Pajūrio naujienos
Help
2023 Gruodis
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Leliūnuose apsigyveno Radžis

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2007-03-16

Leliūnai – senas kaimas, 5 km nutolęs nuo Salantų ir kryžmai išsidėstęs prie kelio, vedančio į Grūšlaukę. Kaime, teturinčiame tik kas antrą dieną dirbančią parduotuvę ir neseniai atidarytus bendruomenės namus, yra apie 50 sodybų ir maždaug pusantro šimto gyventojų. Dauguma leliūniškių – vidutinio ir pensinio amžiaus žmonės.

Vilma Kauliuvienė Leliūnuose gyvena nuo gimimo. Neseniai savo namuose ji priglaudė naująjį įnamį – draugės iš Klaipėdos atgabentą šunį Radžį.

Kaimo moterys juokavo, jog gyvenimas jų kaime griežtai suskirstytas pagal savaitės dienas: pirmadienį – tvarkymasis išleidus į mokslus vaikus, antradienį – poilsis, trečiadienį arba ketvirtadienį – Kalnų giedojimas. Penktadienį būna tikrų tikriausia šventė, kai vykstama į Salantų turgų, o šeštadienį sutinkami iš mokslų sugrįžtantys vaikai. Sekmadienį Leliūnų moterys sukiojasi apie puodus ir krauna krepšius vėl išvykstantiems vaikams.

Per Gavėnią gieda Kalnus

Septynias savaites iki Velykų Leliūnų kaimo moterys renkasi vienos pas kitas giedoti Kalnus. „Kiek atmenu, šita tradicija Leliūnuose, kaip ir aplinkiniuose kaimuose – Erlėnuose, Juodupėnuose – gyvuoja nuo seno“, - kalbėjo kaimo ūkininkė Adelė Drungilienė. Jai pritarė Augustina Venckuvienė: „Dar kai maža buvau, kaimo moterys rinkdavosi giedoti. Ir sovietmečiu nesislapstė: žmonės pasikviesdavo pas save pagiedoti“.

Moterys tvirtino, jog dabar giedoti sykį per savaitę būrelin susirenka šešios - aštuonios leliūniškės. Joms tai - ir savotiška pramoga. Po Kalnų jos pasivaišina, pabendrauja, prisimena jau išmirusias kaimo giedotojas.

Augustinos sesuo Daiva Vaičienė, jauniausia tarp kaimo giesmininkių, tvirtino, jog Kalnai ir yra žavūs tuo, kad išlaikoma senoji žemaičių giedojimo tradicija: „Taip tik atrodo, kad Kalnai – graudulingi ir atgrasūs. Iš tikrųjų juos giedant reikia įsijausti, tada atsiveria kančios prasmingumas“.

Pakely sutikti kaimo vyrai – Vaclovas Jurčius, Ciprijonas Stonkus ir Antanas Narkus, – paklausti, kaip ir kuo šiandien gyvena „vyriškoji Leliūnų pusė“, juokavo: matote, koks kelias, toks ir gyvenimas. O kaimo kelias, kaip žinia, pavasarinio polaidžio metu – labai duobėtas. Ir suprask, žmogau, kaip nori.

Leliūnų „giedorkos“, per Gavėnią garsinančios kaimą visoje apylinkėje: (iš kairės) Adelė Drungilienė, Augustina Venckuvienė ir Daiva Vaičienė.

Kaimo vyrai, anot V.Jurčiaus, arba ūkininkauja, arba važinėja į darbus Klaipėdoje: statybas, uosto terminalą. Jis pats turi 27 ha žemės ir laiko gyvulius: turi 12 karvių ir jaučių.

„Ką čia, pensininkas, beveiksi? Sėdžiu prie „pečiaus“ ir tiek“, - šmaikštavo C.Stonkus.

„Vasarą apie bites sukiojuosi. Turiu 50 šeimų. Dar dešimtmetis būdamas iš savo tėvo Antano, Smetonos laikų bitininko, išmokau bitininkystės paslapčių“, - kalbėjo vyriškis.

Priglaudė paklydusį Radžį

Užsukus pas Vilmą Kauliuvienę, kuri Leliūnuose gimė ir čia gyvena jau 40 metų, vizgindamas uodegą ir šokinėdamas mus pasitiko juodbruvas mišrūnas kudlius. „Radži, atstok. Tik dvi savaites jis pas mus, o jau visiems – draugas, - sudrausmino šunį šeimininkė ir paaiškino neįprasto jo vardo kilmę. - Šunį mums atvežė draugė iš Klaipėdos. Atrado pamestą prie parduotuvės. Žiūrėjom, į ką čia panašus: toks juodas, garbanotas, o jau balsingas. Vyras ir sako – tikras Radžis. Taip ir prilipo jam tas vardas“.

V.Kauliuvienė su vyru prieš 14 metų pasistatė mūrinuką. Vyras važinėja į darbą Plungėje, o moteris triūsia apie namus: dviejuose šiltnamiuose augina pomidorų ir gėlių daigus, kuriuos veža parduoti į Salantų turgų. „Vasarą išvykstu dirbti į Palangą virėja. Kelios išsinuomojam kambarį ir gyvenam tuos mėnesius. Nėra lengva, nes reikia išlaikyti studentę dukrą“, - kalbėjo moteris, kurios šeimoje – trys vaikai. Vyriausia duktė Deimantė studijuoja mediciną, vidurinėlė Irma ir jaunėlis Marius – Salantų gimnazijos moksleiviai. Vaikus į mokyklą nemokamai nuveža ir parveža Imbarės seniūnijos skirtas autobusas.

E.Žilinskienė sakė, jog sprendžiant iš įrašo, likusio ant namo pamato, dvaro trobesiai buvo pastatyti baudžiavos laikais.

Gyvena istoriniame pastate

Leliūnų pakraštyje yra išlikę dar XIX-ame šimtmetyje statyti akmeniniai trobesiai: tvartai ir gyvenamasis namas, kuriame tebegyvena 66-erių Eugenija Žilinskienė.

Moteris pasakojo, jog šiame Leliūnų palivarke, kuris priklausė grafams Tiškevičiams, ūkvedžiu tarnavęs jos tėvas Juozapas Šaulys.

Jos motina Teklė Dzetkauskaitė buvusi Lietuvos lenkė. E.Žilinskaitė tvirtino girdėjusi motiną sakant, kad ji buvusi Tiškevičių augintinė ir tarnavusi jų giminės dvare Lentvaryje. Tėvas ją vedė 1919 m. ir parsivežė iš pradžių į Dimitravo palivarką, o vėliau – į Leliūnus. Čia jiedu gyveno iki pat savo amžiaus galo. T. ir J.Šauliai susilaukė septynių vaikų. „Gyvų likome tik dviese: aš, jauniausia iš vaikų, ir vyriausioji sesuo, 88-erių Zofija“, - kalbėjo Eugenija.

„Pamenu savo prosenelę buvus labai poniška moteriške: gyveno kaimo vidury, o visada – labai poniška, puošni ir pasitempusi. Kai ji mirė, buvau antroje klasėje“, - prisiminė V.Kauliuvienė. E.Žilinskienė yra jos senelės sesuo.

E.Žilinskienė pasakojo, kad jos tėvas po karo buvo ištremtas į Kareliją: „Grįžęs iš įkalinimo, jis visąlaik tvirtindavo, kad jį ištrėmė vien dėl pavardės: kad yra Šaulys.“

Senieji dvaro pastatai, anot moters, „išparceliuoti“. Dideliame akmeniniame pastate, kuriuo domėjosi ir muziejininkai, ji begyvenanti viena. Keturi jos vaikai išsivažinėjo kuris sau. “Namas išliko iš baudžiavos laikų, turiu ir tai patvirtinančius dokumentus. Kūliai nušlifuoti lygiai, o juk - be jokios technikos anais laikais“, - moteris sakė, jog ant pamatų ji mačiusi ir įspaustą statymo datą.

Leliūnų šmaikštuolė Adelė Bončkuvienė ant lovos dėliojo savo rankdarbius ir motinos paveldą – austas ir vąšeliu numegztas lovatieses, užtiesalus bei Smetonos laikais ponioms megztas kepuraites ir liemenes.
„Nesu nukaršusi ir paskutinė“, -

juoku po juoko, sunkiai suprantamai žemaitiškai sodriai ir surimuotai, mus „apmėtė“ 72-jų kaimo gyventoja Adelė Bončkuvienė. Paklausta apie amžių, šmaikščioji leliūniškė atrėžė: „Kad senaja pekla balkį traukė, buvau dveigie. Atskaityk, kėik metu. Nesu nukaršosi ė paskotėnė“.

Pas A.Bončkuvienę atlydėjusi jos kaimynė A.Venckuvienė teigė, jog kaime ji laikoma anekdotų, juokų, “dainuškų” žinove. „Mano tėvukas pats kurdavo apsakymus, pasakojimus, mokėjo daug juokingų dainų. Aš turiu gerą atmintį, viską vyniojau ant minčių „špūlės“, - tvirtino šiandien viena begyvenanti moteris. Ji jau šešerius metus yra našlė, o vienturtis sūnus gyvena Kaune. „Vyras į kapus, aš – į batus. Kai gulėjau ligoninėj, daktaras sakė - dar galėsi ir ženytis. O aš jam: gaidys perekšlės vištos nemyli, o vyras – sergančios moters“.

Ilgus žiemos vakarus, moteris sakė, trumpina megzdama. „Primezgiau va kiek kojinių. Bet anūkų dar nesulaukiau. Nėra kas jas nešioja, neturiu nė „baikų“ kam papasakoti, - nė minutėlei nenustodama juokauti, moteris parodė mezginius. Ir ne vien savo, o jau amžinybėn iškeliavusios motinos Adolfinos Giedraitės Šlionskienės, gyvenusios Grūšlaukėje. Vąšeliu nerti ir austi lovų aptiesalai, patalynė, rūbai Smetonos laikų ponioms. „Mama sakydavo: kai ėjau į mokyklą, su draugėmis nežaidžiau. Vąšelis pats išdygdavo mano rankose, - prisiminimais apie motiną pasidalijo leliūniškė. – Iš jos ir aš išmokau megzti, tik austi nepatiko“.

Leliūniškiai tvirtino, jog jų kaimo pažibos - ir bendruomenės pirmininkas, stambus ūkininkas Petras Stanius, ir 17-metis Klaipėdoje besimokantis Kęstutis Vaitkus, kuris puošia ir puoselėja savo tėvų sodybą, ir paštininkė Ingrida Velykienė. „Ji tik metus nešioja paštą, bet visur – laukiama, tokia „šakar makar“. Ne veltui prie jos ir pravardės visokios kimba“, - bendruomenės žmonėmis džiaugėsi kalbinti leliūniškiai.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas