|
Lėlių kelias iš Kretingos
Apie liaudies vaidinimus, jų kilmę ir lėlininkystės tradicijas Kretingos vaikų ir jaunimo teatro „Atžalynas“ studijoje susirinkusiems kretingiškiams pasakojo garsi šalies lėlininkė teatrologė Salomėja Burneikaitė, tuo pačiu pristatydama savo projektą „Liaudiškoji lėlių teatro tradicija Žemaitijoje“. Lėlininkystė yra gyvenimo filosofija Domėtis Kretingos krašto lėlių istorija S. Burneikaitę paskatino 2005 m. „Atžalyno“ festivalio metu kretingiškio režisieriaus Algimanto Verbuto surengta išvyka „Lėlių keliu“, aplankant Grūšlaukės, Latvelių, Kalnalio, Dupulčių kaimų bei Salantų dievdirbius, senuosius gyventojus ir besiklausant jų pasakojimų. „Lėlės nuo seno egzistavo ritualuose, žaidimuose, siekiant paveikti antgamtinį pasaulį, anapusines būtybes. Liaudis ilgais žiemos vakarais, spragsint ugniakurui, vaidindavo šešėlių teatrą. Lėlių teatras egzistavo prasčiokų šeimose, o turtingesni vaikai žaisdavo su guvernantėmis. Pirštininė lėlytė – taip pat lėlių teatras, rusai turi savo Petrušką, prancūzai Pjerą, Italiją garsina medinis Pinokis“, – kalbėjo S. Burneikaitė. Žemaitiškos koplytėlės S. Burneikaitei primenančios krikščioniškose šalyse populiarų „šėpos teatrą“ – mažas kilnojamas bažnytėles, namelius, kuriose vaidinama prakartėlė – Jėzaus gimimo istorija. A. Verbuto ilgus metus kurta ir puoselėta kojūkininkų trupė, pastebėjo teatrologė, taip pat yra teatras su archaiškomis ištakomis. Lėlininkystė, tikino S. Burneikaitė, yra filosofija, gilus pasaulio pažinimas, ligi galo neištyrinėtas ir nesuprantamas. „Tarkim, Velykų saloje, ant žemės matosi tik akmenų stulpai, tačiau juos atkasus, pasimato turtinga kultūrinė dalis“, – pašnekovė savo pasakojimą iliustravo nuotraukomis. Helovinas neprilygsta Užgavėnėms Pasak lektorės, Lietuvoje lėlininkystės tradicijas geriausiai atspindi drožtos skulptūros: velniukai, raganos, muzikantai, Užgavėnių kaukės. O pati Užgavėnių šventė – itin teatralizuota: Morė, Lašininis ir Kanapinis ligi šiol tebėra liaudyje populiarūs personažai. Morė, gali būti Magdė ar Katrė – tai žemės vaisingumo, moteriškumo simboliai, suvulgarinti, bet liaudies savaip suprantami. Eisena su ratais, pavažomis – tai gyvybė, judesys pagal gamtos ritmą. Grūšlaukės kaime dar išlikę senųjų zoomorfinių žemaičių Užgavėnių personažų: gervė su snapu, meška, judantis ožys. Populiarūs vadinamieji „vokietukai“, kai išdidinama galva, sumažinat kūną – ant galvos uždedamas rėtis, nupiešiamos akys, prisiuvamos rankos. S. Burneikaitė išskyrė ir nuo Grūšlaukės kilusio Adolfo Viluckio kaukes, kurių drožėjas renginiuose nesibodi užsidėti ir pats. „Per kaukes perduodamos ne tik liaudies tradicijos, bet ir žmogiškoji filosofija, kuriai svetimas šiandieninis Helovinas. Ką mes darome su savo šventėmis, įsileidę žemos svetimos subkultūros herojus – paminame savąsias tradicijas“, – stebėjosi S. Burneikaitė. Salantų kraštas – unikalus „žalnieriais“ S. Burneikaitės žodžiais, lėlininkystei ypač nusipelnę Žemaičių krašto meistrai. Broniaus Žymanto iš Dupulčių lazdelinės lėlės yra savitos inžinerinės konstrukcijos – su virvelėmis ir valdomos lazdomis, rankas kilnojančios ir dūdelę pučiančios. Adomą Kvasą lėlininkė vadina „visų galų meistru“: gyveno įvairiose Žemaitijos vietose, kūrė lėles, Užgavėnių kaukes, lipdė iš molio, siuvo batus. Steponas Gedrimas iš Latvelių drožė lėles ir vienas pats jomis vaidino. Salantų kraštas visoje Lietuvoje garsus bažnyčių „žalnieriais“ bei drožėjo Petro Kalendos skulptūromis, tarp jų – ir Palangos Juze. „Unikalu, kad Kalnalio žmonės išsaugojo žmogaus ūgio medines judančias skulptūras, vadinamuosius „žalnierius“, kuriais vaidinama per Velykų nakties misteriją. Kareiviai iš abiejų šonų saugo Kristaus kapą, laikas nuo laiko vis sujudėdami: vienoj rankoj kardas, kitoj – alebarda. Kareivius judina už jų stovintys žmonės. Ir tai jiems yra ne teatras, pramoga, o apeiga – tai, ką darė jų tėvai, seneliai, atkartoja ir jie patys“, – tvirtino teatrologė, primindama, kad „žalnierių“ ištakos – Romos laikų teatras. „Žalnieriais“ dar visai neseniai puikavosi ir Salantų bažnyčia. Nors judančios skulptūros Lietuvos bažnyčiose buvo uždraustos dar XVIII a., bet Salantų klebonas, o vėliau – žemaičių vyskupas Antanas Vaičius paprašė A. Kvasą, tuo metu gyvenusį Salantuose, padaryti bažnyčiai „žalnierius“ ir atgaivinti seną žemaičių apeigų tradiciją“, – tvirtino S. Burneikaitė, apgailestaudama, jog prieš kelerius metus skulptūras išparceliavę patys šios bažnyčios tarnai, beje, nė nežinodami tikrosios jų vertės. Užgavėnes – tarp UNESCO vertybių Teatrologei taip pat apmaudu, kad liaudies lėlininkai, kaip ir klojimų teatras, Lietuvoje nėra pripažinti: „Manau, jog tai – tas pats, kas nepripažinti savo motinos, kuri nemoka nei skaityti, nei rašyti. Nematerialus paveldas, lėlių teatras yra labai svarbi kiekvienos tautos ir visos žmonijos istorijos bei kultūros dalis. Deja, lėlininkai – gatvės aktoriai, muzikantai, drožėjai – visais laikais buvo pariby. Tačiau nepripažinti lėlininko gali tik žmogus, pilnas puikybės. Reikia gebėti susimažinti iki lėlininko, kad suprastum šio pasaulio didybę ir nusilenktum prieš tą, kuris įkvėpė jam gyvybę“, – pabrėžė S. Burneikaitė. Ji taip pat įsitikinusi, kad kaip unikalią tradiciją privaloma išsaugoti ir Žemaitijos Užgavėnes: „Jei kryždirbystė įtraukta į UNESCO paveldo sąrašą, tai manau, privalome apginti ir Užgavėnes – labai archaiškas šaknis turinčią liaudies šventę.“
|