Pajūrio naujienos
Help
2024 Liepa
Pi18152229
An29162330
Tr310172431
Ke4111825
Pe5121926
Še6132027
Se7142128
Apklausa

Klaipėdos regione pasirodė netikrų pinigų: ar sugebėtumėte juos atskirti?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Poezija – kaip vidinis impulsas

  • Diana JOMANTAITĖ
  • Smiltys
  • 2007-04-13

Rosanai Lukauskaitei įkvėpimas – tik žodis, galbūt kartais per dažnai naudojamas. Jos kūrybą lemia vidiniai impulsai, vidinės būsenos, pomėgiai. Seniau laukdavusi įkvėpimo, dabar poetė pajaučia eilėraštį iš savęs. „Kartais net naktį išgirstu savyje žodžius. Tačiau kurti galiu ir minioje, o kartais reikia vienumos ir ramybės. Juk jos reikia visiems“, - mano kūrėja.

Pranciškonų gimnazijos vienuoliktokės R. Lukauskaitės poezijos kelias prasidėjo pradinėse klasėse, kai mokytoja davė užduotį sukurti rimuotą eilėraštį. „Pamenu: įsižeidžiau, kad mokytoja akcentavo rimą, tačiau visai nekreipė dėmesio į eilėraščio prasmę“, - su šypsena vaikystės patyrimus prisiminė jaunoji kūrėja. Kai jai buvo trylika metų, talentą kurti pastebėjo lietuvių kalbos mokytoja Daiva Ataitė.

Pirmasis eilėraštis buvo įkvėptas lietuvių poetų ir labai liūdnas. Tačiau savo kūrybos R. Lukauskaitė nevadina pesimistiška. „Mano eilėraščiai – realistiški, nes aš pati esu realistė. Mėgstu ironiją, sarkazmą. Juk su sąmoju gyventi lengviau“, - mano poetė. Ji stengiasi, kad eilėraščiai būtų suprantami. Tačiau R. Lukauskaitė prisipažino kartais bijanti būti ne taip suprasta. Todėl prieš duodama kam nors skaityti savo kūrybą, poetė ją tobulina ir taiso. Jos poezijos gerbėjai – artimesni draugai ir giminaičiai. Praėjusiais metais Vasario 16-ajai skirtą eilėraštį galėjo išgirsti Lietuvos radijo klausytojai.

Kūrėja prieš metus pateikė savo eilėraščius filologų konkursui. Į respublikinį etapą poezija nepateko, tačiau kūrėja nenuleidžia rankų ir ketina konkurse dalyvauti kitais metais. „Kai nepatekau į filologų konkursą, visai nenustebau. Vertinu save kritiškai ir nemanau esanti rimta kūrėja. Juk visi ar daugelis rašo, kuria“, - įsitikinusi R. Lukauskaitė. Rudenį ji buvo nusprendusi „mesti“ rašymą. Prisipažįsta tarsi nužudžiusi senąjį kūrėją savyje. Tačiau tada pajautė naujus impulsus, akys vėl plačiai atsivėrė pasauliui.

„Kiekvienam, ypač paaugliams, būdingas virsmas. Todėl natūralu, kad mano kūryba keičiasi. Seniau eilėraščiuose atsiskleisdavau kaip teisuolė, geležinis žmogus. Dabar nebeskirstau reiškinių į gerus ir blogus. Eilėraščiuose atsirado harmonija“, - kalbėjo poetė. Ji įsitikinusi, kad kūryba galima skleisti gėrį, patriotizmą, drąsą. „Kiek daug yra eilėraščių, kurie lydėjo žmones į mūšius. Visiškai pasaulio nepakeisi, tačiau prasmingas eilėraštis gali subtiliai keisti žmogų“, - mano kūrėja.

Dažniausia R. Lukauskaitės poezijos tema – įvairių jausmų pabaiga ir kartu menama pradžia. Kūrėja nemano, kad jausmai materialiame pasaulyje netenka prasmės. „Pasaulį mes suvokiame daiktiškai, tačiau manau, kad jis yra dvasiškas, juk dvasia valdo materijas“, - svarstė R. Lukauskaitė. Jos eilėraščiuose gyvena tuo laiku apėmę pojūčiai, idėjos. „Kai žavėjausi poetu Vytautu Mačerniu, ėmiau rašyti jo frazėmis. O tai jau nebuvo gerai. Dabar labiausiai mėgstu skaityti Marcelijų Martinaitį, Fiodorą Dostojevskį, Balį Sruogą, Edgarą Alaną Po ir Vytautą Mačernį“, - vardijo poetė.

Vis dėlto, R. Lukauskaitės nuomone, nereikia bijoti turėti kūrybos pavyzdžių ir idealų. Atvirkščiai: reikia daug skaityti, domėtis istorija, populiariąja kultūra. Tada ateina savitas požiūris į gyvenimą, pažindamas reiškinius gali kūryba išreikšti požiūrį į juos. Dar rudenį ketinusi neberašyti, poetė prisipažįsta, kad tikisi, jog jos kūryba tęsis ilgai, o nebus tik paaugliškas kaprizas. „Kūryba – pati geriausia terapija sau. Kurdama aš įbėgu į pasaulį, kad jį pažinčiau“, - sakė R. Lukauskaitė.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas