Tapytojas. Grafikas. Interjero dizaineris. Baldžius ir restauratorius. Pedagogas ir buvęs Kretingos rajono meras. Tokia daugiabriaunė kūrėjo bei visuomenės veikėjo kretingiškio Juozo Šakinio, kitąmet švęsiančio 70-mečio jubiliejų, asmenybė. Šiuo metu Kretingos kultūros centre veikia jo tapybos darbų paroda „Mano gimtasis miestas – Kretinga“.

Juozo Šakinio namų interjerą puošia paties menininko tapybos darbai.

Grafika paėmė viršų

Ant Minijos kranto, Pakutuvėnų kaime, užaugęs J. Šakinis neslėpė, kad buvo ir tebėra gamtos vaikas, stebįs ir į drobes perkeliąs metų tėkmę bei laikų kaitą, ir joje užfiksuotą senąją architektūrą – išlikusius kaimo trobesius, mokyklas, dvarus. „Esu realistas, nemokantis bet kaip mėtytis spalvomis, tep lep – ne man. Mėgstu sodrias spalvas, esu įsitikinęs – kokį pasaulį matai, tokį ir bandai pavaizduoti“, - kalbėjo J. Šakinis, į parodą pristatęs 18 darbų, kuriuose dominuoja senosios Kretingos vaizdai.

Visą gyvenimą užsiėmęs intensyvia pedagogine ir visuomenine veikla, J. Šakinis neslėpė, jog visuomet galvodavęs – ateis atostogų metas, išleisiąs širdį pasiganyti po molbertą. Bet pripažino, kad laiko vis nelikdavę: tekę dirbtuves, kurios virto šeimos vasarviete, statyti, pačiam baldus ręsti, o senuosius - atgaivinti.

Užtat dabar jau galvojąs apie susistemintus grafikos darbų ciklus – šūsnis jų eskizų jau parengęs: „Norėčiau grafiškai užfiksuoti Kretingos architektūrą bei švietimą – senąsias mokyklas, ir surengti parodas“, – prisipažino. Tam, jis tikino, vaikštąs po muziejus, biblioteką, Meno mokyklą, kurios įkūrimo iniciatoriumi yra tituluojamas, ir renkąs istorinę medžiagą. Visą gyvenimą mėgęs grafiką – kūręs ekslibrisus, tam ir ofortines stakles turėjęs, kurias vėliau padovanojo Meno mokyklai. Jo grafika – daugiaplanė, apimanti kelis į vieną kompoziciją sujungtus senosios architektūros statinius.

Dešimtys grafikos darbų eskizų turėtų virsti ciklais apie senąją Kretingos architektūrą ir švietimą.

Pratęsė giminės baldžių liniją

Jaukiame vasarnamyje, apstatytame paties sukurtais baldais ir sušildytame žmonos Halinos rankdarbiais, besišnekučiuojant apie nueitą kūrybos kelią, J. Šakinis prisiminė, kad likimas jį vis bloškęs kuo toliau nuo dailės.

„Kai stojau į Telšių taikomosios dailės technikumą, tapybos skyriaus ten nebuvo. Paklausė, kuo dirbo tėvas, atsakiau – baldžiumi: reikėjo ir baldus, ratus, ir grabus daryti. Ir senelis, ir prosenelis tą patį darė. Sako – tai ir tu studijuok meninį medžio apdirbimą“, – vėliau, sakė jis, baigęs Dailės institutą ir tapęs pedagogu.

Ilgus metus dirbęs Kretingos muzikos mokykloje, kur išvien su bendramintėmis dailininkėmis Jūrate Jonauskiene, Regina Rapalyte, Nijole Maštariene dirbę visuomeninias pagrindais, o vėliau iškovoję, kad joje būtų įsteigtas ir Dailės skyrius.

Iškovojo Meno mokyklą

Šešiolika metų J. Šakiniui tekę dirbti ir Plungės liaudies gaminių įmonėje, dėstė Klaipėdos pedagoginėj mokykloj. Kaip itin šviesų gyvenimo momentą prisimena dėstytojavimą per visą Kretingos istoriją vienintelėje aukštojoje universitetinėje mokykloje – Šv. Antano religijos studijų institute 1992–2000 metais.

Tuo pat metu, 1996–2000- aisiais, jis buvo išrinktas Kretingos rajono meru, įdėjo daug pastangų, kad rajono vaikams būtų pastatyta nauja ir moderni Meno mokykla.

Pedagogo karjerą užbaigė dirbdamas Pranciškonų gimnazijoje, o vėliau – Kartenoje.

Šiandieną J. Šakinis džiaugiasi, kad kūrybinė daugystė jį tebesieja su buvusiais mokiniais, kurie pasekė jo pėdomis ir tapo menininkais pedagogais, – Daiva Galdikaite ir Rūta Šulskiene, fotomenininke Jolanta Klietkute, buvusiais kolegomis, ypač – Kultūros centro dailininke Jūrate Jonauskiene, kuri ir paskatino jį surengti parodą.

• Rašyti komentarą (4)