Apie uošvę ir anytą sukurta begalės anekdotų. Dažnai jos vaizduojamos piktos ir nesukalbamos. Kodėl taip yra, pasiteiravome gatvėje sutiktų žmonių ir uždavėme jiems klausimą
Nobertas Razma:
- Manau, jog tokie pasakymai yra atėję iš senų laikų. Aš turiu uošvę jau trisdešimt metų. Negaliu skųstis – ji man tikrai gera. Gyvename atskirai: ji - Padvariuose, o aš su žmona - Lazdininkuose. Manau, jog taip gyventi yra geriau. Bet, jei reikia, uošvienė pataria, pamoko. Kai susipykstam su žmona, ji nepalaiko nė vienos pusės.
Ponia, nepanorusi sakyti pavardės:
- Manau, kad negražūs pasakymai atėjo iš senų laikų, kai marčios vyro namuose turėjo dirbti už du ir be atlygio. Žentas taip pat buvo berno vietoje.Turiu žentą ir marčią, tačiau jie abu mane vadina mamyte. Žentą turiu jau 27 metus, o marčią –18 metų, ir nesame buvę susipykę.
Romas Gagilas:
- Tokie pasakymai apie uošves ir žentus, manau, atėjo iš senų laikų. Tai daugiau dėl juoko, bet ne dėl tikrovės. Pats uošvės jau nebeturiu. Turėjau ją penkiolika metų. Gera buvo ir nieko blogo negaliu pasakyti.
