Be skaros – nė žingsnio

Kažkada skara buvo neatsiejama moterų aprangos dalis. XVIII – XIX a. žemaitės ryšėjo net po kelias skareles. Jos buvo šventadieninės ir skirtos kasdienai.

Milda Slipkuvienė konferencijos metu ne tik pristatė Kretingos muziejaus skarų rinkinį, bet ir pati ryšėjo languotą skarelę.

Kuo turtingesnė buvo moteris - tuo daugiau skarelių ji turėjo.Vargingesnės moterys turėjo vos vieną kitą skarelę.

Vienokios skarelės buvo dėvimos kasdieną, kitokios - einant į turgų, tačiau pačios gražiausios buvo laikomos eiti į bažnyčią.

Nuo dulkių ir lietaus žemaitės moterys suposi į skaras: vasarą - į linines ir medvilnines, žiemą - į vilnones ir pusvilnones. Vilnonės didelės skaros buvo labai branginamos. Kartais moterys eidavo į bažnyčią apsisiautusios prastesnėmis skaromis, o vilnones skaras nešdavosi surištas ir tik prie šventoriaus jomis apsisiausdavo. XX a. pradžioje moterys nedrįsdavo be skarelės pasirodyti bažnyčioje.

Pasak Kretingos muziejaus vyr. muziejininkės-etnografės Mildos Slipkuvienės, žemaitės vienu metu mėgo ryšėti ir siaustis keliomis skarelėmis, raiščiais bei vilnonėmis skaromis. Jas rišdavosi ant galvų, siausdavosi ant pečių, kaklo.

- Vasariniai raiščiai bei skarelės buvo audžiamos iš medvilninių baltų ir raudonų siūlų (žičkų) dvinytai, dažniausiai langučiais, o jų pakraščiai kartais buvo apsiuvami kutais,- pasakojo M.Slipkuvienė.

Skaros – didelės ir mažos, – ne vieną amžių puošusios ir šildžiusios moteris, dabar – primirštos.

Žemaitės languotas skareles rišdavo ypatingu būdu: skarelės kampus apsukusios apie galvą surišdavo dvigubu mazgu ant kaktos. Likę trumpi skaros galiukai primindavo ragus.

Gražios šilkinės, batistinės bei siuvinėtos tiulinės skarelės buvo rišamos po smakru.

Sukaupta per 100 skarų

Kretingos muziejuje sukauptos 103 skaros ir skarelės.

Jos pradėtos rinkti nuo pat muziejaus įsteigimo.

Skarų rinkinį sudaro: skaros-raiščiai, pirktinės skarelės, skarelė, daryta ant rėmo, skarelės, austos namuose, vilnonės skaros, austos namuose. Pasak M. Slipkuvienės, jas dar galima suskirstyti į vasarines skareles ir skareles, dėvėtas šaltuoju metų laiku.

Muziejuje saugomos 34 vasarinės ir 69 – dėvėtos šaltuoju metų laiku.

Prie vasarinių priskiriama viena skarelė iš markizeto audinio, siuvinėta rankomis, adinuke, kita – pirktinės drobelės, taip pat siuvinėta rankomis, adinuke.

Yra išlikusios ir dvi XX amžiaus pradžios balto batisto skarutės.Viena – lygaus audeklo, o kita – balto retinto batisto su pirktiniais mezginiais apsiūtais kraštais.

Muziejuje yra ir trys kaprono bei dešimt XX a. pradžios fabriko gamybos šilkinių skarelių, puoštų įvairiais spalvotais ornamentais. Saugoma ir to pačio laikmečio viena išeiginė tiulinė skarelė, kurios pakraščiai apsiūti mezginiais.

Prie žieminių skarų grupės priskiriamos skaros ir skarelės, nertos, megztos, austos iš vilnonių siūlų.

Muziejaus fonduose - 7 vilnonės, vąšeliu nertos skaros. Trys iš jų – trikampės. Dvi skaros - megztos virbalais, o kraštai užbaigti kutais. Viena vilnonė skara - iš juodų siūlų su geltonomis gėlytėmis.

Surinktos 42 vilnonės skaros, austos per keturias nytis XX a. pradžioje. Audimui naudoti namuose dažyti siūlai. Dažus gamindavo iš įvairiausių augalų: kankorėžių, medžio žievės, šeivamedžio uogų, meldų šaknų, pelynų lapų, samanų. Siūlai buvo dažomi ir acte mirkytais burokėliais, vyšnių sultimis.

Visos skaros – languotos, dvipalės, susiūtos rankomis. Kraštai užbaigti iš tų pačių siūlų padarytais kutais. Audžiant naudoti įvairių spalvų siūlai: juodi, rudi, pilki, mėlyni, žali, gelsvi, vyšniniai, raudoni ir kt.

Skaros ir skarelės iš kitų audinių išsiskiria savo raštais ir spalvomis.

Skaros dar vadinamos skepetomis, kuskomis, XIX a. – XX a. pradžioje buvo naudojamos kaip neatskiriama moterų drabužių dalis vietoje apsiausto.

Žemaitijoje skarelių buvo daug ir įvairių.

Pasak M.Slipkuvienės, Kretingos rajonui būdingos dvispalvės skaros: raudona ir juoda, pilka ir ruda. Fonduose tokių skarų - dauguma.

Didžiąją dalį skarų ir skarelių Kretingos muziejus įsigijo išvykose į Kretingos, Klaipėdos rajonus, keletą – Plungės rajone.

- Visa tai, kas gražiausia ir geriausia, sukurta ilgaamžių liaudies audėjų darbu, yra labai svarbus ir brangus lietuvių liaudies palikimas. Jis labai vertinamas ir saugomas,- sakė vyr. muziejininkė etnografė.

Kretingos muziejuje įvyko konferencija. Joje buvo kalbama apie žemaičių audinius ir liaudies drabužius, jų siuvimo, kirpimo, puošimo ypatumus. M.Slipkuvienė pristatė Kretingos muziejaus skarų rinkinį.

• Rašyti komentarą (0)