Batsiuvė neskirsto batų į gražius – negražius, tik į švarius ir purvinus

Diplomuota kretingiškė batsiuvė Danutė Dievinienė, savo amatą pradėjusi prieš 25-erius metus, juokauja, kad jai visiškai netinka posakis: „Kriaučius be - kelnių, šiaučius - be batų“. 43-jų moteris sakė, jog savimi ji pasirūpina. Tačiau perdien ji atsižiūri šitiek batų, jog pati jų teturi tik tiek, kiek reikia: ketverias poras, po vieną - kiekvienam sezonui.

„Batsiuvys, kaip ir siuvėjas, be mašinos – kaip be rankų. Tik vietoj adatos mano rankos įprato prie plaktuko ir replių“, - apie neįprastą moteriai amatą kalbėjo kretingiškė avalyninkė Danutė Dievinienė.

D.Dievinienė yra viena iš kelių batsiuvių, kurią kretingiškiai žino jau daugel metų: sovietmečiu, įgijusi avalynininkės profesiją, ji dirbo buitiniame gyventojų aptarnavimo kombinate. Vėliau ėmėsi savo verslo. Didžiausiame Kretingos mikrorajone moteris iš pradžių nuomodavo patalpas prekybos centruose, o prieš keletą metų įsigijo nuosavą kioską.

„Čia – mano trobelė. Joje pati esu sau ponia: ir priėmėja, ir batsiuvė, ir vedėja, ir valytoja“, - aprodydama savo dirbtuvę, kalbėjo pašnekovė.

Vaizdas, sakytum, kaip ir įprastoje avalynės taisykloje: viename kampe – kalnas suneštų taisyti batų, ant lentynų – jau sutvarkyta avalynė. Prie lango pastatyta čekiška siuvimo mašina „Minerva“, netoliese – šlifavimo mašina ir pagrindiniai batsiuvio įrankiai: plaktukas, žirklės, replės. O šeimininkė savo trobelėj sukasi nelyginant voverė: nuo nešino batais įėjusio kliento – prie siuvimo mašinos ir vėl atgal prie kito kliento.

„Čia – gi mano vienos verslas. Su kiekvienu žmogumi reikia sutarti, kiekvienam – įtikti. Reikia dirbti lanksčiai. Vienas prašo batus sutaisyti už valandos, kitam laikas nėra nesvarbu. Vienus batus dedu į šoną ir imuosi skubaus remonto. Taip ir laviruoju, kad ir vilkas būtų sotus, ir avis - sveika“, - juokavo guvi, energinga ir optimizmu užkrečianti avalynininkė.

Įveikia kone kiekvieną „bėdą“

Pasak D.Dievinienės, dabar, esant didelei stilių įvairovei ir pasirinkimui, žmonės avalynę renkasi ne aklai pagal madas, bet pagal patogumą. „Per daugybę metų prisižiūrėjau visokių formų ir stiliaus batų. Nežinau, kokie batai dar galėtų mane nustebinti“, - kalbėjo moteris.

Būna, kad žmogus, atnešęs D.Dievinienei sutaisyti mėgstamus batus, guodžiasi, kad jam nutikusi rimta bėda: nulūžęs kulnas, nuplyšęs smailianosių padas, oda atplyšusi nuo pado. Klientui, pasak pašnekovės, sunku patikėti, kad beveik kiekvieną „bėdą“ galima įveikti. Atėję atsiimti sutaisytus batus, jie nustemba. Dabartinės medžiagos ir technologijos leidžia net ir lopą pritaisyti taip, kad jo visiškai nesimato.

Tačiau tikroji bėda, anot batsiuvės, yra ta, kad klientai, ypač moterys, atneša taisyti purvais apskretusius batus: „Pažiūrėkit, pirmiausia nuo jų turiu nusigramdyti purvą, - kilnodama vieną ir kitą porą nevalytų smailiakulnių, pasiguodė meistrė. – Aš neįsivaizduoju, kaip tos ponios, tokios orios atrodančios gatvėje, gali negerbti kito žmogaus. Tuo pačiu ir savęs“.

Dažnai klientai, batsiuvės žodžiais, teiraujasi, ar batai – natūralios odos. „Vos užmetusi akį, galiu pasakyti, ar jie pagaminti iš tikros odos, ar ne. Aš pati stengiuosi pirkti tik natūralios odos batus – geriau brangiau sumoki, bet nešioji kelis sezonus. Be to, neprakaituoja kojos. Tačiau būna tokios geros dirbtinės odos, kuri nešiojasi netgi geriau už natūralią“, - tvirtino pašnekovė.

Nereikalingi batai - bėdžiams

Avalynininkė įsitikinusi, kad „labdaryne“ pirkti batai laiko žymiai geriau, negu pirkti turguje. Jie dažniausiai – gerų firmų ir patvarūs. Būna, kad atneša susiūti jų prairusią siūlę ar pakeisti nutrūkusią užtrauktuko galvutę. „Kartais klientas supyksta: sako, už batus temokėjau litą, o už taisymą – šešis. Tuomet sakau: jei už tris šimtus litų būtumėt pirkę, vis tiek taisymas tekainuotų šešis litus“, - savo darbo su klientais subtilybes pasakojo moteris.

Visgi daugiausia klientai taisyti atneša turkiškos avalynės, kurios užversti turgūs ir kuri nėra patvari.

Pasitaiko, kad klientai neatsiima sutaisytų batų. Moteris jų neskuba išmesti. Rodydama ant lentynos stovinčius moteriškus zomšinius batelius, batsiuvė patikino, jog jie dirbtuvėje užsistovėjo jau devynerius metus: „Žinau ir jų šeimininkę. Sutikusi gatvėje, priminiau jai. Žadėjo atsiimti, tad ir tebedulka ant lentynos“.

Tačiau įprasta tokių neatsiimtų batų lemtis – pastovėjus lentynoje metus kitus, keliauti šiukšlių konteinerio link. „Padedu sutvarkytus, nuvalytus batus prie konteinerio, o po valandos jų ten – jau nė kvapo“, - batsiuvė tikino, jog išmesti sutvarkytus batus, į kuriuos įdėta darbo, būtų gaila.

• Rašyti komentarą (9)