (Timotiejus) Kalenikovičius (~1452–1501). Nežinomas dailininkas, XVIII a. II p. Varšuvos nacionalinis muziejus

Šiemet sukanka 185 metai, kai gimė grafas Juozapas Tiškevičius, prieš 145 metus oficialiai pradėjęs valdyti Kretingos dvarą, kuriame įkūrė šeimos rezidenciją su nuostabiu Vasaros sodu, didžiausiu Europoje privačiu Žiemos sodu, pirmuoju Kretingoje telegrafu, pirmąja Lietuvoje telefono ryšio linija ir elektrine.

Grafų Tiškevičių giminė kilo iš Ukrainos. Iš ten per Baltarusiją atsikėlė į Lietuvą. Apžvelgdami šios giminės istorinį kelią, susipažinsime su jos ištakomis, simboliais, ryškesnį pėdsaką istorijoje palikusiomis asmenybėmis.

Giminės pradininkai

Grafų Tiškevičių šaknys glūdi Berdyčive (Ukraina). Giminės pirmtakas buvo Kijevo kunigaikščio Švitrigailos Algirdaičio patarėjas bajoras Kalenikas Miškovičius, už ištikimą tarnybą 1437 m. gavęs nemažas valdas Voluinėje, Žytomyro ir Ovručo pavietuose.

Tiškevičių pradininku laikomas Kaleniko Miškovičiaus sūnus Tiška (~1452–1501). Jo sūnūs rašytiniuose šaltiniuose vadinami Tiškovičiais, o vėliau, lenkų kalbos įtakoje – Tiškevičiais. Iš pradžių jie buvo stačiatikiai. Nuo XVII a. dauguma Tiškevičių priėmė katalikybę ir sulenkėjo.

Giminės herbas ir devizas

Grafai Tiškevičiai naudoja modifikuotą herbą „Leliwa“, kurio ištakos siekia XI amžių. Manoma, kad šis ženklas atsirado Artimuosiuose Rytuose, iš kurių į Europą per Kryžiaus karus atsivežė riteriai.

Herbo pavadinimo etimologija ir simbolių reikšmė iki šiol neturi argumentuoto paaiškinimo, todėl jo išversti į kitas kalbas ir paaiškinti neįmanoma.

Iš Lenkijos šlėktų herbą Horodlės unijos aktu 1413 m. pirmasis Lietuvoje priėmė Vilniaus vaivada Albertas Vaitiekus Manvydas. Vėliau šį herbą naudojo daugiau kaip 830 Lenkijos, Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos bajorų giminių.

Grafų Tiškevičių giminės didysis herbas (kairėje), XIX a. Iš: Tyszkiewicz, Józef. Tyszkiewiciana. Poznań, 1903. Kretingos grafo Aleksandro Tiškevičiaus naudotas Lelivos herbas su penkiakampe žvaigžde (dešinėje), XX a. pr. Kretingos muziejus.

Grafų Tiškevičių herbo skydo mėlyname lauke puikuojasi auksinis pusmėnulis ir virš jo pakilusi šešiakampė žvaigždė. Virš skydo kyla brangakmeniais inkrustuota auksinė grafo karūna su 9 sidabro rutuliukais, o viršūnę vainikuoja penkios, rečiau – trys, stručio plunksnos, ant kurių, kaip ir skyde, yra geltonas pusmėnulis ir šešiakampė žvaigždė. Tiesa, XIX a. pab.–XX a. 1–2 deš. kai kurios Tiškevičių šeimos, tarp jų ir Kretingos grafo Aleksandro Tiškevičiaus šeima, vietoje šešiakampės naudojo penkiakampe žvaigždę.

Herbas yra skiriamasis ženklas, liudijantis apie giminės priklausymą kilmingųjų luomui ir užimamą vietą šio luomo hierarchijoje. Juo buvo puošiami rezidencijų pastatų ir laidojimo koplyčių portalai, kartušai, durys, interjero puošybos detalės, porcelianiniai ir tauriųjų metalų indai, firminiai vokai ir laiškų popierius, antspauduojama korespondencija ir pan.

Dauguma šaltinių nurodo, kad Tiškevičių devizu buvusi lotyniška frazė „Nec aspera terrent!“ (Ir sunkumai nebaugina!). Ji nusako giminės motyvaciją ar intenciją, ragina giminės atstovus būti bebaimiais, ryžtingai ir kryptingai darbuotis bei kovoti dėl šeimos, giminės, tėvynės ir valstybės gerovės bei šviesios ateities. O 1903 m. Poznanėje išleistoje Tiškevičių istorijoje „Tyszkiewiciana“ rašoma, kad giminės devizas lotyniškai skelbė „Deligas quem diligas!“ (Išsirink, ką myli!).

Žemaičių Kalvarijos įkūrėjas, Žemaičių ir Vilniaus vyskupas Jurgis Tiškevičius (1596–1656). Nežinomas dailininkas. XIX a. II p. Kretingos rūmus iki 1940 m. puošęs portretas. Telšių Žemaičių „Alkos“ muziejus

Skuminai ir Kalenikai – Tiškevičių giminės šakos

Tiškevičių giminę sudarė dvi šakos: Kaleniko ir Skumino. Skumino šakos pradininku laikomas Tiškos anūkas, Levo Tiškovičiaus sūnus Skuminas. Šios šakos atstovai dažniausiai vietoje giminės pradininko pavardės arba kartu su ja vartojo Skumino pravardę.

Iš Skuminų šakos atstovų su Žemaitija glaudžiausiai susijęs Juozapas Skuminas Tiškevičius (~1694–1754), nuo 1737 m. buvęs Žemaičių kaštelionas, o nuo 1742 m. – Žemaičių seniūnas.

Paskutiniuoju šios šakos atstovu tapo Lietuvos didysis maršalka Liudvikas Skuminas Tiškevičius (1748–1808). Jis 1795 m. prisijungė prie Rusijos sąjungininkų, jų įgaliotas vyko į Sankt Peterburgą pareikšti dėkingumą imperatorienei Jekaterinai II už teikiamą paramą kovoje dėl valdžios Abiejų Tautų Respublikoje. Jam mirus, Skuminų linija baigėsi.

O kiti Tiškos palikuonys pagal giminės pirmtako Kaleniko Miškovičiaus vardą buvo vadinami Kalenikais. Šiai šakai priklauso iš Ukrainos į Baltarusiją, vėliau – Lietuvą, persikėlę Tiškevičiai, gavę grafo titulą ir įkūrę šios giminės I (Lahoisko), II (Biržų) ir III (Užutrakio) linijas.

Lahoisko linijos Tiškevičiai

Daliai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rytinių žemių XVI a. atitekus Lenkijos Karalystei, Tiškos sūnus, Lietuvos maršalka ir Smolensko vaivada Vasilis Tiškovičius (1455–1571), kitaip istorinėje literatūroje vadinamas Baziliu (Vosyliumi) Tiškevičiumi, persikėlė arčiau sostinės Vilniaus ir apsigyveno netoli Minsko 1531 m. įsigytame Lahoisko dvare.

Grafų Tiškevičių Lahoisko linijos pradininkas Bazilis Tiškevičius (Vasilis Tiškovičius; 1455–1571). Nežinomas dailininkas. XIX a. II p. Kretingos rūmus iki 1940 m. puošęs portretas. Telšių Žemaičių „Alkos“ muziejus

Čia jis 1567 m. įkūrė majoratą, o 1569 m. iš karaliaus Žygimanto Augusto gavo paveldimą grafo titulą. Majoratas tapo nedaloma giminės valda, kurią paveldėti teisę turėjo tik vyriausias sūnus – ordinatas. Taip atsirado grafų Tiškevičių giminės I (Lahoisko) linija, o Lahoisko dvaras tapo šios giminės lopšiu, iš kurio jie plačiai pasklido baltarusių, lietuvių, žemaičių ir lenkų žemėse.

Ne vienas jų paliko ryškų pėdsaką Lietuvoje ir Žemaitijoje. Žemaičių vyskupas 1633–1649 m. buvo Jurgis Tiškevičius (1596–1656), vėliau pakeltas į Vilniaus vyskupus. Jis statė naujas bažnyčias, steigė parapines mokyklas, rūpinosi kunigų profesiniu paruošimu. Garduose 1637 m. įkūrė domininkonų vienuolyną, šalia kurio per porą metų pastatė Kryžiaus kelio (Kalvarijų) stotis. Nuo to laiko Gardus imta vadinti Žemaičių Kalvarija, kurią kasmet lanko būriai maldininkų.

Jurgio pėdomis žengė nuo 1740 m. Žemaičių vyskupu tarnavęs Antanas Domininkas Tiškevičius (1692–1762), rezidavęs Alsėdžių dvare, o palaidotas Varnių katedros Vyskupų kriptoje. Jis taip pat siekė kelti kunigų profesinį pasirengimą, iš Kražių į vyskupijos centrą Varnius perkėlė Žemaičių dvasinę seminariją, kuriai vadovauti pakvietė vienuolius pijorius. Varniuose įsteigė Šv. Roko gailestingumo brolių (rokitų) vienuoliją, besirūpinančia prieglaudose gyvenančiais vargšais ir ligoniais. Kražiuose įkūrė Marijos gyvenimo seserų (marijavičių) kongregaciją, kuriai pavedė rūpintis neturtingų mergaičių, ypač našlaičių, švietimu.

Abiejų Tautų Respublikos nepriklausomybės šalininkas buvo Tadas Tiškevičius (1774–1852), 1794 m. tapęs Lietuvos sukilėlių vado Jokūbo Jasinskio adjutantu, vėliau – Varšuvos kunigaikštystės brigados generolu. 1812 m. jis dalyvavo Napoleono kariuomenės žygyje į Rusiją, o per 1831 m. sukilimą buvo paskirtas Laikinosios lenkų centrinės vyriausybės Lietuvoje pirmininku. Sukilimą numalšinus, emigravo į Prancūziją ir gyveno Paryžiuje.

Lietuvos istorijos ir materialinės kultūros tyrinėjimų pradininkai buvo mokslinės-tiriamosios ekspedicijos Nerimi organizatorius ir vadovas, ekonomistas, archeologas, etnografas, geografas, dailės istorikas, kolekcininkas Konstantinas Benediktas Stanislovas Tiškevičius (1806–1868) ir jaunesnysis jo brolis, Vilniaus laikinosios archeologijos komisijos ir Senienų muziejaus (1857 m.) įkūrėjas Eustachijus Tiškevičius (1814–1873).

Julius KANARSKAS

Istorikas, Kretingos muziejaus direktorės pavaduotojas

---

Julius KANARSKAS

– istorikas, archeologas, muziejininkas. Baigęs studijas Vilniaus universitete, Istorijos fakultete, įgijo muziejininko archeologo specializaciją. Kretingoje įvairiose, su muziejininkyste ir archeologija susijusiose pareigose dirba nuo 1983 m. Nuolat organizuoja mokslines konferencijas, rengia pranešimus, vykdo mokslo tiriamąsias, kraštotyros, archeologijos ekspedicijas. Mokslo tyrimo kryptys – Pajūrio krašto priešistorė; Kretingos istorinė raida XVI–XIX a. ir jos įtaka pajūrio regiono socialiniam ekonominiam gyvenimui.

Istorikas – kelių monografijų apie Kretingą autorius, paskelbęs šimtus straipsnių rajono ir šalies spaudoje, moksliniuose leidiniuose. Dukart – Kretingos rajono savivaldybės Kultūros ir meno premijos laureatas, šalies Metų muziejininkas (2009 m.)


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas