|
Apie partizanų gyvenimą pasakos naktišokiais
Apie partizanų gyvenimą pasakos naktišokiais Salantų žygeivių bei visuomeninės organizacijos „Ceklio kuršiai“ įkūrėjų Aurimo Rapalio ir Arvydo Gurkšnio iniciatyva rytoj Salantų kultūros centre bus netradiciškai – su dainomis ir naktišokiais – surengtas Žemaičių apygardos Kardo rintinės partizanų atminimo vakaras. Siekia garsinti Salantų kraštą „Pas mus įprasta apie partizanus kalbėt ašaringai. Bet ar jie patys, jauni ir energingi vyrai, būtų to norėję? Yra žinoma, kad 1947-ųjų vasarą Notėnuose, po atlaidų bažnyčioje, vyrai linksminosi gegužinėje. O prie Platelių, atėmę iš stribų alaus statines, patys pakėlė šokius kaimo jaunimui. Todėl ir mes švęsime naujoviškai – ne užsidarę, su verksmingais minėjimais, o su dainomis ir šokiais ligi pirmųjų gaidžių, kad bendrystėje pajaustume pokario dvasią“, – tvirtino A. Rapalis, su bendraminčiais pirmąkart Kretingos rajone sumanęs tokį renginį. Rinkdami medžiagą apie Kardo rinktinės partizanus, A. Rapalis ir A. Gurkšnis tikino, užmezgą kontaktus ne tik su aplankytų vietovių žmonėmis, bet ir su bendraminčiais iš visos Lietuvos: taip susibičiuliavo su asociacija „Pilsots“, Klaipėdos tradicinių šokių kolektyvais bei grupe „Folks“, vilniečiu atlikėju Gyčiu Ambrazevičiumi, kurie taip pat ketina atvykti į jų šventę. „Mes orientuojamės ne į dalyvių masiškumą, o siekiame naujų idėjų ir tradicijų sklaidos. Ir tuo norime parodyti, kad Salantų kraštas taip pat gali būti įdomus ir į jį verta atvykti“, – užtikrino salantiškiai. Žygeiviai – kraštotyrininkai Jau pernai pirmąkart surengę netradicines šventes – Avikirpio, o išvien su Salantų regioniniu parku „Kuršių genties vartus pravėrus“ Kartenoje – ir tuo išgarsinę Salantus, A. Rapalis ir A. Gurkšnis jau 6-erius metus buria miestelio jaunimą kraštotyrinei veiklai: tyrinėja apylinkių piliakalnius arba rengia žygius partizanų pėdomis. „Žygeivystė yra gyvenimo būdas. Tačiau, skirtingai nuo turistinės žygeivystės, mūsų tikslas – pažinti krašto istoriją, prisiminti asmenybes ir šia veikla uždegti kuo gausiau vietinio jaunimo. Tai darome niekieno neverčiami dėl savęs, todėl ši veikla mums yra įdomi ir patraukli. Į mūsų žygius jau įsitraukė ir jaunimo iš Klaipėdos, Šiaulių, Kauno. Leisdamiesi į kelią, dainuojame partizanų dainas, sustoję partizanų atminimo vietose, pasakojame jų kovos istorijas, identifikuojame bunkerių vietas, o galutinėje stotelėje – Kardo rinktinės vado Kazimiero Kontrimo – Montės žūties vietoje Didžiųjų Žalimų kaime – žygį užbaigiame vakarone prie laužo“, – apie kasmetinius žygius partizanų keliais pasakojo A. Rapalis. Salantiškiai žygeiviai Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui pateikė duomenis apie 8 Kardo rinktinės partizanų žūties vietas, kurias reikėtų įamžinti. „Gavome atsakymą, kad šiemet įamžins Platelių kuopos vado Vinco Kauneckio-Girėno ir Kazio Valinskio-Sultono žūties vietą tarp Notėnų ir Šliktinės kaimų, Skuodo rajone“, – tvirtino pašnekovai. Domina faktinė pokario Lietuva Per kraštotyrines ekspedicijas į aplinkines Darbėnų, Grūšlaukės Skuodo ir Plungės rajonų vietoves, kur kovėsi Kardo partizanų rinktinė, A. Rapalis tikino, susitinką ne vien su partizanų giminėmis, bet ir senaisiais kaimo žmonėmis: „Mums įdomu, kaip jie piešia pokario vaizdą, kaip vertina partizanų kovas. Vieni idealizuoja, bet būna, pasako – ai, tie banditai, o patys, žiūrėk, ima ir užtraukia partizanų dainas. Kiti įžvelgia, jog prie tikrųjų laisvės kovotojų buvo prisišliejusi ir saujelė banditų“. A.Rapalis neslėpė, jog jį itin žavi paties Kardo rinktinės vado K. Kontrimo asmenybė: „Jis – rinktinės įkūrėjas: pats ėjo, rinko, kvietė vyrus burtis ir stoti į kovą už tėvynės laisvę. Nesėdėjo bunkeryje Žalimų miške, kur išgyveno 8-erius metus, o kasdien pėsčiomis vaikščiojo į skirtingas puses, susitikdamas su savo vyrais. Kasdien žūdavo šimtai vyrų, bet Kazimiero niekas neišdavė ligi pat 1952-ųjų spalio 30-osios – jo žūties dienos. Galvoju, ką vadas turėjo jausti, kokią geležinę tvirtybę turėti, matant draugų žūtis – jis ligi galo išlaikė drausmę rinktinėje, neleido vyrams girtuokliauti ir plėšikauti“. Kare romantizmo nebuvo Surinkę faktinę medžiagą, pašnekovai tvirtino, vykstą į Vilnių ir sutikrina ją su dokumentais, saugomais Lietuvos ypatingajame archyve: „Koks apima atradimo džiaugsmas, jei faktai sutampa, nes dauguma mūsų pašnekovų pokariu tebuvo vaikai, ir vien jų liudijimais pasikliauti negalime. Norisi atstatyti istorinę tiesą ir išsklaidyti abejones tvirtinančių, kad partizaninis judėjimas buvo chaotiška kova. 1953 m. Kūlupėnų miškuose krito paskutinis štabas – banditai taip nebūtų galėję išsilaikyti. Patys enkavedistai rašė, kad Kardo rinktinė buvo itin stipri organizacija. Partizaninėje kovoje nebuvo romantizmo, tik – nuožmus karas“, – teigė Aurimas Gurkšnis ir Arvydas Rapalis. Salantiškiai sakė jau surinkę nemažai istorinės medžiagos, kurią ilgainiui ketina susisteminti ir pateikti visuomenei. Jauni vyrai įsitikinę, – jeigu Lietuvoje pasikartotų okupacija, vėlgi atsirastų tautos branduolys, kuris stotų į rezistencinę kovą, tik ši vyktų kitokia forma. „Juk ir tuomet į miškus ėjo ne karininkai – šie pasitraukė, jų tebuvo vienas kitas, – o paprasti kaimo vyrai, mylėję žemę ir laisvę“, – mano salantiškiai. --- Partizanų atminimo vakaro ir naktišokių programa: 19-21 val. – dainų ir poezijos vakaras. Dalyvauja Gytis Ambrazevičius ir grupė, Kretingos kultūros centro jaunimo folkloro ansamblis „Kitep“ bei „ poezijos medžiotojai“. Nuo 21 val. – naktišokiai su Klaipėdos tradicinių šokių klubo šokėjais, grupe ‚Folks“ bei šokėjais iš visos Lietuvos. Renginys nemokamas.
|