Žmonės gausiai rinkosi švęsti Rasų.

Kai vasaros dangun vis aukščiau kyla saulė, pievos apsipila ryškiais gėlių žiedais ir akis džiugina laukų žaluma, Salantų kultūros centro darbuotojai salantiškius ir miesto svečius tradiciškai pakviečia kartu praleisti stebuklų kupiną Rasų šventės vakarą – „Žolynuos vasara pražydo“.

Vieni svarbiausių Joninių, Rasų šventės komponentų – ugnis, vanduo, vainikas, varduvės. Šventės dalyviams teko prie visų šių komponentų prisiliesti. Iš laukuose surinktų žolynų buvo pinami vainikėliai, prie vartų vandeniu, kuris nuo seno laikomas gyvybės, atsinaujinimo simboliu, buvo plaunamos rankos, vėliau kuriamas laužas, kuris, kaip tikima, atbaidydavo piktąsias dvasias ir, žinoma, sveikinami varduvininkai. Salantų apylinkėse buvo paprotys Joninių rytą varduvininkus sveikinti su muzika. Eidavo jaunimo būrys vainikais nešini ir dainuodami. Kiekviename kieme tas būrys pašokdavo, varduvininką pasodindavo į kėdę, uždėdavo vainiką ir pakilnodavo. Ir mes su muzika sveikinome šventėje esančius Jonus, Jones, Janinas, Janytes, ir dovanojome dainas, skirtas būtent šio garbingo vardo nešiotojams.

Renginys buvo kupinas ir kitokių papročių – prieš vidurnaktį šventės dalyviai dainuodami ėjo prie upės, kur plukdė savo nusipintus vainikėlius. Senoliai pasakoję, kad eidavo mergaitės sutemus prie kūdros, įmesdavo vainikėlį į vandenį, o rytą eidavo žiūrėti, kuriame šone vainikėlis – iš ten ir piršlių reikia laukti. Tad ir šventėje dalyvavusios merginos nepraleido progos šio burto išbandyti.

Be burtų, buvo ir tradicinių šokių, kuriuos šokti mokė Kultūros centro meno vadovė Alma Preibienė, šventėje būta ir skambių dainų, kurias dovanojo Salantų kultūros centro kapela, folkloro ansamblis, Šateikių skyriaus folkloro ansamblis bei Laivių skyriaus kapela.

Nėra abejonių, kad Rasos – stebuklingas laikas, pilnas visokių tikėjimų. Kadangi senovėje buvo sakoma, kad Rasų rytą reikia karves ganyti kaimyno darže tam, kad tavo karvės pieno padaugėtų, o kaimyno sumažėtų, Kultūros centro renginių organizatorė ir šventės vedėja Sandra Čepulytė juokavo, jog tai tik įrodo, jog lietuviai nuo seno garsėja savo „meile“ kaimynams.

Taip visokių burtų ir tikėjimų prisiklausę, patys juos išbandę, pasišokę, padainavę, palingavę, Petro Stonkaus „šilkine“ koše pavaišinti, salantiškiai ir miesto svečiai džiaugėsi, jog galėjo įsilieti į šventinį šurmulį ir bent truputį pažinti prie senovines tradicijas ir papročius.

Salantų kultūros centro informacija