Nijuolė Vasiliauskienė paruodė, kuokiūs luopšiūs seniau Žemaitėjuo sopdava vakos.

Liaudie yr sakuoma: jegu mama mažam vakou nedainiava luopšėnės, ta ons ožaugs kėitašėrdis, bus najautros. Tū pati galieto patvėrtintė ėr Kretinguos moziejaus Etnuokultūras skyriaus vediejė Nijuolė Vasiliauskienė, katra papasakuojė ne tik apie Žemaitėjuo puopoliarės luopšėnės, bet ėr apie maža vaka gyvenėma tamė kraštė nu pat gėmėma.

Luopši nanukabindava ėlga

Senas laikas, sakė Nijuolė, kuožnuo šeimuo bova tėik vaku, kėik Dėivs davė. Na kap dabar ka jaunims planou, kėik vakuteliu augint. Kūdikelios seniau priiminiejė tik pribuviejės, bet, atruoda, ėr dabar tas pats i mada paren. Pribovieje ož darba būtėna reikiejė atsidiekavuotė. Je šeima naturiejė pinigu, idoudava audekla gabala arba iš maista ku nuors – kiaušiu, svėista, smetuonas. Tik gėmusi vaka tujau nuprausdava geldelie ėr doudava mama pamaitintė, bet priš tai paržegnuodava. Pirmiausia kūdiki paruodydava tievou, paskiau – ėr kitims šeimuos nariams, ypač vakams, je naujagimis tuo šeimuo bova ne pėrms.

„Kretinguos rajuona Bodriu apylinkies par ekspedicijės esam ožrašė, kap pri kūdiki kvėisdava. Sakydava: „Atekėt paveiziet, ku gondrus pru kamėna imetės“, – pasakuojė N. Vasiliauskienė.

Luopšys būdava pri tievu luovas vėsa laika, nes vaku atsėrasdava tonke – je ne vėins, ta kėts būdava golduoms i tu luopsi ėr sopams.

Siedninkielis (čiužinielis) – šiaudėnis. Bet ėr dabar daugelis čiūžinius ded šiaudėnius diel tuo, ka yr sveikiausia. O puodėškelė būdava ėš plunksnu, nadėdėlė, bet nabova tep, kap dabar, ka daug kas vėsai anuos naded. I drobolė vaka vystė dėdėle stėpre, kad, kap muoterėškas sakė, tas vaks „ni krust“: kuojės tėise toriejė būt ėlga. Nu, gal ne lig metu, bet lig posės ta tėkra. Galva, kap ėr dabar, apmaudava kepurelė, plėkuos nikumet nalaikydava. O tūte (čiolptoka) būdava ėš noskosta ėr ėšdžiuovinta avėkaili. Dar tonke vakou doudava skodoreli, i anu idiejė dounas, pamėrkytas i cokru – ka vaks mažiau kaukto, ramesnis būtu. Prikėš, būdava, pri bornelės, ėr tas vaks skane čiolps. Dabar dažna mamas ar teče čiut prakotosi vaka jau neš pri veidruodi, ka ons savė pamatyto. O seniau tuo nalesdava, sakydava narek. Dar iduome, ka plaukeliu ėr nageliu nakėrpdava ligi metu. O tošti luopši nagaliejė soptė diel tuo, ka pėkta dvasė napakėnktu. Ka jau vaks nuoriedava pradiet vakštiuot, liob ponti, katru tieva toriejė ūkie gyvuliams pontiuotė, parpjautė – sakydava, ka vaka kuojės nabūto „sorėštas“, gera vakštiuoto.

So tas pates marškineles krėkštėjė kelis šeimuos vakos ne tik ėš biednoma, bet nuoriedami, ka anėi būto draugėški, sogyventu.

Krėkšta tievu garbie

Dar N. Vasiliauskienė papaskuojė ėr apie krikštynu tradicijės. Daba dažna šeima, sakė, lauk, kol vaks pradies vakštiuot, o seniau krėkštydava kuo greičiau, ypač, je tas vaks prastesnės svekatas, bėjuojė, ka nanomėrto. Vardos senas laikas doudava žėnuomu švėntųju – Juona, Petra, Antana, Kazimiera, Aguotas, Juozapa, Marijuonas, vieliau, tarpukarie, atsėrada daug tautiniu vardu – Mindauga, Gedimina. Vakos krėkštyt veždava vėini patis kūma, ba palydas. Je tėi kūma važious „isilinksminė“, pasėtaikydava, ka ožmėrš ar sopainiuos tou varda, tumet ėr ožrašydava tuoki, kuoki patis sogalvuojė.

Etnuokultūrininkės žuodes, krėkšta tieva būdava parenkami na bi kuokėj – anėi toriejė būtė darbšti, gabi, pruotingi, sokalbamis – tikiejė, ka tumet ėr vaks tuoks ožaugs. Krėkšta tievu ėiškuojė tarp kaimynu ar tarp gėmėniu. Je kvėitė, atsėsakyt nagal, nagarbie. O je sotėka būt krėkštatėives, kap tik – garbie, ėr kuo daugiau tories puodiu (krėkšta vaku), tuo ta garbie dėdesnė, dar ėr vėita dongou ožsitarnaus. I krėkšta tievus geriau bova imt ne vėinuos šeimuos vyra ėr žmuona, bet ženuotos žmuonis – senmergiu ar senberniu, katrėj laikuomi ont pajoukuos, nanuoriejė – ka vaks tuoks pat nabūto. Kūmu vaka toriedava ne vėinus, kap dabar. Kuo anu daugiau ėr ėš keliu šeimu, tuo vakou geriau – didesnė pagalba bus i muokslos leidont arba, je lėkto našlaitis.

Ėš druobelės pasiūtos krėkšta marškėnelios, kap ėr krėkšta žvakė, seniau sauguodava ligi pat mėrtėis. So tas pates marškineles krėkštėjė kelis šeimuos vakos, ėr ne tik ėš biednoma, bet nuoriedami, ka vėsi būto draugėški, sogyventu. Kap sakė N. Vasiliauskienė, pėrktėniu žaislu vaka seniau natoriejė. Gera, je mama ar baba ėš skodoru pasiova kuokė lielelė – ėr pavadėnėms „skodorėnės Uonutės“ iš tu laiku atejė. Katruo šeimuo druožė medi, – būdava, ėšdruoš vakou vežėmoka so rateles, šautoveli, dar kažku. Ka pjaus kiaulė, šlapėma pūslė ėšdžiuovins, pridies i anou žėrniu – padarys barškala. Jego katruo truobuo sogebiejė ėš muoli poudos žėist – padėrbs kuoki sokoti ar statulelė.

O čia – tep vadėnams biegūns. Į anou istatyts vaks galiedava bėški ėr pavakštiuot.

Zoikis vaka lingou, o pelelė kuošė verd

„No, o tu luopšėniu dėdele daug natorio, tuos, katras ėšgėrdau ėr ožrašiau Žalgiri seniūnijuo, daugeliuou gal yr gėrdietas“, – sakė N. Vasiliauskienė. Jog tėkra – katras ėš mūsa nažėnuom „Aa, apapa, zoikis vaka lingava, balingoudams ožsnuda, katėns nuosi nukonda, pats po pečiu palinda“? Ypač populiarės luopšėnės so žuodeles „čiūčia liūlia“.

