Užmynė poetas baloje virš bažnyčios bokšto praskridusio kovo atspindį ir pasakė sau: “Jau pavasaris”.

Ir neapsiriko: daugeliui tautų kovas, kitaip dar vadinamas kovarnis – pavasario pranašas. Mat, iš savo žiemojimo vietų parskrenda kovo viduryje. Šiauresnių kraštų žmonės , sulaukę parskridusių kovų, pagal jų elgesį spėdavo, koks bus pavasaris ir kada reikėtų pradėti sėją. “Jeigu kovas iškart į lizdą lekia – pavasaris bus draugiškas”, “jeigu kovas tupia į lizdą, vadinasi, po trijų savaičių bus galima sėti”, - sakydavo jie, klausydamiesi užkimusio, pratįso kovarnio “kraaa”.

Kovai kolonijose dažnai įsikuria kartu su kuosomis bei varnomis. Žmonės gi visus šiuos paukščius vadina vienu – varnų – vardu.

Juodi, su melsvo metalo žvilgesiu paukščiai – artimi žmonių kaimynai. Nebaikštūs. Gyvena kolonijomis, kurios dažniausiai įsikuria gyvenviečių želdiniuose, kapinėse ar prie bažnyčių augančiuose medžiuose, pakelėse, parkuose. Jeigu kovų kolonijos įsikuria atokiau nuo gyvenviečių, jos dažniausiai pasirenka dirbamuose laukuose, pievose augančius medžius.

Kovų kolonijos – įvairaus dydžio. Vienoje jų gali būti nuo 10 iki 200 lizdų.

Kovai sujunda kovo mėnesiui įpusėjus: paukščiai taiso savo senus lizdus, krauna naujus. Kovarnis – gudrus paukštis: vienas poros narys saugo nebaigtą krauti lizdą, nes žino, kad lizdą palikus kiti kovai per kelias minutes išnešios taip kruopščiai surinktas šakas lizdui sukrauti.

Lizdą kovas suka iš įvairių medžių šakų, žolių, net vielų, vidų gi iškloja švelnesne medžiaga – sausa žole, vilnomis, plunksnomis, popieriaus ar polietileno skiautelėmis. Į paminkštintą lizdą balandžio pradžioje patelė padės 4 ar 5, o gal 3 ar 6 ovalius, žalsvus, tankiais juosvais ir rusvais taškeliais bei brūkšneliais išmargintus kiaušinius. Juos kovarnių pora perės kartu, tik perinčią patelę vis patinas pamaitins – atneš jai maisto.

Iš kovų sudėtų kiaušinių išsiritę jaunikliai išgyvens ne visi: pusė jų žūva dėl gamtos ir žmonių sukurtų dėsnių.

Mėnesio amžiaus jaunikliai paliks lizdus. Dalis – beveik pusė – jų bus žuvę. Tokie gamtos ir žmonių sukurti dėsniai: nors kovai nėra žalingi paukščiai, žmonės juos naikina dėl taršos ir dėl šiokios tokios žalos žemės ūkiui.

O kažkada buvę visai kitaip. Šalia žmonių šimtmečius gyvenę kovai buvo mylimi ir geidaujami paukščiai. Mat tikėta, jeigu kovai, gyvenę sodyboje, paliko lizdus – lauk didelės bėdos. Ji gali būti susijusi su šeimos ar giminės bankrotu, arba tuo, jog šeima liks visiškai be palikuonių. To, kuris užmušė kovą, laukė didelė bausmė. O štai vienas Anglijos bažnyčios vikarų, įvairiausiais būdais bandęs sodyboje apgyvendinti kovus, šiems paukščiams skirdavęs ypatingas maldas.

Būta ir visiškai priešingų prietarų: manyta, kad jeigu kovai atskrido gyventi į miestą ar kaimą, jų gyventojams gresia…mirtis.

Tačiau dažniausiai kovai liaudies pasaulėjautoje buvo susiję su pačiu gražiausiu metų laiku – pavasariu, bundančia gamta, naujais pavasario darbais. Gal todėl šis paukštis, kaip pavasario pranašas, turi ir savo mėnesį – kovą.

• Rašyti komentarą (0)