Pajūrio naujienos
Help
2022 Rugpjūtis
Pi18152229
An29162330
Tr310172431
Ke4111825
Pe5121926
Še6132027
Se7142128
Komentarų topas

Rajono literatė, Pranciškonų gimnazijos mokytoja Ilona Venclovienė, kurios kūrybos vakaras “Kai kvepia nupjauta žolė” įvyko Motiejaus Valančiaus bibliotekoje, sakėsi kurianti nuo aštuonerių metų ir šio savo pomėgio niekada neslėpusi. Moteris įsitikinusi, jog kuriantis žmogus negali rašyti vien tik sau. Eilėmis liūdėti ir džiaugtis reikia kartu su visais.

Rajono literatė Ilona Venclovienė, svajojanti išleisti savo poezijos knygą, sako, jog šią jos svajonę kol kas atitolina trys jos “kūriniai” - sūnūs: Karolis, Simonas ir Laurynas.

Prieš septynerius metus “Smilčių” puslapyje šalia poetės eilėraščių buvo išspausdinta savotiška išpažintis - “Laiškas pačiai sau”. Jame Ilona klausė savęs: “Kas tu? Kartais bandau tave permatyti kiaurai, bet tu nepasiduodi. Laikai savoj širdy užspaudus į kamputį tai, ko pati labiausiai bijai, ko nieku gyvu nenori iškelti viešumon, parodyti pasauliui...”. Manau, ne vienas kuriantysis žino, jog visa tai, ką savyje bandai užslėpti, tarsi upokšnio vanduo krinta į žodį. Noras būti pačiu savimi - tokia yra ne tik Ilonos, bet ir kiekvieno menininko kūrybinė siekiamybė. Ne veltui moteris viename savo eilėraščių rašo: “Aš norėčiau būt kitokia, /Nei dabar esu. Ir bėgu nuo savęs. /Bet kuo tolyn, tuo vis labiau panašėju /Į pačią save”. Ilona neslepia, jog būdama romantikė, visose savo eilėse kalba apie meilę: “Aš negaliu meluoti ir “pritempti” savo kūrybos prie šiuolaikinės poezijos. Esu romantikė, ir mano siela tokia. Todėl visas mano eiles jungia meilės gija. Tikiu, jog ji yra pagrindinis žmogaus gyvenimo variklis. Juk jeigu meilė yra graži, tai ir mus supantis pasaulis yra gražus”.

Paklausta, kas ją vedė kūrybiniu keliu, Ilona sakė, jog vieni pirmųjų - jos tėveliai, vėliau, jau mokykloje,- mokytojai. Iki šiol dėkinga ją mokinusioms lietuvių kalbos mokytojoms: Danutei Rimkutei, Audronei Gliožerienei, Aldonai Anužienei - už įžvalgą ir padrąsinančius žodžius, Bronei Liniauskienei - už reiklią kritiką, atpratinusią nuo sentimentalumo.

“Mano eilėraščiai neatsirado iš niekur,- pasakojo Ilona.- Nuo mažens daug skaičiau, ypač poeziją. Pirmoji poetė, kuria žavėjausi, buvo Salomėja Nėris, vėliau atradau Kazį Binkį, Salį Šemerį. Nesu šventai tikinti, bet žinau, kad tai neatsiranda ir be Aukščiausiojo valios. Kitaip būtų sunku paaiškinti, kodėl nei iš šio, nei iš to, einant pažliugusiu keliu ir matant aplink susirūpinusius praeivių veidus, eiliuojasi mintys apie pavasarį ir šypseną žmogaus veide. Taip pat tikiu, jog polinkį kūrybai galima paveldėti. Žinau, kad rašė mano močiutė. Rami kaimo moteris savo kūrybos taip ir neišdrįso niekam parodyti. Rašo ir tėtis. Aš jam kartais sakau, jog jo mintis, tokias originalias ir negirdėtas, pavogsiu ir įdėsiu į savo eilėraštį.

Moteris juokauja, jog tikriausiai iš močiutės ir tėvelio nedrąsos atsirado jos kūrybinė drąsa.

Ilonos Venclovienės eilėraščiai buvo publikuojami ne tik rajono spaudoje, bet jai studijuojant Klaipėdos universitete viename miesto dienraščių, kūrybiniame priede “Gintaro lašai”.

“Nuolat rašau, puoselėju mintį išleisti knygą,- sako jauna moteris.- Bet šią svajonę vis atitolina mano trys “kūriniai” - trys sūnūs: Karolis, Simonas ir Laurynas”.

Paklausta, kaip trijų vaikų mama randa laiko kūrybai, Ilona tikino, jog spėjanti visus darbus padaryti, lieka laiko ir pomėgiams, kurių turinti daug ir įvairių. Moteris sakė, jog į nieką nekeistų savo gyvenimo nuo tos akimirkos, kai sutiko savo būsimą vyrą, kuris visados ją skatinęs rašyti.

“Mes dar tebedraugaudami planavome turėti didelę šeimą,- atviravo Ilona.- Vienatvė, kurios ilgisi kuriantys žmonės, man nėra reikalinga. Ji mane sugniuždytų, suglamžytų lyg niekam tikusį laišką”.

Paklausta, į ką dažniau žiūrinti vakarais, ar į sumigusių savo sūnelių veidus, ar į dangų, kurianti moteris šypsosi:

- Nuostabu, kai mintimis gali pamatyti žolę ir užuosti jos kvapą...


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas