Pajūrio naujienos
Help
2021 Birželis
Pi 7142128
An18152229
Tr29162330
Ke3101724
Pe4111825
Še5121926
Se6132027
Orų prognozė
Dieną35°C debesuotumas 10 %
Naktį22°C debesuotumas 10 %
Apklausa

Ar vėl pabranginus alkoholį ir rūkalus sumažės jų vartojimas?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Nepasiklydusi likimo vingiuose

  • Audronė PUIŠIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2007-11-30

“Gyvenime man buvo brangiausia meilė Lietuvai, knygoms, Dievui. Visa tai gavau iš savo mamos. Jeigu ji nebūtų buvusi tokia, kokia buvo, aš ir pati nežinau, kur šiandien būčiau”, - sako mūsų kraštietė, publicistė, humanitarinių mokslų daktarė, Klaipėdos universiteto Baltistikos centro direktorė Jūratė Laučiūtė.

Savo žvalumu ji stebina, ir net apsirikęs neduotum jai 66-erių. Savo amžiaus moteris neslepia ir pripažįsta: visa tai – vėlgi iš mamos, kuri daugybę metų mokytojavo Darbėnų mokykloje.

Mūsų kraštietė Jūratė Laučiūtė sako: “Man nuolat reikėjo permainų. Mano aplinką kuria žmonės, kurie, kaip ir knygos, ir yra mano laimė”.

“Mama mirė eidama 102-us metus. Ji krutėjo, kol galėjo. Nebuvo sėdėjimo vienoje vietoje ir kriošėjimo”, - apie ilgaamžę motiną Petronėlę Laučienę kalbėjo duktė.

Tačiau ne viską lemia genai.

“Man pasisekė. Aš sugebėjau sutvarkyti savo gyvenimą taip, kad dirbau tik tai, ką norėjau, kas mane uždegdavo, kas man buvo įdomu. Tačiau dėl to reikėjo pakovoti,” – pripažino Jūratė Laučiūtė, kuriai ir dabar galioja šita taisyklė: šiuo metu ji dirba tą darbą, kurį moka, išmano ir kuris patinka.

Jūratė Laučiūtė ir toliau tyrinėja seniausius baltų ir slavų kalbų santykius, rašo knygą “Baltų substratas slavų kalbose”, kuri spaustuvės dažais turėtų pakvipti 2009 m. Ta pačia tema Jūratė Laučiūtė dėsto ir Klaipėdos universitete – jos paskaitų klauso lituanistai magistrantai bei rusų filologijos-lietuvių kalbos specialybės studentai.

Meilė Peterburge sulaikė keliems dešimtmečiams

Vilniaus universitete Jūratė Laučiūtė studijavo lietuvių filologiją. Norėjusiai likti universitete studentei buvo pasiūlyta vieta filosofijos katedroje bei logikos aspirantūra.

Šiek tiek padirbėjus paaiškėjo, kad vietos numatytoje aspirantūroje nebus, ir Jūratei Laučiūtei buvo pasiūlyta dialektinio-istorinio materializmo aspirantūra.

“Nesutikau. Kad ir kaip buvo liūdna, turėjau ryžto palikti Vilnių ir atvažiuoti mokytojauti į Darbėnus, - atsimena moteris. – Gerai, kad sugebėjau išsilaikyti kandidatinio minimumo egzaminą – lengviau prasiskyniau kelią į neakivaizdinę aspirantūrą dabartiniame Sankt-Peterburgo valstybiniame universitete”, - pasakojo Jūratė Laučiūtė.

Likimo vingiai į Sankt-Peterburgą, kur jau mokėsi pirmasis vyras, Jūratę Laučiūtę nubloškė 1966 metais. Mokslininkė galvojo, kad šiame mieste užtruks kelerius metus.

Tačiau šie virto dešimtmečiais.

“Koją pakišo nauja meilė – mano geriausias mokinys profesorius Jurijus Otkupščikovas. Kai atvykau į tuometinį Leningradą, manęs profesorių grupė paprašė mokyti lietuvių kalbos. Tarp mokinių buvo ir mano būsimasis antrasis vyras, kuris jau po 3 mėnesių man rašė meilės eilėraščius lietuvių kalba”, - prisiminė Jūratė Laučiūtė.

Disertacija padėjo pamatus viso gyvenimo tyrinėjimams

Būtent būsimasis vyras, pažinęs Jūratę ir pajutęs jos patriotišką užtaisą, pasiūlė naują disertacijos temą, kadangi su pirmąja būsimai mokslininkei labai nesisekė: darbo vadovas lietuvišką medžiagą tempė ant slaviško kurpalio.

Nauja tema “Žodžiai, paskolinti iš baltų kalbų (lietuvių, latvių, prūsų) į slavų kalbas (rusų, baltarusių, ukrainiečių, lenkų)” atitiko Jūratės Laučiūtės požiūrį: tais laikais visi tyrimai buvo atvirkšti – ką slavų kalbos davė kitoms kalboms, ir tokia tradicija ėjo net iš XIX amžiaus, o Jūratė išdrįso manyti kitaip.

“Aš su tokiu entuziazmu ėmiausi rinkti medžiagą, kad mano vyras sakydavo, jog po to darbo rusų kalboje neliks nė vieno neskolinto žodžio”, - prisiminė pašnekovė, kuri savo darbą sėkmingai apgynė 1972 m. sausį.

Tas darbas buvo kaip pagrindas tolimesniam darbui – žodynui-monografijai, kuris yra pakankamai dažnai cituojamas, bei viso gyvenimo tyrinėjimams, kada nuo žodžių buvo pereita prie etnogenezės.

Kadangi daugelis manė, jog Jūratė Laučiūtė yra globojama profesoriaus ir turi gerą užnugarį, moteriai teko daug ko išmokti. Visų pirma - logiškai mąstyti, tvirtai argumentuoti.

“Ginčydavomės su vyru iki paryčių. Žinojau, kad turiu subręsti kaip mokslininkė, turėjau apginti savo teoriją”, - sakė pašnekovė, kuriai likimas lėmė ilgus metus laimingai dirbti Leningrado kalbotyros institute. O prisiminusi disertaciją, ruošimąsi jai, Jūratė Laučiūtė galvoja, kad tik Rusijoje ji galėjo apginti tokią disertaciją: Lietuvoje net ir tarp mokslo žmonių buvo per daug uolių režimo šalininkų.

Įsigilinusi į etnogenezės klausimus Jūratė Laučiūtė sakė galėjusi išsiaiškinti, kokie gi iš tiesų buvo slavų ir baltų tautų santykiai. Ji nesutiko su peršama mintimi, kad slavai ir baltai yra viena tauta, turinti vieną prokalbę ir po to išsiskyrusi į skirtingas puses. “Aš sugebėjau įtikinti, kad būta tik kaimyninių santykių epochos, bet ne giminystės. Dabar ta problema yra modifikuota, ir jeigu slavai turi ypatingų giminystės ryšių, tai tik su Vakarų baltais – prūsų-jotvingių protėviais. Tačiau aš ir dabar abejoju, kad taip buvo”, - teigė Jūratė Laučiūtė, kurios nuomone, jos moksliniai įsitikinimai ją atvedę ir į politiką.

Rusijoje buvo tik kūnas

Peterburge Jūratė Laučiūtė praleido per 30 metų. Tačiau ji teigia, kad jos širdis visada buvo Lietuvoje. “Rusijoje – tik kūnas, ir nežinau, kaip tai paaiškinti”, - sako ji.

Peterburge moterį supo profesūra, senosios kartos inteligentai, akademikai. Jūratė Laučiūtė visada jautė skirtumus būnant Lietuvoje, ir būnant Rusijoje: būnant Peterburge, jai, kaip ir supančiai aplinkai, buvo svarbu, kas vyksta kitur. Lietuvoje gi matai, kas vyksta kaimyno kieme, bet nematai, kas vyksta už Lietuvos.

“Aš kiekvieną kartą atvažiavusi į Lietuvą pasijusdavau kaip nusileidusi į žemą jaukią lygumą”, - prisipažino mokslininkė.

Dar gyvendama Peterburge, ji įsitraukė į pertvarką: demokratinis judėjimas tapo nauja veikla, ir Jūratė Laučiūtė kažkuriam laikui sustabdė savo mokslinę veiklą.

“Svarbesnio dalyko už Lietuvos nepriklausomybę nebuvo. Taip 1988 m. Peterburge atsirado Lietuvos kultūros draugija, kuriai vadovauti teko gana sudėtingomis sąlygomis – aplink ratus suko KGB. O man buvo svarbu kurti palankią aplinką. Taip užsimezgė ryšiai su Sąjūdžiu, su Lietuvos valstybininkais gerąja prasme. Tapau Lietuvos Vyriausybės įgaliotąja atstove Peterburge, profesoriui, Atkuriamojo Seimo signatarui Česlovui Kudabai padedant gaudavau informacijos, kas vyksta Lietuvoje”, - kalbėjo pašnekovė, kuri įsitikinusi: kuo žmogus mažiau galvoja apie save, tuo jam geriau sekasi.

Tuo pat metu teko išgyventi ir mintį, kad Rusijoje gyvenantiems lietuviams Lietuvos nepriklausomybė gali tapti nepalanki, kadangi pagal norėtą priimti Pilietybės įstatymą svetur atsidūrę lietuviai būtų likę už borto. Jūratei Laučiūtei pavyko suburti užsienio lietuvių bendruomenę, kurios rūpesčiu Aukščiausiosios tarybos deputatai įvedė Rusijos lietuviams pažymėjimus, kuriuos turint sieną buvo galima kirsti be vizų.

“Aš galvoju: kai buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė, kiek lietuvių grįžo iš Rusijos, Ukrainos. Kas darosi dabar – lietuviai masiškai važiuoja svetur. Man atrodo, kad Lietuvoje absoliučiai apleistas patriotinio auklėjimo klausimas – patriotinis ugdymas vyksta be sielos, be širdies”, - savo nuomonę išsakė Jūratė Laučiūtė, kurios giminė visada laikėsi įsikibusi Lietuvos ir kuri savo sūnų Vladimirą Laučių Peterburge siekė užauginti kaip tikrą lietuvį: mokantį savo kalbą, žinantį ir gerbiantį savo šaknis.

“Su vyru buvome sutarę: jeigu gims berniukas, jis turės mano pavardę, nes kitaip Laučių pavardė būtų sunykusi. Vardą sūnui rinko vyras. Gimus sūnui, jį nuo pat pirmos dienos šnekinau lietuviškai”, - kalbėjo Jūratė Laučiūtė, kuri sakė esanti laiminga, kad sūnus baigė Vilniaus universitetą, ir apgailestaujanti, kad duktė Livija negalėjo augti Peterburge, nes jai netiko tenykštis klimatas.

Nuolat reikėjo permainų

Įsijungusi į visuomeninę veiklą, Jūratė Laučiūtė pradėjo intensyviau bendradarbiauti su Lietuvos spauda. Ji mano, kad ir žmonės ją labiau pažįsta kaip publicistę, o ne kaip mokslininkę.

Kai 1999 m. netikėtai atsistatydino Lietuvos radijo ir televizijos vadovybė, nauja komanda Jūratę Laučiūtę pakvietė tapti šios žiniasklaidos priemonės vadove. “Tai buvo naujas posūkis mano gyvenime. Buvau pripratusi prie akademinio darbo, o čia reikėjo vadovauti”, - apie likimo vingius pasakojo moteris.

Ji įsitikinusi, kad žiniasklaida labai daug prisideda kuriant visuomenės klimatą: kultūrinį, psichologinį. Ji gali sukurti netgi nuotaiką – blogos naujienos gali žlugdyti, stumti į neviltį, o naujienų akcentus galima sudėlioti taip, kad suprastum, jog gyvenimas gali būti visoks.

“Tie, kurie kuria informacinį lauką, privalo galvoti apie tuos, kuriems ta produkcija yra skiriama. Tuo ir vadovavausi, dirbdama Lietuvos RTV”, - sakė Jūratė Laučiūtė, kuri šį postą paliko 2001-aisiais, kada naujai politinei komandai LRTV vadovai nebetiko.

Jūratei Laučiūtei teko sugrįžti prie mokslo. Taip atsirado Klaipėdos universitetas, tarsi ir nauja karjera.

“Man nuolat reikėjo permainų. Todėl mėgstu keliones. Aš galiu gyventi be miesto, tarkim, be Peterburgo. Mano aplinką kuria žmonės, kurie, kaip ir knygos, ir yra mano laimė”, - sakė Jūratė Laučiūtė.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas