Amžinybėn iškeliavo seniausias Lietuvos pranciškonas

Praėjusį šeštadienį amžinybėn buvo palydėtas seniausias Pranciškonų brolijos vienuolis, septyniasdešimt šešerių Bronislovas Poškus. Amžino poilsio jis atgulė senosiose Kretingos kapinėse, netoli Tiškevičių koplyčios.

Į senąsias Kretingos kapines atgulant seniausiam Lietuvos pranciškonui, Vyčio kryžiaus ordino kavalieriui Bronislovui Poškui, atiduoti paskutinę pagarbą atvyko: (iš kairės) kunigas monsinjoras Alfonsas Svarinskas, vaikystės draugas ir bendražygis, dimisijos pulkininkas Leonas Laurinskas. Maldomis palydėjo brolis Astijus ir kiti Lietuvos pranciškonai.

Velionio atminimui buvo aukojamos šv.Mišios, į kurias atvyko broliai iš visų Lietuvos pranciškoniškų vienuolijų. Laidotuvėse dalyvavo monsinjoras Alfonsas Svarinskas bei vienas artimiausių velionio draugų – pokario kovų dalyvis, dimisijos pulkininkas Leonas Laurinskas. Į paskutinę kelionę B.Poškų palydėjo Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Kęstučio motorizuoto pėstininkų bataliono kariai bei Tauragės VII šaulių rinktinės šauliai. Kad į paskutinę kelionę neštų kariai, toks, pasak L.Laurinsko, buvęs paskutinis B.Poškaus prašymas.

B.Poškus gimė 1928 m. Tauragės apskrityje, Skaudvilės valsčiuje, vienišos motinos šeimoje. Jį globojo kunigas Jonas Kalvaitis. Pokariu B.Poškus bendradarbiavo su rezistentais partizanais. Turėjo pseudonimą Rugelis. Vėliau, gyvendamas Šilalėje ir Endriejave, katechizavo vaikus, platino Katalikų Bažnyčios kroniką. Priklausė Lietuvos laisvės lygai. Už tai buvo persekiojamas tarybų valdžios.

1978 m. pogrindyje buvo įvilktas į abitą ir tapo pranciškonu. Po to B.Poškus persikėlė gyventi į Kretingą, dirbo zakristijonu. Ankštame savo bute, Žemaičių gatvėje, prižiūrėjo ir slaugė septynis prieškario brolius pranciškonus.

„Bronius juos surinko po savo sparnu. Glaudėsi vienam kambary, ant sudedamųjų lovelių. Kiekvienas brolio Broniaus gražiai nukaršintas ir palydėtas amžinybėn. O šalia virė naujų pranciškonų medžioklė. Visi, kurie paskui šauniai kūrė Kretingos vienuolyną, perėjo per jo rankas. Jo surasti, išauginti. Žiūrėdamas į jį norėjai būti pranciškonu. Būdavo, ims traukti iš slėptuvių išsaugotas vienuolyno relikvijas, pasipils įdomiausių istorijų apie senuosius pranciškonų tėvus ir brolius, ir jau veržiesi paskui jį į neegzistuojantį vienuolyną, į svajonę, į tikėjimą, kad yra kas galingiau už tarybų valdžią“, - tai kunigo Juliaus Sasnausko, kalbėjusio atsisveikinimo su velioniu pamaldose, mintys. Taip brolis Bronius, pasak J.Sasnausko, „užkabino“ ir jį, ir brolius: Benediktą, Astijų, Gediminą.

Pasak J.Sasnausko, brolis Bronius šventai tikėjo pranciškonų sugrįžimu. 1988-ųjų vasarą, pasistatęs palapinę prie Kretingos vykdomojo komiteto, B.Poškus savaitę tęsė bado streiką, kad būtų sugrąžintas vienuolynas.

J.Sasnausko įsitikinimu, bernardinai be brolio Broniaus nebūtų tapę tuo, kuo šiandien yra. Jis turėjo pamatymo, palaikymo, užtarimo, svetingumo dovaną, kuri prie jo traukė žmones.

B.Poškus sirgo nuo vaikystės. Paskutinius gyvenimo metus jis praleido ligoninėse. Į vieną jų jam buvo atvežtas Prezidento apdovanojimas – Vyčio kryžius už nuopelnus laisvės kovose. Jam įteiktas ir Lietuvos Laisvės medalis.

Medikams konstatavus cukrinį diabetą, B.Poškus pernai neteko kairės kojos, patyrė insultą.

Šiemet, kovo 27-ąją brolis Bronius buvo perkeltas į Padvarių pensionatą. Po dviejų dienų, kovo 29-ąją, per patį saulės užtemimą, džiaugsmingai laukdamas brolių apsilankymo, jis mirė nuo širdies smūgio.

„Broliui Broniui sugrįžus į savo pranciškoniško pašaukimo pradžią, užverstas dar vienas pogrindžio pranciškonų istorijos puslapis“, - įleidžiant karstą pašventindamas duobę, akcentavo brolis Astijus.

• Rašyti komentarą (1)