Pajūrio naujienos
Help
2021 Sausis
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Orų prognozė
Dieną-10°C debesuotumas 13 %
Naktį-24°C debesuotumas 6 %
Apklausa

Ar išsilaikys nauja rajono tarybos valdančioji dauguma iki kadencijos pabaigos?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

(1522) 2021-01-15

Ne vien druska kalta, kad žvėrys bėga į kelią

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Pirmas puslapis
Pamiškės tamsiuoju paros metu – išbandymas vairuotojams: bet kuriuo momentu ant kelio gali iššokti žvėris.

Lietuvoje padažnėjus atvejų, kai tamsiuoju paros metu laukiniai gyvūnai iššoka į kelią ir atsitrenkia į pravažiuojančius automobilius, sukruto ir policijos pareigūnai, ir gamtininkai: gyventojus ragina būti budrius.

Į girias įsibrovė žmogus

Kuriuose Kretingos rajono keliuose daugiausia įvyksta tokių eismo nelaimių, Policijos komisariato pareigūnai yra identifikavę. Tai: Kretinga–Skuodas, Kretinga–Kūlupėnai, nuo Kretingos Kartenos ir Palangos link, Gargždai–Kretinga Jokūbavo link, taip pat kelias į Raguviškius. O į redakciją paskambinusi kretingiškė papasakojo jaunų stirnaičių pastebėjusi ir pačioje Padvarių gyvenvietėje, Vingių gatvėje.

„Pristabdžiau automobilį, nes žinojau auksinę taisyklę: jeigu prabėgo viena stirna, tai lauk, kad prabėgs ir daugiau. Taip ir buvo – netrukus, kiek pasiblaškiusios, į Salantų gatvės pusę ir Klibių kelio link nuskuodė dar dvi“, – pasakojo moteris. Anot jos, vakarais – tamsu, automobilių važiuoja daug ir nemažais greičiais, tad prie Klibių kelio, vedančio į Kūlupėnus, reikėtų įrengti kelio ženklą, įspėjantį apie pavojų susidurti su laukiniais gyvūnais.

Kaip sakė Kretingos seniūnė Sigita Riepšaitė, dėl kelio ženklo gyventojai turi kreiptis į rajono Savivaldybės Saugaus eismo komisiją ir išdėstyti argumentus. Jei kelias, kuriame prašoma ženklo, – regioninis, raštą komisija persiunčia Automobilių kelių direkcijai, kuri ir nusprendžia. Seniūnė neprisiminė, kada pastarąjį kartą tokie ženklai buvo statomi rajono vietinės reikšmės keliuose. „O regioniniame kelyje Šiauliai–Palanga, už žydų genocido vietos, – taip“, – patikino S. Riepšaitė.

Kaip vieną priežasčių, kodėl žiemos laikotarpiu kanopiniai miško žvėrys traukia kelių, pakelių, gyvenviečių link, Aplinkosaugos departamentas įvardijo ant dangos barstomą druską, mat joje yra mikroelementų, kurių natūralioje gamtoje gyvūnai šiuo metų laiku gauna per mažai.

Tačiau gamtininkas Selemonas Paltanavičius „Pajūrio naujienoms“ teigė, jog druska, paberta ant kelių, – tik vienas veiksnių ir ne pats svarbiausias, juolab kad dar tik neseniai pradėta barstyti, tad nesusikaupė didesnio kiekio. „Per tankus yra kelių tinklas! Mes patys sau juos nutiesėm į girias, o paskui stebimės, iš kur čia atsiranda gyvūnų? Iš niekur. Žvėrys gyvena savo namuose, kuriuose ėmė šeimininkauti žmogaus: dieną naktį bilda trankosi gaudžia, miško gyventojus gąsdina kirtimo technika – ar visada to reikia?“ – retoriškai klausė pašnekovas.


Karolis PETRAVIČIUS:

– Mano nuomonė apie pelenų išbarstymą tokia, kokia yra ir katalikų bažnyčios: pagal tikinčiųjų tradiciją žmogui reikia atminimo vietos, be to, kape mirusysis juk nepasilieka, laukia prisikėlimo. Noras po mirties būti išbarstytiems jūros bangose iš vienos pusės gali būti romantiškas, o iš kitos – pragmatiškas. Tokią svajonę iš pradžių turėjo ir man artimas žmogus Nelė Paltinienė. Bet prieš pat mirtį įsikalbėjome: artimuosius ji tiesiog bijojo apkrauti rūpesčiu tvarkyti kapą.

Aldona KERPYTĖ:

– Manau, pirmiausia, žmogus turėtų pats sau atsakyti į klausimą, kodėl norėtų, kad po mirties jo pelenai būtų išbarstyti. Pavyzdžiui, man gera, kai galiu ateiti prie savo artimųjų kapo, pabūti, tyliai savyje su jais pasikalbėti, už daug ką padėkoti. Gal kas nors mano, kad ir prie vandens telkinio tai daryti galima? Tebūnie. Bet nežinau, kiek yra estetiška ir apskritai – koks jausmas maudantis tokiose upėse, kai žinai, kad čia išbarstyti pelenai. Nebent jūroje, jei barstomi 5 kilometrai nuo kranto, – nieko tokio?

Juozas MAKSVYTIS:

– Aš – ne prieš mirusiųjų sudeginimą. Ypač, jei žmogus šį pasaulį paliko dėl sunkios ligos, sunykęs suvargęs. Daug jaukiau ir šilčiau pagarbą jam atiduoti prie urnos. Tačiau pelenų išbarstymui nepritariu, geriau kūną sudeginus pelenai lai būna palaidoti, o ne išsklaidyti po visą pasaulį. Mano nuomone, labai svarbu žinoti ir jaunimui papasakoti apie giminės šaknis, parodyti, kur amžinojo poilsio atgulė seneliai, proseneliai. Tokia yra lietuvių tradicija iš kartos į kartą.

