Pajūrio naujienos
Help
2022 Sausis
Pi 310172431
An 4111825
Tr 5121926
Ke 6132027
Pe 7142128
Še18152229
Se29162330
Orų prognozė
Dieną1°C debesuotumas 100 %
Naktį3°C debesuotumas 4 %
Apklausa

Ar Kretingoje paprasta įsigyti narkotikų?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Išleido pasivaikščioti kalėdinę pasaką

  • Audronė PUIŠIENĖ
  • Pirmas puslapis
  • 2015-12-22
Viena fotosesijos „Pajūrio naujienų“ kalendoriui akimirkų: (stovi iš kairės) Laima Idė, Juozas Karčiauskas, Danutė Ančerytė, Saulius Šopaga, Vaida Jakumienė, Romualdas Beniušis ir jaunosios gimnastės.

Tradicinio ir kasmet skaitytojams dovanojamo „Pajūrio naujienų“ kalendoriaus šiųmetiniai herojai susitiko Kretingos rajono kultūros centre. Fotosesijai parinktas fonas – legendinio dailininko Stasio Ušinsko vitražas „Eglė – žalčių karalienė“, restauruotas Virginijaus Bizausko, – kaip kalėdinė pasaka, su mūsų kalendoriumi tarsi išėjusi pasivaikščioti, kad palinkėtų prasmingo gyvenimo ir džiugintų visų širdis.

Kalendoriaus herojai – tai pedagogė Laima Idė, ugdanti jaunąsias gracijas, kretingiškė visuomenininkė Vaida Jakumienė, sesuo pranciškonė Danutė, rajono tarybos narys Saulius Šopaga, salantiškis tautodailininkas akmens skulptūrų meistras Juozas Karčiauskas ir kraštietis mūsų laikraščio bendraautorius istorikas mėgėjas Romualdas Beniušis.

„Pajūrio naujienoms“ rūpėjo, kokie jiems buvo šie metai, ko jie norėtų palinkėti kretingiškiams, kokią jie mato Kretingą ir kokia ji turėtų būti.

Laima IDĖ: „Kretingoje esu jau 9 metus. Dirbu Marijos Tiškevičiūtės mokykloje neformaliojo švietimo mokytoja. Sveikinu šių mokslo metų naujovę – neformaliojo švietimo programą, kurią vertinu teigiamai ne tik dėl to, kad valstybė kiekvienam vaikui kas mėnesį skiria po 15 eurų – man labai svarbu, kad vaikai – užimti, ugdomi profesionalių pedagogų, tobulėja ir mažiau rūpesčio kelia dirbantiems tėvams.

Kretinga man – labai gražus kraštas, ir per neilgą laiką šis miestas man, atvykusiai iš Vilniaus, tapo savas ir mielas. Visą gyvenimą esu susijusi su gimnastika ir be jos jau nebegaliu. Asmeninių pasiekimų neįvardinu – svarbu dirbti sąžiningai. Kol dar galiu dirbti, kol dar galiu savo patirtį perduoti jaunajai kartai – tai ir darau. Man tai ir yra egzaminas, kurį kaskart kartu su gimnastėmis išlaikau įvairiose varžybose, o ir naujovė – iki man pradėjus dirbti Kretingoje niekas nekultivavo šios sporto šakos, – prigijo: mergaitėms gimnastika patinka, pamažu populiarėja – šiandien gimnastika užsiima 40 mergaičių ir 1 berniukas, tėvai manimi pasitiki. Kai dirbi, yra ir rezultatas: pirmosios arba prizinės vietos, pirmieji vaikų medaliai, kurie, manau, ilgam įsimins.

O kretingiškiams norėčiau palinkėti kuo daugiau šypsenų, pozityvaus požiūrio į gyvenimą ir tiesiog pasidžiaugti tuo, kas turime čia ir dabar“.

Vaida JAKUMIENĖ: „Nemanau, kad esu kažkuo ypatinga – gimiau ir užaugau Kretingoje, įgijusi finansinį išsilavinimą, dirbu mėgstamą darbą, turiu nuostabią šeimą. Myliu savo miestą, jo žmones ir negaliu abejingai stebėti tai, kas jame vyksta.

Šie metai man davė visiškai naujos patirties – kai kurie įvykiai mieste privertė plačiau pažvelgti ne į savo asmeninį, o į visuomenės interesą. Nesugebėjau abejinga išlikti pavasarį, kai buvo bandoma sunaikinti futbolo aikštę Kretingos miesto stadione, užstatant ant jos taip laukiamą sporto kompleksą. Tiesiog negalėjau susitaikyti, kad galima lengva ranka griauti tai, ką turime, bloginti ir taip blogas sąlygas futbolą lankantiems vaikams ir visiškai nežiūrėti į perspektyvas. Taip, kaip ir negalėjau aktyviai neprisidėti prie pilietinės akcijos prieš absurdišką sprendimą apmokestinti įvažiavimą į pajūrio zoną 5 Eur mokesčiu.

Kodėl aš tai darau? Todėl, kad susiklosto situacijos, kai nieko nedaryti darosi sunkiau negu veikti. O ir kiekvienas įvykis suburia skirtingus bei aktyvius žmones, kas leidžia pasidžiaugti bundančia Kretinga. Džiaugiuosi turėdama nemažą būrį gerų aktyvių draugų, su kuriais vasarą, negalėdami sulaukti žydinčių gėlynų ir žiūrėti į pilkai liūdną mūsų Kretingos veidą, padovanojome miestui žydinčių gėlių šypseną. Kasmet, pakviesdami prisijungti ir kitus pažįstamus, taip pat ir emigravusius kretingiškius, stengiamės pagelbėti ar kaip kitaip pradžiuginti vargingiausiai gyvenančius žmones. Vertinu gerus ir nesavanaudiškus darbus, daromus tyliai, tačiau kartais reikia ir „triukšmo“ – vien tam, kad mus išgirstų.

Kretinga – jauki ir išskirtinė, tad norėtųsi, kad žmonės jaustųsi laimingi ir saugūs visomis prasmėmis. Šito nebus, kol visuomenė negalės pasitikėti miesto valdžia. Todėl būtina, kad Kretingos vadovai, politikai ir kiti atsakingi asmenys, nuo kurių tiesiogiai priklauso Kretingos ir jos gyventojų ateitis, visų pirma atsigręžtų į žmogų, pamynę savus interesus ir ambicijas, grįžtų prie vertybių ir svarbiausia – pradėtų laikytis duotų pažadų, nes, kaip sako žurnalistas Andrius Navickas, „ten, kur ištirpsta pažadai, žmonės tampa tuščiaviduriais įvaizdžiais“.

Kretingiškiams noriu palinkėti: padovanokime laiko dovaną sau, kad galėtumėme stabtelti, apsidairyti ir pasidžiaugti tuo, ką mums duoda kiekviena diena, bet tuo pačiu nelikime abejingi tam, kas vyksta aplinkui“.

Švč. Širdies pranciškonė misionierė Danutė ANČERYTĖ: „Kretingoje esu jau 20 metų: vienuolyne – 15 metų, įžadus daviau prieš 11 m. Kilusi iš Šiaulių, atvažiavau mokytis į Šv. Antano religijos studijų institutą, čia ir likau. Man viskas čia patinka: miestas, žmonės, aplinka, o žmonių dosnumas viršija visus lūkesčius. Man šie metai buvo gražūs ir kūrybingi – kadangi dirbu Pranciškonų gimnazijos tikybos mokytoja, parapijoje esu atsakinga už patarnautojų rengimą – ministrantų tarnystę, rengiu sakramentams, turiu auklėjamąją klasę – sutikau daug naujų vaikų, kas labai džiugina. O ir Dievas davė daug malonių. Viena iš jų – sausį Kretingoje įvyksiantis brolių ir seserų iš visų Lietuvos vienuolynų susitikimas Pašvęstojo gyvenimo metų užbaigtuvių iškilmėms. Man tai bus didelė šventė. Myliu Kretingą, myliu jos žmones – jiems, jų artimiesiems linkiu kuo daugiau Dievo malonės ir dosnumo“.

Rajono tarybos narys Saulius ŠOPAGA: „Kuo įsiminė šie metai? Besitelkiančių karo debesų fone suradau laiko sugrįžti prie primirštų pasakojimų – šiemet perskaičiau kažkada skaitytus ir pamirštus Homero epus bei Plutarchą. Draugai nepagailėjo laiko ir pusės amžiaus jubiliejaus proga sukūrė sceninę parodiją Uliso tema „Saulius grįžta namo“ – apie nesibaigiantį rajono tarybos posėdį ir sunkią kelionę į namus. Bet nuostabiausia – tai, kad ta pačia proga Dievas nepagailėjo apdovanoti dar vienu sūnumi šeimoje, kurį pavadinom Tomu ir kuriuo labai džiaugiamės. Tad mūsų šeimoje dabar yra dešimt, jei neskaičiuosime senelių.

Praėjusią vasarą su parapijos šeimomis pavyko rasti kelią Jokūbo kelio piligrimams iš Kretingos į Klaipėdą – beliks pavasarį jį „išpaišyti“ kriauklėmis-nuorodomis, kad jis taptų atpažįstamas ir taptų dar viena nuoroda į amžinybę. Šios nuorodos į amžinybę man yra tapusios tomis mūsų miesto savybėmis, kurios sudaro, sakyčiau, miesto charakterį – lurdo slėnis, kapinių tvoros su šv. Jurgiu ir pieta, Jurgio Pabrėžos antkapio angelai, bažnyčios vakarinis frontonas. Šių ženklų fone paradoksaliai išryškėja ir tai, ko trūksta miestui – kasdienybės rūpesčiams atstovaujančios kultūros: architektūrinė „tuštuma“ miesto centre, savivaldos įstaigų „išsibarstymas“ atsitiktinėse miesto vietose, Nepriklausomybės paminklo varganumas ar miesto turgaus išstūmimas iš centro.

Ko norisi palinkėti? Visų pirma, – šviesos. Šiame dažnų vakaro ūkanų krašte jos trūksta labiausiai. Šviesos gatvėms – tiesiogine prasme. Šviesos pačioje savivaldoje – ar skiriant asmenis į pareigas, ar perskirstant pinigus. Šviesos savivaldybės įmonėse – kad vėl neužkluptų dažniausiai tamsoje atsirandančios apsileidimo kirmėlės.

Šviesoje atsirastų daugiau drąsos svajonėms ir viltį kuriantiems sprendimams – pavyzdžiui, drąsos investuojant į jaunas šeimas. Svajoju apie vilties kvartalą Kretingoje – municipalinių namų programą, pagal kurią būtų suteikiama beprocentinė paskola gyventi pradedančiai šeimai. Tai būtų tikra ir neveidmainiška pagalba, sukurianti realias prielaidas mums neišnykti šiame Dievo dovanotame krašte“.

Tautodailininkas Juozas KARČIAUSKAS: „Šie metai man – patys įspūdingiausi per manuosius 70 gyvenimo metų. Galutinai išsivadavau iš alkoholio kalėjimo: jau 4 metai – blaivūs, be lašo alkoholio. Pradėjo sektis su skulptūromis, kaskart daugėja sodyboje svečių – prošal važiuojantys užsuka pasigrožėti, paklausinėti apie manuosius iš akmens tašytus darbus, o ir pro mano dovanotąją akmeninę Salantų meškutę Niką, matau, nepravažiuoja nesustoję. Mano svajonė – dovanoti kitiems džiaugsmo per kūrybą – išsipildė. Ir Kretingai esu sumanęs dovanoti skulptūrą – tą sumanymą būtinai įgyvendinsiu.

Tarp žmonių turėtų būti mažiau pykčio, – geriau žmonės teaukoja save, dalyvauja visuomeniniame gyvenime, tedirba ir tebendrauja – kad tik visiems būtų geriau“.

Romualdas BENIUŠIS: „Kretingiškiu tapau 1958 m., kai mano šeima, grįžusi iš tremties Sibire, apsigyveno Kretingoje, Palangos gatvėje. 1975-aisiais baigęs Kretingos vidurinę mokyklą, išvykau studijuoti inžinerinių mokslų į Kauną, juos baigęs, nuo 1980 m. gyvenu ir dirbu Vilniuje, šiuo metu – draudimo srityje.

Kretinga – mano gimtasis miestas, kuriam pagal savo galimybes stengiuosi padėti. Prieš kurį laiką paskatintas savo buvusio mokytojo Pranciškonų gimnazijos muziejaus įkūrėjo Algirdo Slušnio pradėjau domėtis gimnazijos, o vėliau – miesto ir rajono istorija, prieškariu ir pokariu čia vykusiais įvykiais, žmonėmis, jų likimais, išnykusių Kretingos, Darbėnų ir Salantų žydų bendruomenių tragišku likimu, nuo nacių ir jų vietinių talkininkų genocido žydus gelbėjusiais paprastais kaimo žmonėmis. Bendraudamas su buvusiais ir esamais kretingiškiais bei jų palikuonimis, lankydamasis archyvuose, sukaupiau kai kurios dar mažai žinomos medžiagos, kuria dalinuosi su kretingiškiais ir visos šalies žmonėmis: savo straipsnius publikuoju ne tik „Pajūrio naujienose“, bet ir „Vakarų eksprese“, „Tremtinyje“, internetiniuose portaluose „Bernardinai.lt“ ir „Lietuvos žinios“. Ne per seniausiai publikacija apie tremtį buvo publikuota Australijos lietuvių leidinyje „Mūsų pastogė“. Publikacijose stengiuosi parodyti tikrąją nepagražintą istoriją, kokia skaudi ji bebūtų, jų antraštėse stengiuosi įrašyti Kretingos vardą, tuo parodant, kad mūsų kraštas turi garbingą ir įdomią istoriją ir kad jame gyveno daug garbingų, nemažai savo kraštui bei Lietuvai nuveikusių žmonių.

Manau, kad 2015 m. Kretingos kultūrinei, neabejingai paveldui ir istoriniam atminimui, bendruomenei, visiems kretingiškiams buvo ypač sėkmingi. Ką tik restauruotame ūkvedžio name atidaryta nauja Kretingos krašto istorijos ekspozicija, grafų Tiškevičių rūmai atsikratė sovietinio baltų plytų prielipo, atidengtas paminklas žinomiausiam pasaulyje kretingiškiui Berekui Joselevičiui, talkininkų iš užsienio rūpesčiu sutvarkytos Kretingos žydų kapinės, už žmonių gelbėjimą karo metais nuo nacių genocido šalies Prezidentės dekretu Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi (po mirties) apdovanoti Medomiškių kaimo gyventojai Barbora ir Kazimieras Lukošiai. Savo tėvų garbingą apdovanojimą iš Prezidentės Dalios Grybauskaitė rankų atsiėmusi dukra Zita Aldona Lukošiūtė-Danielienė džiaugėsi ypatinga šalies vadovės šiluma ir pagarba jos tėvų geriems darbams bei atminimui, kai rajono ir vietos valdžia „apsimetė“ to nepastebėjusios.

Džiugina, kad šiemet pagaliau išėjo ir mūsų krašto istorijos bei paveldo saugotojos Jolantos Klietkutės ilgai puoselėta monografija „Pirmieji pajūrio fotografai Paulina Mongirdaitė ir Ignas Stropus“, o taip pat mieste atsiradę aktyvūs Vaidos Jakumienės vedami žmonės, kuriems ne tas pats, kas vyksta mieste ir kaip elgiasi išrinktoji vietos valdžia. Maloniai nustebino ir „Maximos“ noras keisti pastatą, jo išorę priderinant prie miesto istorinio paveldo, kai ją lankantieji miestiečiai patys stengiasi gražiau gyventi atnaujintuose daugiabučiuose ir savo namuose.

2016-aisiais vietos politikams savo veikloje norėtųsi palinkėti daugiau skaidrumo ir sutarimo – juk dirbama ne sau ar partijoms, o savo kraštui ir jos žmonėms, nes tik nuo mūsų priklauso, kokį jį paliksime ateities kartoms. Savo gimtajai mokyklai, dabartinei Pranciškonų gimnazijai norėtųsi palinkėti vėl atkurti savo istorijos muziejų, nes nevalia slėpti čia sukauptų ne tik gimnazijos, bet ir miesto istorijos turtų nuo žmonių akių. Kiekvienam iš mūsų linkėčiau prisiminti, kad dideli darbai prasideda nuo mažų gerų darbelių, tad juos daryti kasdien galime kiekvienas“.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas