Paveikslas „Angelas liečiasi prie tavęs“ taip pakerėjo muziejininkę Aušrinę Kasperavičiūtę, kad ji užsidegė parodą atgabenti į Kretingą.

Kretingos muziejuje, pakeliui iš rudens į pavasario lygiadienį, labai trumpam stabtelėjo kūrėjų poros šviesaus atminimo Linos Winter ir Sigito Juknevičiaus tapybos paroda „Priminimas apie save – gurkšnis iš šaltinio“. Kontrastiškai spalvinga ir užburianti, tarsi atvira kodų ir simbolių sistema, kurios centre – žmogaus vidus.

Prie kiekvieno paveikslo – netrumpas aprašas, įvilktas į filosofinį apmąstymą. Nuo juodai balto grafiško prisistatymo autoriai nuosekliai veda į spalvų – geltonos, žalios, mėlynos, raudonos – pasaulį, kurio centre dėmesį prikausto drobė „Angelas liečiasi prie tavęs“.

Aliejumi taškine technika nutapytas paveikslas tarsi išcentruoja, išsuka mintis iš išorinio į mistinį pasaulį, kurio pradžia – vidinė gelmė lyg saugios motinos įsčios, o pabaiga – visatos begalybė. „Viskas prasideda nuo mažo taškelio, kuris auga, vystosi. Ir jeigu mūsų nebelieka šiame pasaulyje, mes niekur nedingstame – visi „taškeliai“ kada nors susitiks“, – darbais žavėjosi Kretingos muziejaus etnografė Aušrinė Kasperavičiūtė.

„Paveikslas pats tarsi „pasišnekėjo“ su manimi – pajutau jo gyvastį. Per rudens lygiadienio šventę į Dreverną buvo atvežta ši paroda, tačiau tarp linksmybių ir šokių paveikslai neskambėjo. Tik staiga pajutau „Angelą“ – ir atsisėdau ant grindų, nebegalėdama nuo jo atitraukti akių. Taip užgimė pažintis su S. Juknevičiumi ir ši paroda pasiekė Kretingą“, – kalbėjo parodos iniciatorė A. Kasperavičiūtė.

Deja, paroda čia neužsibus: vakar įvyko jos atidarymas–uždarymas, dalyvaujant pačiam autoriui dailininkui iš Kaišiadorių S. Juknevičiui. Jis sakė parodą iš čia išgabensiąs į pernai amžinybėn iškeliavusios Linos tėviškę – Kudirkos Naumiestį. Autorius neslėpė, jog paveikslus jiedu tapė kartu, tik jis juos dar įvilkęs į žodį.

---

Vėlų lapkričio vakarą, kai lauke buvo tamsu ir šalta, o ant laiptų gulėjo kreivai išsišiepęs moliūgas – namai buvo pilni žvakių šviesos ir jaukaus Linos kvapo. Sigitas užėjo ir liko. Po trejų metų, vieną vėlų kovo vakarą Lina išėjo. Palikusi viską, net tai, kas arčiausiai – kūną, mintis, pojūčius. Išėjo, kaip dainos žodžiai palieka burną. Pasklido kaip kvapas ką tik iškeptos duonos. Ir jos neliko. Trys metai – įžanga, dėstymas, epilogas. Jie susipažino, atliko tai, kas buvo jiems skirta, ir išsiskyrė taip pat netikėtai staiga – visam laikui.

Linos ugnis – gyvenimo aistra – išjudino Sigito orą – mintis ir jo vandenį – jausmus. Linos žemė – jos praktiškumas nukreipė kūrybos vaga. Gimė dešimt paveikslų.

• Rašyti komentarą (0)