Dainioudava: „Lylia lylia, mažutėlė“, „Mėiguok, mažutė, būk gerutė, čia luopšelie pagoldyta, apkluostyta apkomšyta“. Arba: „Čiūčia liūlia šėta, dous Dėivulis kėta. Kėta turiesem, ėr tou myliesem. Vėina pamylousem, kėta pabučiousem“. Arba: „Pelele pelele, nešk mėigeli po mažuju puodiškele“. Prakutusims vakams patėkdava žaidėma: „Vėrė vėrė pelelė kuošelė, vėrė maišė, mėltelios diejė, vondeneli pylė. Ėšmaišė, ėšvėrė ėr padalėna: tam davė, tam davė, o mažajam ėr nablėka... Ta pelelė nosigondosi šmiri šmiri i orveli“. Dar puopuliari: „Ratou ratou ratelios, nopėrks tetis batelios“. Didesnims vakams: „Juojo juojo i torgeli, nosėpėrksio pirageli. Pėrksio dėdėli – nasoiesio, pėrksio maža – naprėiesio, pėrksio vėdotėni kap rata tekėni“. Arba: „Juojau juojau i torgeli, pėrktė skani pirageli. Pirageli nagavau, avineli nopėrkau. Tievou – rags, muotėna – nags, Tėgriokou – oudegelė, o Matreliou, tam mažajam, – skanioujė meselė“. Arba: „Juojau juojau i Lėipuojė – kontaplės nolakiuojė“.

---

MŪSA KŪRIEJE

Kastė meilė

Gal atcėmėnat jūs Kasti?

Tas, kor pėrštas nuosė krapštė.

Sava buoba ons palėka,

Vėnskaus Nastė ka sotėka.

Šviežė mesa juk skanesnė,

Kol nespiejė dar sogestė.

Tuokė graži, tuokė duora

Tėktu vyrou net į puora.

Pasėgruobės botelkelė,

Kastis rėtėn pas Nastelė.

Naktis švėisi, mienesėina...

Lauka kvep jau šviežiu šėinu.

Pro beržynus, pro karklynus

Lek pri Nastės ont nakvynės.

Ta juk truobuo daba vėina...

Ger ožkelės šėlta pėina.

Trumpa, drūkta kap bačkelė

Vyrou krėta i šėrdelė.

Jegu tuokė pasėgautu,

Dvijau malkas luovuo pjautu.

Žėborieli ka pamatė,

Pri truobalės prisėstatė.

Kastis braižuos aple longa,

Vo Nastelė kasuos bomba.

Vos negava an infarkta –

Kap vėštelė iemė karkti.

Bet Kastieli ka pamatė,

Atcėgava kap plaštakė.

Dorės plate atidarė...

Nei an pyka, nei an barė.

Vėns pryš ontra sosėstuojė

Kap paukštele do plasnuojė.

Kas per jausma! Kas per meilė!

Net ėr mon ištysa seilė.

Kap vėjuokle do vyniuojies

Ėr so ronkom, ėr so kuojiem.

Juozas MAKSVYTIS

---

ŽUODYNS

Aktars – hektaras

Alva – didesnis puodelis gerti

Aptiekorius – vaistininkas

Brukis – akmenų grindinys

Budavuotė – statyti

Borė – avis

Drūkts – storas

Dūlis – puvėsis bitėms rūkyti

Gončas – didelis šuo, skalikas

Grajus – žaidimas

Keravuotė – saugoti, prižiūrėti

Keselė – tinklelis vėžiams gaudyti

Parkiaušėntė – lėtai pareiti

Gliozavuotė – sutepti, nuterlioti

Kap ė sobėnė ignybts – taip sakoma apie skubantį

Gramatnos – raštingas

Jekis – moteriškas švarkelis

Jeps – nevykėlis, išsižiojėlis

Jebent – nebent, negi

Kalabans – prastas gyvulys, žmogus, daiktas

Kaliūzė – kalėjimas, šaltoji

Krėtė – kelnių užpakalis

Kriošols – nesumaigytas bulvių gabalas košėje

Šaltinis: „Kretingos tarmės žodynas“

Poslapi sorėktavuojė „Pajūri naujienas”

• Rašyti komentarą (1)