Meilės akmuo ir paslaptingoji „pilalė“

Senajame Kretingos dvaro parke, už dvaro rūmų į Padvarių kaimo pusę, ant kalvos, virš apleisto krioklio stūkso akmuo. Jis – nepaprastas. Vieta aplink jį nutrypta, o pats akmuo – nusėdėtas. Iš tiesų tai – lauko akmens luite iškaltas dvipusis suolas. Kretingiškiai nuo seno jį vadina Meilės akmeniu.

Grafų Tiškevičių mėgstamą poilsio vietą – akmeninį suolą, pramintą Meilės akmeniu, turėtų pamėgti ir dabartiniai Kretingos įsimylėjėliai, ypač jaunavedžiai.

Legenda pasakoja, kad šią romantišką vietą – kalvos papėdėje čiurleno krioklys, akmeninį suolą supo įspūdingi medžiai – pamėgo Rusijos imperatorienė Jekaterina II su savo širdies draugu Platonu Zubovu, tuometiniu Kretingos dvaro savininku.

Pasak Kretingos muziejaus Gamtos skyriaus vedėjos Ievos Narkienės, neišliko duomenų, kada šis akmuo buvo iškaltas. O legenda visiškai neatitinka istorinės tikrovės: Zubovas dvarą įsigijo XIX a. pabaigoje, kai jo mylimoji imperatorienė jau seniai buvo mirusi.

Tačiau tikrosios istorijos ir legendų keliai žmonių fantazijoje dažnai išsiskiria, ir pastarosios dažnai ima viršų. Populiarūs Lietuvoje liaudies pasakojimai apie velnius, kurie neša ir pameta akmenį. Na, o velnio neštas ir pamestas akmuo turi stebuklingų galių. Todėl Kretingos moterys ir merginos turėjusios ir savų viliojimo būdų: vyriškį ar vaikiną pasodinus į įsimylėjusios merginos ar moters išsėdėtą vietą, geidžiamasis patenka į pastarosios meilės tinklus.

Na, o raganavimo nepripažįstantys kretingiškiai ir šiandien tiki, jog mylimieji būtinai turi prabilti apie savo jausmus prie Meilės akmens. Tuomet jų ryšys būsiąs tvirtas ir stiprus, kaip tas akmuo.

Anot Ievos Narkienės, legenda pasakoja, kad „pilalė“ buvusi supilta tarytum kapas virš užkasto mylimiausio grafo Tiškevičiaus medžioklinio šuns.

Kitapus Kretingos dvaro rūmų ir tvenkinio, vos už keliasdešimt žingsnių nuo Meilės akmens, iškilusi paslaptinga kalvelė. Tarytum ji stūksotų ant kitos kalvos. Kalvelės papėde kelias pasuka Salantų link.

Ši kalva, pasak I.Narkienės, nėra natūrali – ją supylė žmonės. Kai kurie kraštotyrininkai mano čia buvus piliavietę, nes žmonės šią kalvą vadina „pilale“( nuo žodžių: pilis – pilelė, - aut. pastaba).

Tačiau senieji kretingiškiai mena pasakojimus apie tai, kad grafas Tiškevičius toje vietoje palaidojęs mylimiausią medžioklinį šunį. Šuns atminimui grafas ir liepęs supilti virš kapo kalvą.

I.Narkienė mano, jog labiausiai tikroviškas yra pasakojimas, kad tai – buvusios parko altanos vieta. Ant kalvos augo didelis kaštonas ir stovėjo pavėsinė. Ir dabar dar kalvos šlaitais į viršų veda spirale kylantis takas.

Pavėsinėje mėgdavo ilsėtis grafas ir jo svečiai. Iš čia atsiverdavo nuostabus vaizdas į šiaurinę rūmų pusę ir tvenkinį su jame plaukiojančiomis gulbėmis ir kitais vandens paukščiais. Puošnūs svečiai turėjo galimybę pasiirstyti po dvaro tvenkinį valtelėmis.

• Rašyti komentarą (4)