|
Su molbertais – apsuptos gamtos
Kretingos kultūros centre veikiančios tapybos parodos autorės – dvi draugės menininkės: Kašučių kaime, Darbėnų seniūnijoje, gyvenanti 38-erių Regina Martišienė bei Monciškėse, už Palangos, neseniai įsikūrusi klaipėdietė 52-jų Ingida Oginskienė.
Abiejų menininkių darbus vienija sodrios, tarytum iš švarios, gaivios gamtos į drobes atkeliavusios spalvos. Didžiulės įtakos abiejų kūrybai turi ir tai, kad jos gyvena supamos nuostabios gamtos vaizdų – laukų, miškų, upės, ežero ir jūros. Abi labiausiai mėgsta tapyti gėles, panaši ir jų atlikimo akrilu technika. Ir abiem dailininkėms kūryba teikia didžiulį džiaugsmą. I. Oginskienei ši paroda yra pirmoji, joje moteris pateikia per dvejus pastaruosius metus sukurtas savo drobes. „Įsilieju į paveikslą, kad pasiekčiau visiško atotrūkio nuo aplinkos. Eksperimentuoju, neturėdama iš anksto paruošto plano, ir visiškai atsiduodu kūrybiniam troškuliui“, – taip savo pomėgį tapyti apibūdino I. Oginskienė.
O R. Martišienė, pradėjusi tapyti prieš 6 metus, savo paveikslus jau nesyk eksponavo Darbėnų bibliotekoje ir gimnazijoje, Šventosios ir Piliakalnio pagrindinėse mokyklose, kur ji dirba logopede. „Viskas įvyko labai impulsyviai – matyt, užsisėdėjau su vaikais namie. Pasirodo, tam, kad kūrybos džinas išsiveržtų, man reikėjo ramybės. Atsiribojus nuo darbų, mintys teka visiškai kita kryptimi, galima labiau susitelkti į save. Piešti pradėjau žiemą, kai labai norėjosi spalvų, gyvos gamtos, buvau pasiilgusi gėlių“, – 2011-ųjų gegužę surengusi pirmąją parodą Darbėnų bibliotekoje, „Pajūrio naujienoms“ kalbėjo pradedančioji kūrėja. Gėlių motyvų ieškojusi internete, fiksavusi akimis ir stengdavusi iš atminties perteikti jas drobėje. Gėlėse, anot R.Martišienės, labiau atsiskleidžia spalvos, tačiau šiandieną ji piešia ir peizažus bei abstrakcijas.
Regina neslepia, jog pirmas jos panirimas į meno pasaulį buvęs žavus tuo, jog spontaniškas, būtent tapybos abėcėlės nežinojimas jai ir davęs drąsos. „Galbūt sužinojusi, kaip iš tiesų reikia piešti, to nebūčiau dariusi“, – atviravo savamokslė kūrėja, įsitikinusi, jog šiandieną jos darbai – jau gerokai brandesni. „Mano drobių tikslas – kad į juos būtų gera žiūrėti, aš neieškau įmantrių formų ar motyvų, – atviravo R. Martišienė. Per 150 jos drobių surado savo namus Lietuvoje ir ten, kur šiandieną gyvena lietuviai – Anglijoje, Airijoje, Ispanijoje, Norvegijoje, Danijoje, Švedijoje. – Išvažiuodami iš Lietuvos jie išsiveža ir dalelę lietuviškos gamtos“. Tapyti, ji sakė, jai yra didžiausias poilsis ir atgaiva po darbų ir 3 vaikų priežiūros. „Ir didžiausias skrydis viršum kasdienybės. Tikiuosi, kad tos vaiskios akių šviesos man užteks ligi senatvės“, – atviravo kurianti moteris.
|