Liuda GRIKPĖDIENĖ:

– Sudeginti mirusįjį ir jūroje ar upėse, kurios yra atokiau gyvenamųjų vietovių, išbarstyti jo palaikus nematau nieko blogo, juolab kad daugelyje šalių taip daroma. Lietuvoje atsirastų dar vienas oficialus laidojimo būdas, taigi tebūnie pasirinkimo laisvė. Bet, manau, nesuklysiu teigdama, kad vis dėto daugelis žmonių norime turėti mirusių artimųjų atminimo vietą, kad galėtume bet kada ateiti, įvairiomis progomis atnešti gėlės žiedą, uždegti žvakutes, pasimelsti.

Kalbino Audronė GRIEŽIENĖ


Dėl pastaruoju metu daugėjančių skaudžių žūčių gaisruose Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas kreipėsi į gyventojus ir prašo jų pasirūpinti ne tik savo, bet ir kaimynų saugumu. Nes tik saugiai elgdamiesi ir skatindami taip elgtis kaimynus, galime išvengti daugelio nelaimių. Išskirtinį dėmesį ugniagesiai prašo atkreipti į vienišus garbingo amžiaus, turinčius negalią ar sergančius kaimynus kuriems gali būti reikalinga pagalba.

„Šiemet gaisruose jau žuvo keturi gyventojai. Šalti orai ugniagesiams kelia itin didelį nerimą, nes, pradėjus intensyviau kūrenti krosnis, taip pat didėja ir žūčių rizika gaisruose. Vien praėjusią žiemą juose žuvo 35 gyventojai, o per visus metus pernai netekome 95 gyventojų, – sakė Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento Valstybinės priežiūros valdybos viršininkas Jūris Targonskas. – Per pandemiją negalėdami lankyti būstų, prašome, kad kaimynai pasidomėtų šalia gyvenančiųjų saugumu, o sužinoję ar matydami galimą gaisro pavojų, praneštų apie tai teritorinei priešgaisrinei gelbėjimo tarnybai.“

Dažniausiai gaisruose žūsta vyrai, gyvenantys kaime. Žūstančiųjų amžiaus vidurkis – per 60 metų. Dažniausiai ugnis gyvybes pasiglemžia antradieniais ir trečiadieniais, mėnesio viduryje. Dažniau žūstama dienos metu – nuo 8 val. iki 22 val.

Ugniagesiai gelbėtojai primena, kad nuo skaudžių pasekmių, kilus gaisrui, gali išgelbėti namuose turimas dūmų detektorius. Jeigu yra gaisro rizika, prašoma gyventojų apie tokius kaimynus informuoti teritorinę priešgaisrinę gelbėjimo valdybą Klaipėdos PGV (tel. 8 686 51654), kuri veiklą vykdo Klaipėdos apskrityje, Plungės, Rietavo, Šilalės, Tauragės ir Pagėgių savivaldybėse.

Pagal Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento informaciją


Vaikų psichologės E. Baltrūnaitės teigimu, tėvams su vaikais vertėtų aptarti kiekvienos dienos planą, nepamirštant įtraukti laiko, skirto fiziniam aktyvumui ir kokybiškam poilsiui.

Gyvename XXI amžiuje, kur kiekviena diena yra tarsi nauja pradžia ir nauja istorija. Atradimų ir išradimų kupinas pasaulis keičiasi nesustabdomu greičiu, prie kurio ritmo turime prisitaikyti visi – ir maži, ir dideli.

Dienos režimas yra puikiai pažįstamas nuolat skubantiems ir lekiantiems suaugusiesiems, kurie stengiasi suderinti darbą ir šeimą, tačiau neretai vaikų dienos režimas yra paliekamas natūraliai tėkmei, tikimasi, kad jis susiformuos savaime, tačiau dėl tokio nusistatymo ateityje gali kilti problemų.

Apie tai, kodėl svarbu vaikams nuo mažens formuoti dienos režimą ir kontroliuoti technologijų naudojimosi laiką, pasakoja vaikų psichologė Emilija Baltrūnaitė.

Režimas reikalingas ne tik suaugusiesiems

Dienotvarkė ir jos laikymasis sustato žmogaus gyvenimą į savotišką rutiną, dėl to galima sulaukti didžių rezultatų – atsiranda stabilumas, tikslumas, padidėja pozityvumas, koncentracija ir valia. Neretai galvojama, kad režimas, apsaugantis nuo pasyvaus laiko leidimo, reikalingas tik suaugusiesiems, tačiau tai taip pat reikalinga ir vaikams.

Pradėti pažindinti vaikus su disciplina ir dienos režimu reikėtų dar tuomet, kai jų gyvenimo įpročiai nėra susiformavę. Vaikai turėtų aiškiai suvokti mokyklos ir popamokinės veiklos prasmę, suprasti ir atskirti, kada yra laikas mokytis ir ilsėtis, ir žinoti, kas yra kokybiškas poilsis.

Vaikų psichologės E. Baltrūnaitės teigimu, norint sukurti saugią aplinką, tėvams reikėtų su vaikais pakalbėti apie tai, kokia diena vaiko laukia, aptarti dienos planą, veiklas, jų trukmę ir prasmę. Tokiu būdu pavyktų išvengti daugelio konfliktinių situacijų ir į vaiko gyvenimą būtų įnešama konkretumo ir tikslumo.


Praėjusią vasarą Darbėnų miestelio šventėje dalyvavęs Prezidentas Gitanas Nausėda (centre) klausėsi kapelos „Ontrep“ koncerto.

„Ontrep“ – puikus kolektyvas, savo energija ir nuoširdumu sugebantis įtikinti žiūrovus ne tik koncertų metu, bet netgi „pramušti ekraną“. Ne veltui jie net dukart nusipelnė „Duokim garo“ čempionų titulo“, – taip apie Kretingos kultūros centro Darbėnų skyriaus liaudišką kapelą ,,Ontrep“ atsiliepė LRT laidų prodiuseris Saulius Basijokas, su savo komanda rudenį filmavęs šiam kolektyvui skirtą „Duokim garo“ laidą, kuri bus transliuojama sausio 31-ąją.

Su muzika ir daina – 15 metų

Kapela „Ontrep“ savo gyvavimo metus skaičiuoja nuo 2006-ųjų rudens, kai Kretingos rajono kultūros centro Darbėnų skyriui vadovauti atėjo Artūras Juška, pakvietęs meno vadovu Petrą Pučkorių. Jau ir tada kartu su Steponu Butkumi Darbėnuose grojo talentingi muzikantai, buvo ir dainininkų, kurie tapo naujosios kapelos branduoliu, tarp kurių iki šiol su „Ontrep“ nesiskiriantys Antanas, Stanislovas ir Ambrozina Burbos bei Ona ir Algimantas Narmontai.

„Pirmųjų repeticijų susirinkome 2006-ųjų pabaigoje, o pirmąkart darbėniškiams koncertavome 2007 metais minint Vasario 16-ąją“, – prisiminė nuo 2016-ųjų kapelai vadovaujantis A. Juška, paminėjęs, jog kolektyvui, be P. Pučkoriaus, yra vadovavęs ir Vytautas Saikauskas.

Paklaustas, kas sugalvojo kapelai pavadinimą, A. Juška sakė, jog pavadinimas gimęs spontaniškai, besistebint, kaip Stanislovas ir Antanas Burbos sugeba groti armonikomis laikydami jas atvirkščiai, kaip kad sako žemaičiai, „ontrep“ – klaviatūra, kuri įprastai turi būti dešinėje, brolių rankose atsidūrusi kairėj pusėj. „Mes ir dainą buvome sukūrę, kurios priedainis: „Ontrep ronkuom armuonikas tompuom, ė nieks nesišaipa, tik galvas pakraipa“, – pacitavo kapelos vadovas.

Jis priminė, kad, be kapelos muzikantų, Darbėnuose buvo ir du dainininkų ansambliai: mišrus ansamblis nekart skynė laurus rajoniniuose „Sidabrinių balsų“ konkursuose, o moterų ansamblis Telšiuose vykusiame respublikinio „Sidabrinių balsų“ konkurso Žemaitijos zonos ture buvo užėmęs III vietą. Laikui bėgant visi kolektyvai susijungė.

Laimėti nesitikėjo

A. Juška sakė dabar jau nebeatsimenantis, kas pasiūlė, kad „Ontrep“ pabandytų savo jėgas populiariosiose LRT transliuojamose kapelų varžytuvėse „Duokim garo“: „Galima sakyti, kad mintis buvo bendra, o jau aš ėmiausi iniciatyvos įrašyti dvi dainas. Nusiuntėme įrašus perklausyti choro „Ąžuoliukas“ vadovui Vytautui Miškiniui, kuris palankiai mus įvertino, ir, bendruomenės tarybos narės Jūratės Laučiūtės paskatinti, „Duokim garo“ laidos vedėjai Loretai Sungailienei. Prieš pat prasidedant 2014–2015 metų „Duokim garo“ sezonui gavome kvietimą dalyvauti varžytuvėse.“

Pasak dabartinio kapelos vadovo, nei patys muzikantai ir dainininkai, nei tuomet kolektyvui vadovavęs P. Pučkorius tikrai nesitikėjo, kad darbėniškiai galėtų tapti varžytuvių nugalėtojais – visi tiesiog norėjo gerai pasirodyti ir galbūt bent vieną etapą įveikti.

Prieš rengiantis pasirodymui, kapelą parėmė ir palaikė Darbėnų bendruomenė, asmeniškai Ona ir Rimantas Benečiai, kurie iš savo lėšų dainininkėms pasiūdino sceninius kostiumus. Tuometiniai rajono vadovai meras Juozas Mažeika ir Savivaldybės administracijos direktorius Virginijus Domarkas kartu su Kretingos rajono kultūros centro direktoriumi Pranu Razmumi ne tik kiekvienai kelionei į Vilnių skirdavo 50 vietų autobusą, kuriuo į LRT studiją kapelą lydėdavo aktyviausi kapelos „sirgaliai“, bet ir patys buvo atvykę į vieno iš etapų filmavimą. „Žinoma, labai svarbu, kad visi tada mumis patikėjo ir taip aktyviai balsavo, kad 2015-aisiais tapome „Duokim garo“ nugalėtojais ir turėjome galimybę koncertuoti Europos Parlamente Briuselyje“, – neslėpdamas net dabar prisiminimų sukeliamo jaudulio kalbėjo A. Juška.




Kretingiškės sumanymas – škaplierankė

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
Primirštą katalikų religinį reikmenį – škaplierių – kretingiškė menininkė Rasa Statkuvienė siekia paversti prasmingu ant rankos nešiojamu papuošalu.

Kretingiškė menininkė Rasa Statkuvienė, garsėjanti savo kūrybiniu ženklu „Plunksnos linija“, manoma, vienintelė Lietuvoje ėmėsi kurti originalų ant rankos nešiojamą papuošalą, kurį ji pati pavadino škaplieranke. Jos žodžiais, tai religinio simbolio – škaplieriaus ir apyrankės derinys, nešantis krikščioniškojo tikėjimo žinią, o kartu – estetiškas ir madingas kasdien nešiojamas papuošalas.

Sujungė tradiciją ir modernumą

„Škaplierankę sukūriau lyg alternatyvą iš kitų kraštų atkeliavusiam raudonam siūlui, kurį tapo madinga nešioti, nežinant nei jo tikrosios prasmės, nei kilmės. Mes, krikščionys, per mažai kuriame ir į viešumą nešame savo tikėjimo ženklų, todėl rinka greit užpildoma svetimų kraštų simboliais, ypač, kai kelionės daugeliui buvo tapusios kone kasdienybe“, – tikino menininkė, kurios kūrybos spektras – labai platus: nuo paveikslų tapybos iki papuošalų, dėžučių, karpytų ir pieštų atvirukų gamybos, indų ir pagalvėlių dekoravimo.

Škaplierankė, tikino jos sumanytoja, yra krikščionybės simbolis, tarkim, kaip ir ant kaklo nešiojamas kryželis – per krikštą gauto kryžiaus simbolis.

Nors škaplierankę, pasakojo kūrėja, pirmąkart pabandžiusi sukurti prieš kelerius metus, tačiau ją vėl prisiminė pernai, kai Lietuvoje buvo minimi Tautodailės metai. Jai norėjosi sukurti neįprastą papuošalą, kuris būtų patrauklus nešioti šiuolaikiniam žmogui ir tuo pačiu – kad jame būtų išlaikyta senoji škaplierių kūrimo tradicija ir jų dvasia.

Menininkė mano, kad jai tai pavyko – jos škaplierankes pamėgo žmones, o Kretingos rajono savivaldybės Kultūros ir sporto skyrius pristatė tautinio paveldo kūrinio sertifikatui gauti.


Ypatinga proga – laisvės angelas

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
Pirmoji Genovaitės Žukauskienės išdrožta laisvės angelo skulptūrėlė

Kretingiškė tautodailininkė Genovaitė Žukauskienė Sausio 13-osios jubiliejaus proga išdrožė savo pirmąją skulptūrėlę, kurią simboliškai pavadino laisvės angelu.

Ją, ryškią ir įvairiapusę kūrėją – dar kuriančią medžio raižinius, papuošalus iš odos, veliančią iš vilnos, tapančią ant šilko, audžiančią – imtis drožybos paskatino siekis išbandyti save naujoje srityje.

„Namie – pilna įrankių, nes vyras Antanas yra medžio meistras, restauratorius. Davė nedidelę pliauską, iš jos ir išskaptavau 24 cm aukščio angelą. Pasirinkau angelą, nes namie turiu jų kolekciją. Nesakau, kad labai pavyko, net ranką susižeidžiau, bet šis darbas – labai mielas. Ir labai prasminga, kad užbaigiau sausio 13-ąją, nes jis ir skirtas iškovotos laisvės 30-mečiui“, – kalbėjo G. Žukauskienė.

Ji prisiminė, kaip sausio 13-osios naktį prieš 30 metų, su 17-mečiu sūnumi Juozapu, dabartiniu Kretingos katalikų parapijos klebonu Juozapu Marija Žukausku, vyko į Vilnių, negalvodami, kad daro kažką ypatinga. „Tiesiog tai buvo pareiga išsaugoti taip sunkiai pasiektą nepriklausomybę. Nebuvo jokios baimės, kai kažkas, stovėjęs ant barikadų pranešdavo, kad atvažiuoja tankai. Tik stipriau susikibę rankomis giedojom, meldėmės, dainavom dainas. Neišdrįso pulti, mūsų buvo tiek daug, su mumis širdimis buvo visa Lietuva. O penkiametis sūnus Justinas, su tėčiu likęs namie Šiauliuose, vis klausė, ar neužvažiuos tankai ant brolio ir mamos. Sausio 13-oji sūnums buvo amžiams išmoktos tėvynės meilės pamokos“, – viešai prisiminimais pasidalijo G. Žukauskienė.

Ligi šiol tautodailininkę labiau traukė tradicinė, Kretingos kraštui būdinga, liaudies meno sritis – medžio raižiniai. Pernai sukūrė 2 raižinius, vaizduojančius arkangelą Mykolą, su palinkėjimu, kad saugotų tautą nuo koronos, ir šv. Pranciškų.

G. Žukauskienė, pagal specialybę inžinierė radiotechnikė, ilgus metus dirbo Šiaulių „Aušros“ muziejuje, kuriam priklausė Dviračių bei Radijo ir televizijos muziejai, vykdavo į ekspedicijas. Ją itin žavėdavo savamoksliai konstruktoriai, jų išmonė. Todėl ir pačiai, tikino ji, maga išbandyti realizuoti save kuo plačiau. Ji dar veda užsiėmimus Klaipėdos šv. Pranciškaus onkologijos centre, rengia parodas ir savanoriauja Trečiojo amžiaus universiteto rankdarbių klube.


Kurti – vadinasi, gyventi

  • Audronė PUIŠIENĖ
  • Smiltys
Dailininkas poezijos ir muzikos kūrėjas Gediminas Bytautas prisipažino, kad neįsivaizduoja savo gyvenimo be kūrybos.

Klibiuose gyvenančių menininkų Odilės Norvilaitės-Bytautienės ir Gedimino Bytauto namai, regis, sprogsta nuo čia kylančių kūrybinių idėjų, kai po vienu stogu puikiai sutaria kelios meno mūzos – dailė, muzika, poezija.

„Koronaviruso pandemija sustabdė visas mūsų keliones, o mano kūryboje atsirado daugiau pilkų spalvų ir atspalvių: dangus – pilkas, dienos – irgi pilkos, niūrios“, – O. Norvilaitė-Bytautienė kalbėjo, kad įprastų kelionių automobiliu jiems labai trūksta, nes jos būdavo skirtos ir kraštui pažinti, ir kūrybinėms idėjoms užgimti.

G. Bytautas prisipažino šiuo metu paniręs į muzikos kūrybinius ieškojimus ir sakė laukiąs to laiko, kai galės surengti atšauktas jo ir žmonos dailės darbų parodas mūsų rajone ir Klaipėdoje – jų buvo planuotos 4.

Susidomėjo įrašų studija iš JAV

Prieš septynerius metus, 2013-aisiais, išleidęs muzikos albumą „Nonexistence of existence“ – jo leidyba pasirūpino Rusijos, Maskvos, leidybos kompanija „United Studios Corporation“, G. Bytautas Naujųjų išvakarėse socialiniame tinkle „YouTube“ paleido savo singlą „Midnight dance“, kuriuo susidomėjo Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) leidybos kompanija CDBaby. Ji, išleidusi Gedimino kūrinį, vasario pradžioje ketina pristatyti antrąjį šio kūrėjo muzikos albumą „World will disappear“.

„Buvo galimybė ir toliau bendradarbiauti su Rusijos kompanija, tačiau dėl profesionalumo, bendravimo kultūros, teisinių dalykų pasirinkau Amerikos leidybos kompaniją“, – prasitarė G. Bytautas, savo kuriamą muziką apibūdinęs kaip elektroninį avangardą, kuriame vokalas naudojamas tik kaip ritmo akcentas.

Iš klausos pajaučiantis, kokia turi būti sekanti sekundė, niekur specialiai muzikos nesimokęs 32-jų metų G. Bytautas save įvardino kaip universalų kūrėją: „Kurdamas muziką ir eiles, piešdamas aš nepatenku į kūrybines duobes – nepatiriu kūrybinės krizės. Tarkim, dabar nėra kaip rengti parodų, vadinasi, „pajudėjo“ muzika. Be to, planuoju išleisti ir trečiąją savo poezijos knygą, tik šiuo metu sunkiau per nuotolį komunikuoti su leidėjais.“

Ieškodami išeičių, kaip būtų galima paįvairinti kasdienybę, ir jaukindamiesi dabartines aplinkybes, O. Norvilaitė-Bytautienė ir G. Bytautas, kol dar nebuvo judėjimo ribojimų savivaldybės ribose, keliaudami rengė Gedimino sukurtos poezijos skaitymus pačiose netikėčiausiose vietose: piliakalniuose, sakraliose vietose, gamtos prieglobstyje. Skaitymų įrašus jie transliuoja socialiniuose tinkluose ir taip ne tik įprasmina poetinį žodį, bet ir parodo, kiek visko gražaus yra mūsų rajone ir Lietuvoje.

„Man, užaugusiai ir ilgą laiką gyvenusiai Kaune, Žemaitija, kaip ir kitiems kauniečiams, visada siejosi su jūra, pajūriu. Kai atsikėliau čia gyventi, pamačiau, kad Žemaitija yra ypač įspūdingas kraštas, ir tuo įspūdžiu labai norisi pasidalinti su kitais“, – savo atradimais pasidžiaugė Odilė, kuriai didelį įspūdį paliko vaizdo klipo pagal vieną Gedimino sukurtų muzikinių kūrinių filmavimas Erškėtyne.


Kretingos mieste ligi šiol nėra tinkamai įrengtos akštelės šunims, todėl gyventojai savo augintinius vedžioja, kas kur išmano.

Nors keturkojai kas kelintuose kretingiškių namuose yra tapę šeimos nariais, tačiau mūsų mieste vis dar nėra nė vienos oficialios šunų vedžiojimo aikštelės. Kretingos miesto seniūnė Gintarė Liobikienė sakė turėjusi viltį įrengti tokią modernią aikštelę su specialiais įrenginiais Savanorių gatvėje šiemet, tačiau ji nerimauja, kad šis sumanymas dėl pandemijos suvaržyto rajono biudžeto gali subliukšti.

Pasiūlytos keturios vietos

„Seniūnijos iniciatyva buvo surengtas ne vienas susitikimas su rajono vadovais ir gyventojais, aptartos konkrečios vietos mieste, kur tikslingiausia būtų įrengti modernią aikštelę, kad augintiniai galėtų išsilakstyti, šeimininkai – juos treniruoti. Tuo pačiu tai būtų ir šunų augintojų susitikimo ir pabendravimo vieta. Tokia aikštelė įrengta Palangoje, prie „Iki“ parduotuvės, – pagal jos modelį norėtume panašios ir Kretingoje“, – kalbėjo G. Liobikienė.

Seniūnės žodžiais, moderniai aikštelei įrengti buvo aptartos kelios vietos Kretingos mieste, atsižvelgiant, kur yra laisvi valstybinės žemės plotai. Pirmiausia nusižiūrėta trikampė erdvė Savanorių gatvėje, kur užsibaigia Pastauninko parkas. Pačiame miesto centre gyvenantiems žmonėms patogiausia būtų su vaikais ir augintiniais ateiti į miesto žvyrduobę, kur vaikams jau įrengta žaidimų aikštelė – šunų aikštelei įrengti galima būtų skirti kampą ties J. Jablonskio gatve.

Kita dalis gyventojų, ypač – naujakurių, pageidautų aikštelės augintiniams prie Jauryklos parko – nuo P. Vileišio gatvės pusės taip pat yra gabalas laisvos valstybinės žemės. Nemažai gyventojų norėtų šunų vedžiojimo aikštelės netoli kretingiškių pamėgtos oficialios poilsiavietės ties pirmuoju, žmonių dar vadinamu trečiuoju, dvaro tvenkiniu: tam tiktų gana didelis ir erdvus laisvas plotas nuo Tvenkinio gatvės ligoninės link.


Žmonės, radę užrakintą knygų namelį, knygas palieka ant suolo, kur jos šlampa, drėksta.

Per pandemiją užrakintas Topolių mikrorajone įrengtas knygų namelis. Tačiau knygomis įpratę dalintis žmonės, radę užrakintą langą, deda jas ant gretimo suolo, šios nuo sniego ir lietaus šlampa. Praeiviai pastebi knygas, supurvintas ir šlapias, besimėtant ir po suolu. Matydami tokią nepagarbą knygoms, žmonėms teiraujasi, kodėl buvo uždarytas knygų namelis – nejaugi nerasta kitokios išeities, kad knygomis kretingiškiai galėtų dalintis ir per karantiną.

Knygų namelis buvo įrengtas Kretingos rajono viešosios Motiejaus Valančiaus bibliotekos darbuotojų iniciatyva. Tačiau, kaip patikino šios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėja Birutė Naujokaitienė, jiems privaloma laikytis Savivaldybės nurodytų karantino taisyklių, todėl namelį teko užrakinti.

„Iš skaitytojų paimtas knygas dėl saugumo privalome 3 dienas laikyti karantine. Bibliotekoje jas, prieš grąžinant į fondus, išvežame į atskirą patalpą, o namelyje nėra galimybių knygų karantinuoti. Todėl ir teko jį laikinai uždaryti“, – kalbėjo B. Naujokaitienė, stebėdamasi, kodėl žmonės elgiasi neatsakingai – palieka knygas ant suolo, laikinai nesant galimybių jomis dalintis. Ji siūlo kretingiškiams pasinaudoti pačios bibliotekos, kuri per antrąją pandemijos bangą neužsidarė, teikiamomis paslaugomis. Žmonės pageidaujamų knygų gali užsisakyti trimis būdais: telefonu, el.paštu (abonementas@kretvb.lt) arba per internetinę LIBIS sistemą.

„Kiekvienam skaitytojui suruošiame atskirą knygų paketą – namo galima paimti iki 5 knygų per mėnesį, paketą užklijuojame ir išduodame kiekvienam asmeniškai prie įėjimo į biblioteką“, – kalbėjo bibliotekininkė.

Nepaisant nesusipratimų, B. Naujokaitienė visgi džiaugėsi, kad knygų namelis tarnauja kretingiškiams, – prieš atidarant po karantino, jį ketinama suremontuoti.

Paklausta, ar nevertėtų tokių namelių įrengti ir kitose miesto vietose, ji atsakė, kad šie kainuoją nepigiai. „Bet smagu, kad atsiranda pavienių geradarių, kurie pasisiūlė savo iniciatyva įrengti tokių namelių. Vienas pirmųjų po karantino turėtų atsirasti vadinamajame lapyno kvartale, prie buvusio žvėrininkystės ūkio administracinio pastato“, – patikino B. Naujokaitienė.

„P. n.“ informacija


Kelininkams prasidėjo žiemos sezonas

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Keliuose
Įmonės „Kretingos kelių tarnyba“ technika sniegingomis dienomis valyti ir barstyti kelių išvažiuoja paryčiais.

Ši žiema nepagailėjo sniego, tad magistraliniuose, krašto ir rajoniniuose Kretingos savivaldybės keliuose šiomis dienomis dirba 8 sunkvežimiai su valymo-barstymo įranga, 3 autogreideriai ir 5 traktoriai, kurių vienas nuo sniego valo pėsčiųjų takus bei šaligatvius.

Prioritetas – dirbti lanksčiai

Kaip sakė įmonės „Kretingos kelių tarnyba“ vadovas Tomas Balčytis, paryčiais, apie 4 val., technika išvažiuoja pirmiausia į magistralinius, tai yra antro priežiūros lygio kelius. Jų mūsų rajone yra du: Šiauliai–Palanga ir Klaipėda–Liepoja, bendras ilgis – apie 60 km. Tuo pat metu valomas ir antram priežiūros lygiui priklausantis krašto kelias Kretinga–Klaipėda, einantis pro Kretingalę. Antro priežiūros lygio keliuose padirbėję 6 automobiliai iškart suka į kitus krašto kelius, tarp kurių – Gargždų–Jokūbavo–Kretingos, Kretingos–Darbėnų–Skuodo, Kartenos–Kūlupėnų–Salantų keliai, o du – į rajoninius, priskiriamus jau III–IV priežiūros lygio keliams.

Keliai daugiausia yra barstomi druska, kurios Kretingos kelių tarnyba perka iš tiekėjo Baltarusijoje. Anot T. Balčyčio, tiekimas netrinka, sandėliai papildomi vos ne kiekvieną dieną. Šiuo metu juose laikoma 1 tūkst. 200 tonų druskos, kurios, esant plikledžiui, per dieną išbarstoma apie 40–50 tonų. Sningant išbarstoma apie 120, o kai nesninga – apie 100 tonų. Viena tona druskos kainuoja 50 eurų.

Tik rajoniniai keliai šiuo metu barstomi smėlio ir druskos mišiniu, kurio atsargos sandėlyje – 1 tūkst. 600 tonų. Rajoninių kelių iš viso daug, bet iš pat ryto technika, nuvaliusi, druska pabarsčiusi magistralinius, suka ir į krašto, ir į tame maršrute esančius rajoninius kelius.

„Nėra taip, kad ties Būtinge pabarstytų ir iškart važiuotų į Karteną. Taupant laiką, kad greičiau būtų, pakeliui pabarsto kelius ir Palangoje, ir Lazdininkuose“, – pavyzdžių pateikė tarnybos vadovas.


Padėjus gėlių prie Nepriklausomybės paminklo: (iš kairės) Dalia Činkienė, Dangiras Samalius, Pranas Razmus, Antanas Kalnius ir Žemaitijos apygardos 3-osios rinktinės 306 Kretingos pėstininkų kuopos vadas Kęstutis Piluckis.

Kretingos rajono ir Salantų kultūros centrai, jų skyriai, seniūnijos, švietimo įstaigos pasitelkė išmonę, kaip kuo įdomiau ir įvairiau sudėtingomis pandemijos sąlygomis paminėti jubiliejinę datą – Sausio 13-osios trisdešimtmetį. Tai atsispindėjo filmuotoje medžiagoje, kuria pasidalinta socialiniuose tinkluose.

Kretingos rajono meras Antanas Kalnius, vicemeras Dangiras Samalius, Kultūros ir sporto skyriaus vedėja Dalia Činkienė, Kretingos rajono kultūros centro vadovas Pranas Razmus, pagerbdami laisvės gynėjus, padėjo gėlių puokštes prie Nepriklausomybės paminklo Rotušės aikštėje.

Susuktoje kino juostoje prisiminimais ir pamąstymais, skirtais jaunajai kartai, pasidalijo Kretingos rajono kultūros centro Egidijaus Radžiaus teatro vyriausiasis režisierius Nerijus Gedminas.


Šiandien, sausio 15 d., Kretingoje įvyks mokslininko, botaniko, pedagogo, lietuvių kultūrinio sąjūdžio dalyvio, žemaičių raštijos veikėjo ir mokslo terminų kūrėjo, kunigo pranciškono Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos 250-ųjų gimimo metinių ir Lietuvos Respublikos Seimo paskelbtų metų atidarymas.

Minėjimas bus pradedamas prie J. A. Pabrėžos paminklo Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios šventoriuje, po to vyks pagerbimo ceremonija Kretingos senosiose kapinėse prie J. A. Pabrėžos kapo antkapinės koplyčios. Minėjimą inicijavo Kretingos rajono savivaldybės administracijos Kultūros ir sporto skyrius ir Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos šv. Kazimiero provincija.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintu planu siekiama paminėti Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos (1771–1849) 250-ąsias gimimo metines ir pristatyti visuomenei jo palikimą, atskleisti nuopelnus Lietuvos mokslo raidai, švietimui ir dvasinės kultūros puoselėjimui.

J. A. Pabrėža gimė 1771 m. sausio 15 d. Večių kaime Skuodo rajone. 1786–1791 m. mokėsi Kretingos gimnazijoje, apie 1791–1794 m. studijavo mediciną, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyriausiojoje mokykloje (Vilniaus universitete). 1794 m. dalyvavo Tado Kosciuškos sukilime ir po to į medicinos studijas Vilniaus universitete nebegrįžo. 1794 m. įstojo į Žemaičių kunigų seminariją Varniuose, 1796 m. įšventintas kunigu. Buvo vikaras Šiluvos 1796–1798 m., administratorius Raudėnų 1798–1800 m., Tverų 1800–1802 m., Plungės 1802–1807 m. parapijose, 1807–1817 m. – altarista Kartenoje. Garsėjo kaip pamokslininkas, liaudies medicinos žinovas ir gydytojas. 1816 m. gruodžio 7 d., būdamas 45-erių metų, Jurgis Pabrėža įstojo į Kretingos Trečiąjį pranciškonų (tretininkų) ordiną, po metų pabaigęs noviciatą 1817-ųjų gruodžio 9 dieną, iškilmingai davė amžinuosius įžadus, gavo tėvo Ambraziejaus vardą ir gyveno bernardinų vienuolyne, kur atsidėjo homiletikai, botanikai, lituanistikai, pedagogikai, medicinai ir kitai veiklai iki pat savo mirties 1849 m.


Vaidoto Kisielio nuotraukos, darytos Vilniuje 1991 m. sausio 16 dieną.

Sausio 13-osios 30-mečio proga Kretingos muziejus toliau renka istorinę tų atmintinų dienų medžiagą – muziejininkė Jolanta Klietkutė virtualioje erdvėje rytoj, sausio 16-ąją, parengs parodą, kurioje profesionalus fotografas Vaidotas Kisielis užfiksavo prie Lietuvos radijo ir televizijos bokšto kritusių aukų laidotuves.

„Gavau krūvą negatyvų, tačiau su Vaidotu Kisieliu aptarėme, kad atrinksiu apie 20 nuotraukų ir pateiksiu jas kaip tų dienų nebylius, tačiau labai išraiškingus liudytojus. Sausio 16-ąją įvyko aukų laidotuvės, tad ir paroda bus skirta joms atminti“, – „Pajūrio naujienoms“ sakė J. Klietkutė.

Iš Kretingos apylinkių kilęs fotografas V. Kisielis prieš 30 metų dirbo Šiaulių „Aušros“ muziejuje. Pasak J. Klietkutės, tą kruvinąją naktį jis norėjo vykti prie Parlamento ir Lietuvos radijo ir televizijos bokšto, tačiau jo neišleidę, todėl į Vilnių nusigavęs vėliau ir jam betekę fiksuoti tik aukų laidotuves. Tačiau nuotraukose puikiai atsispindinti tuometinė aplinka, žmonių nuotaikos ir begalinis tautos ryžtas apginti savo laisvę.

Kretingos muziejaus istoriko Juliaus Kanarsko surinkta medžiaga, pateikta jo sudarytoje knygoje „Kretingos istorijos bruožai“, liudija, kad būrys kretingiškių lemtingomis 1991-ųjų sausio dienomis budėjo Vilniuje prie parlamento ir radijo-televizijos pastato, taip pat – prie Girulių televizijos retransliavimo bokšto, svarbiausių rajono įstaigų.

Už pasiaukojimą 1991 m. sausį–rugpjūtį ginant Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę Sausio 13-osios atminimo medaliais buvo apdovanoti kretingiškiai: Jadvyga Šorienė ir Juozas Zubė, Savanoriškos krašto apsaugos tarnybos Klaipėdos rinktinės savanoris Robertas Bertašius, Lietuvos šaulių sąjungos Žemaitijos rinktinės nariai Leonas Adomauskas, Donatas Balsys, Antanas Drungilas, Valerijonas Einikis, Vladas Einikis, Ignas Miklovas, Mateušas Mockus, Valdemaras Povilaitis, Stasys Srėbalius, Algirdas Stašys ir Juozapas Antanas Viluckas.

J. Kanarskas taip pat surinko duomenis apie kretingiškius, apdovanotus aukščiausiais valstybės apdovanojimais už tai, kad savo darbais prisidėjo prie Lietuvos nepriklausomybės gynimo ir valstybingumo įtvirtinimo.

Vienu aukščiausiu Lietuvos Respublikos apdovanojimų – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi – 1999 m., deja, jau po mirties, apdovanotas ilgiausiai – 34-erius metus – lageriuose ir kalėjimuose kalėjęs lietuvis šviesuolis eruditas Petras Paulaitis.

Už didvyrišką narsą ir ištvermę ginant šalies laisvę ir nepriklausomybę tais pačiais metais Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžius buvo įteiktas disidentui vienuoliui pranciškonui Broniui Poškui. Jis 2004-aisiais buvo apdovanotas ir Lietuvos nepriklausomybės medaliu.

Lietuvos nepriklausomybės medalis 2000-aisiais buvo įteiktas ir Sąjūdžio veikėjui, pirmajam nepriklausomos Kretingos rajono tarybos pirmininkui, dabartiniam Kretingos meno mokyklos vadovui Bernardui Anužiui.

„P. n.“ informacija


Devyni koronaviruso (COVID-19) atvejai nustatyti Salantų pirminės sveikatos priežiūros centre – infekcija patvirtinta 2 ambulatorijos ir 3 palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninės darbuotojams, taip pat 4 slaugos pacientams.

Koronavirusas toliau plinta Padvarių socialinės globos namuose. Savaitgalį nustatyta 10 COVID-19 ligos atvejų socialinės globos namų gyventojams. Nuo gruodžio vidurio socialinės globos namuose registruoti 63 su protrūkiu siejami koronavirusinės infekcijos atvejai.

„P. n.“ informacija


Prasideda naujas vakcinacijos nuo koronaviruso (CODIV-19) etapas. Kretingos rajone pradėti skiepyti palaikomojo gydymo ir slaugos įstaigų pacientai, šias paslaugas teikiantys darbuotojai, socialinės globos įstaigų globotiniai ir darbuotojai, socialines paslaugas asmens namuose teikiantys ir mobiliajame punkte dirbantys darbuotojai.

Trečiadienį Kretingą pasiekė dar 348 vakcinos dozės, kuriomis pradėti skiepyti Padvarių socialinės globos namų,  „Pajūrio senelių namų“, Kartenos katalikiškosios palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninės, Salantų palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninės, Kretingos dienos veiklos centro Salantų padalinio globotiniai ir darbuotojai. Artimiausiu metu bus skiepijami Socialinių paslaugų centro ir mobiliojo punkto darbuotojai. Iš viso planuojama paskiepyti apie 300 šios prioritetinės grupės asmenų. Numatoma, kad visi asmenys, kuriems šiame etape priklauso vakcinos dozė, bus paskiepyti per šią savaitę.

Vakcinavimo procesas organizuojamas pagal Sveikatos apsaugos ministro įsakymą, kuriame išskirtos prioritetinės grupės ir numatytas jų skiepijimo eiliškumas, tad likusios vakcinos bus panaudotas pagal prioritetines grupes ir eiliškumą.

Skiepijimas nuo COVID-19 ligos vyks pačiose socialinės globos įstaigose, darbuotojus ir globotinius skiepys Kretingos pirminės sveikatos priežiūros centro specialistai.

Iki šios dienos jau yra paskiepyti 135 Kretingos ligoninės darbuotojai ir 12 Greitosios medicinos pagalbos (GMP) darbuotojų. Atkreipiame dėmesį, kad vyresni nei 65 metų amžiaus ir lėtinėmis ligomis sergantys Kretingos rajono gyventojai gali susisiekti su savo sveikatos priežiūros įstaiga ir užsiregistruoti skiepui nuo koronaviruso (COVID-19). Kai vakcinos bus gautos, užsiregistravę asmenys bus informuojami dėl tikslaus atvykimo laiko. Skiepui nuo koronaviruso jau užsiregistravo beveik 1 tūkst. 400 rajono gyventojų.

Rajono Savivaldybės informacija


COVID-19 STATISTIKA

  • Svarbi informacija


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas