|
|
|
Meilė Lietuvai – lyg kasdienės duonos skonis
Laisvės gynėjas. Šaulys savanoris. Kolekcionierius. Sveikuolis „ruonis“. Apie kiekvieną šių gana spalvingų kretingiškio 80-mečio Jono Vaitkaus gyvenimo veiklų galima būtų kalbėtis atskirai.
Už Sąjūdį pasirašė krauju Ne pagal amžių žvalus J.Vaitkus šiandien nedeklaruoja kažkaip ypatingai mylįs Lietuvą: anot jo, meilė tėvynei yra toks pat natūralus reiškinys, kaip ir kasdienės duonos poreikis. „Kai ėjau su Sąjūdžiu, negalvojau, kas gali atsitikti. Geriau sykį per savaitę tevalgysiu, bet gyvensiu laisvoje Lietuvoje. Taip tada maniau ne aš vienas“, - sakė J.Vaitkus, laisvės troškulio vedamas įsiliejęs į Kretingos sąjūdiečių gretas. Dirbdamas knygrišiu, pats pagamino sąjūdiečiams pažymėjimus su Vytauto Didžiojo antspaudu, ant kurių septyniese pasirašė krauju. Vyras ligi šiol tebesaugo šį pažymėjimą, gausybę nuotraukų bei laikraščių. Viename jų – jau istorija tapęs įvykis, kai viršum tuometinio Kretingos muziejaus, dabar – Pranciškonų vienuolyno, Kretingos rajono liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimu, nuolatinai buvo iškelta trispalvė. Tai įvyko 1988 metų spalio 16 dieną. Kretinga buvo trečias miestas po Vilniaus ir Kauno, viešai išsikėlęs trispalvę. „Tai buvo taip iškilminga ir jautru: stovėjome ir nesigėdijome savo ašarų. Jautėmės vieninga atgimusia tauta“, - pabrėžė kretingiškis. Vos iškilus pavojui tuometiniam Lietuvos parlamentui, kada teko jį ginti nuo karinės sovietų grėsmės, J.Vaitkus nedvejodamas atsidūrė prie Parlamento. „Iš paties surinktų gintarų suvėriau rožančių tuometiniam tautos vedliui Vytautui Landsbergiui, nuvežiau, bet sargybiniai pas jį neįleido. Paprašiau, kad perduotų“, - prisiminė pašnekovas. Per lemtingus Sausio 13-osios įvykius, jis teigė, budėjęs prie Parlamento. Šiandien jam, Lietuvos šaulių sąjungos 5 kuopos nariui, apie svarbius Lietuvai įvykius primena Laisvės gynėjo savanorio ir Sausio 13-osios brolijos ženklai. Pynė trispalvį krepšelį „Esu kilęs nuo Skaudvilės, iš Tauragės apskrities. Augau gausioje 10 vaikų šeimoje. Prieš valdžią maištavau nuo pat jaunystės: buvau partizanų ryšininku – lankydavau į mišką išėjusį brolį ir jo draugus, veždavau maistą, perduodavau žinias“, - savo praeitį peržvelgė pašnekovas. Sovietmečiu jis, sargaudamas Šiaulių kariniame aerodrome, artėjančioms Velykoms sumanė iš spalvotų vielų, kurių voliodavosi prie kiekvienos šiukšliadėžės, nusispinti krepšelį iš trijų lietuviškų spalvų. Per vidurį įpynė juodą juostą, reiškiančią, kad Lietuva okupuota. „Pyniau naktimis, bet draugas įdavė. Nebuvau kariškis, tik samdomas civilis, todėl išsisukau, bet teko paskubomis nešdintis iš Šiaulių“, - rodydamas ligi šiol tebesaugomą ir kasmet per Velykas margučiais užpildomą krepšelį, pasakojo J.Vaitkus. Iš gintarų jis buvo sudėliojęs ir Vytauto Didžiojo paveikslą, kurį padovanojo savo broliui. Senienas perleido muziejams Didžiąją savo gyvenimo dalį J.Vaitkus dirbo knygrišiu. Į jo rankas patekdavo senų leidinių - prieškario laikų atvirukų, nuotraukų, laikraščių, knygų bei maldaknygių. Susidomėjo monetomis ir popieriniais pinigais. Rodydamas sąrašus Kretingos muziejui perleistų senovinių Kretingos ar kitų Lietuvos vietovių fotografijų, vyras neslėpė, jog senus daiktus kaupė, taip pat norėdamas būti naudingas Lietuvai: „Žmonės dažnai jų nė neįvertindavo. Norėjau surinkti kiek įmanoma daugiau informacijos apie Kretingos istoriją. Pačiam laikyti nėra prasmės, - amžių baigiu nugyventi. Anūkams paliksiu Smetonos laikų pinigų kolekciją“, - sakė vyras ir pajuokavo, jog jam dažnai įvykdavę lyg tame Monkės biznyje – pirkdavęs už 3, o muziejui parduodavęs už 2 rublius. 1930 metų Lietuvos žemėlapį bei keletą senovinių maldaknygių jis padovanojo Motiejaus Valančiaus gimtinės muziejui Nasrėnuose. Vyras mano, jog pats vertingiausias iš jo rinkinių yra Kretingos apskrities šaulių 15 rinktinės 4 būrio valdybos iki 1940 m. fotografijos. Domėdamasis istorija, J.Vaitkus išsaugojo 1942 m. „Varpo“ spaustuvėje, Kaune, išleistą vienkartinį laikraštį „Birželio 22“ , kur išspausdintas sovietų valdžios nurodymas ištremti ministrus Juozą Urbšį ir Antaną Merkelį, bei leidinį „Karys“, kuriame nurodytas 317 į Rusiją išvežtų Lietuvos karininkų sąrašas. Jis tebesaugo ir 1935 m. „Lietuvos aido“ numerį, kuriame išspausdinta publikacija apie jo tėvo pusbrolį Feliksą Vaitkų, atkartojusį Dariaus ir Girėno skrydį per Atlantą – jis skrido 18 val., bet dėl degalų trūkumo buvo priverstas nusileisti Airijoje. Grynuoliai nuvertinti Tarp krūvos J.Vaitkaus diplomų – ir daugybė sveikuolių švenčių dalyvio pažymėjimų. Jis kasmet – jau 16 kartų - dalyvavo Palangoje rengiamose „Lietuvos ruonių“ maudynėse ledinėje jūroje, išskyrus šiemet. Jis kas rytą po 20 min. mankštinasi gryname ore, išsivolioja sniege ir nubėga puskilometrį aplink savo sodą. Sakė, jog jokiomis ligomis, išskyrus kraujotakos, jis nesergąs. Sveikos gyvensenos vyras nelinkęs sureikšminti ar kažkam primesti – jam taip geriau, bet kiekvienas žmogus pasirenka pats. Tačiau dėl šiandien išsivažinėjančios Lietuvos jam maudžia širdį: „Negalima dejuoti, o reikia stengtis dirbti. Lietuvoje šiandien daug kas matuojama nebe taip, kaip Nepriklausomybės pradžioje: dažnas kovojęs už ją iš širdies ir rizikavęs savo gyvybe yra nuvertintas. Šiandien laimi rėksniai“. Jo žodžiais, Kretingoje šauliai nebeturi net kur susirinkti: „Esame išmesti iš Savivaldybės patalpų, nors esame veikli organizacija: bendraujame su jaunimu, talkiname policijai, dalyvaujame šventėse, žygiuose. Paradines uniformas persivelkame automobiliuose, neturime nė kur išsitiesti savo vėliavos“, - pokalbio pabaigoje apmaudo nenuslėpė šiaip gana santūrus pašnekovas.
|
|
